Ma­ri­ją Bag­da­na­vi­čie­nę, Juo­zo Kar­pa­vi­čiaus duk­rą, svei­ki­na vi­ce­me­rė Va­lė Gi­bie­nė. Vi­du­ry­je – ren­gi­nio ve­dė­ja Aly­tė Vit­kaus­kie­nė.

Prasidėję 2019-ieji pažymėjo ir prasmingą sukaktį – sausio 3 dieną minėtos Alytaus krašto kompozitoriaus, etninės kultūros puoselėtojo, pedagogo Juozo Karpavičiaus 90-osios gimimo metinės. Nenumaldomai bėga laikas, nusinešdamas ir prisiminimus. Pastebima, jog nedaug žmonių težino apie šį Alytui nusipelniusį kūrėją tiek Alytuje, tiek už jo ribų. Alytaus muzikos mokyklos mokytojų ir moksleivių dėka miestelėnai turėjo puikią progą plačiau susipažinti su šia iškilia asmenybe. Alytaus kraštotyros muziejuje vyko edukacinis renginys „Įprasminant etninės kultūros puoselėtoją Juozą Karpavičių…“

Renginyje dalyvavo ir dukra

Mu­zi­kos mo­kyk­los di­rek­to­rė prof. dr. Al­do­na Vil­ke­lie­nė pa­dė­ko­jo ren­gi­nio sve­čiams – Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės me­ro pa­va­duo­to­jai Va­lei Gi­bie­nei, Švie­ti­mo ir kul­tū­ros ko­mi­te­to pir­mi­nin­kei Ni­jo­lei Makš­tu­tie­nei, Kul­tū­ros sky­riaus ve­dė­jai Vil­mai Liau­ku­vie­nei, Švie­ti­mo ir spor­to sky­riaus vy­riau­sia­jai spe­cia­lis­tei Dai­vai Pa­sa­ra­vi­čie­nei.

Taip pat pa­mi­nė­jo, kad J.Kar­pa­vi­čius Aly­taus kul­tū­rai ati­da­vė 50 sa­vo bran­džiau­sių gy­ve­ni­mo me­tų, to­dėl bū­ti­na pri­si­min­ti kom­po­zi­to­riaus nu­veik­tus dar­bus, puo­se­lė­ti jo at­mi­ni­mą bei įam­žin­ti nuo­pel­nus, ver­tus Aly­taus mies­to gar­bės pi­lie­čio var­do.

Klau­sy­to­jus džiu­gi­no Mu­zi­kos mo­kyk­los mo­ki­nių at­lie­ka­ma J.Kar­pa­vi­čiaus mu­zi­ka: „Per pu­šy­nė­lį“, ku­rį at­li­ko 6 kl. mo­ki­nys Ar­nas Kras­nic­kas (mo­ky­to­jas Ri­man­tas Jo­čys, pu­čia­mų­jų in­stru­men­tų mo­ky­to­jas eks­per­tas; akom­pa­na­vo mo­ky­to­ja So­na­ta Ba­ze­vi­čie­nė, vy­res­nio­ji for­te­pi­jo­no mo­ky­to­ja), sty­gi­nių in­stru­men­tų  kvar­te­tas – Vil­tė Ma­sels­kai­tė, 7 kl., Ger­da Bra­zai­tė, 7 kl., Go­da Gu­de­liaus­kai­tė, 7 kl., Ka­mi­lė Dvi­lins­kai­tė, 7 kl. – at­li­ko „Kal­bin mus ber­ne­liai“ (kvar­te­to mo­ky­to­ja Ri­ta Fren­dze­lie­nė, smui­ko mo­ky­to­ja eks­per­tė), liau­dies in­stru­men­tų or­kest­ro gru­pė at­li­ko du kū­ri­nius – „Sil­gio­niu­kė“ ir „Mar­šas“ (or­kest­ro mo­ky­to­jai – Vio­le­ta Pra­ka­pa­vi­čie­nė, kan­klių mo­ky­to­ja me­to­di­nin­kė,  Edi­ta Rad­vi­la­vi­čie­nė, kan­klių mo­ky­to­ja me­to­di­nin­kė, Dai­nius Ste­pa­na­vi­čius, vy­res­ny­sis bir­by­nės mo­ky­to­jas).

Mu­zi­kos mo­kyk­los te­ori­nių dis­cip­li­nų mo­ky­to­ja me­to­di­nin­kė Aly­tė Vit­kaus­kie­nė ap­žvel­gė ryš­kiau­sius J.Kar­pa­vi­čiaus gy­ve­ni­mo ir kū­ry­bos eta­pus, o skaid­rė­mis pa­sa­ko­ji­mus iliust­ra­vo kan­klių mo­ky­to­ja me­to­di­nin­kė V.Pra­ka­pa­vi­čie­nė.

Ren­gi­ny­je da­ly­va­vo ir J.Kar­pa­vi­čiaus duk­ra Ma­ri­ja Kar­pa­vi­čiū­tė-Bag­da­na­vi­čie­nė. Ji su aša­ro­mis aky­se dė­ko­jo mo­kyk­los ben­druo­me­nei už ren­gi­nį, skir­tą jos tė­ve­lio 90-osioms gi­mi­mo me­ti­nėms pa­mi­nė­ti, pri­si­mi­nė šei­mos šven­tes, pa­sa­ko­jo apie mu­zi­ki­nį auk­lė­ji­mą šei­mo­je, apie gro­ji­mą ka­pe­lo­je.

Aly­taus kul­tū­ri­nio gy­ve­ni­mo švie­su­lys

J.Kar­pa­vi­čius bu­vo ne­pa­pras­tai ener­gin­gas bei pa­si­šven­tęs Aly­taus kul­tū­ros vei­kė­jas. Nuo pat  grį­ži­mo iš trem­ties 1957 me­tais jis įsi­lie­jo į mies­to kul­tū­ri­nį gy­ve­ni­mą – su­bū­rė kan­kli­nin­kių an­sam­blį, sku­du­ti­nin­kų gru­pę, va­do­va­vo pir­ma­jai liau­diš­kos mu­zi­kos ka­pe­lai „Dzū­ki­ja“, gar­si­nu­siai Aly­taus ir Lie­tu­vos var­dą sve­čio­se ša­ly­se: Ru­si­jo­je, Len­ki­jo­je, Če­kos­lo­va­ki­jo­je, Veng­ri­jo­je, Viet­na­me, Mol­da­vi­jo­je.

Nuo pat sa­vo mu­zi­ki­nės veik­los pra­džios ka­pe­la da­ly­va­vo vi­so­se dai­nų šven­tė­se, ra­jo­nų šven­tė­se bei ki­tuo­se ren­gi­niuo­se. Ne vel­tui J.Kar­pa­vi­čius  Lie­tu­vos kul­tū­ros ir me­no dar­buo­to­jų bu­vo va­di­na­mas „Dzū­ki­jos ma­est­ro“ ar­ba „Dzū­ki­jos ka­pe­lų tė­vu“.

Ak­ty­via kon­cer­ti­ne veik­la J.Kar­pa­vi­čius už­si­im­da­vo ne­pai­sy­da­mas to, kad už kon­cer­tą gau­da­vo vos vie­ną rub­lį! Jis bu­vo ir vie­nas iš 1972 me­tais su­si­kū­ru­sio Aly­taus med­vil­nės kom­bi­na­to dai­nų ir šo­kių an­sam­blio, vė­liau ga­vu­sio „Var­sos“ var­dą, stei­gė­jų bei už­ėmė pir­mo­jo me­no va­do­vo pa­rei­gas.

Tu­rė­da­mas di­de­lį au­to­ri­te­tą tarp kul­tū­ros dar­buo­to­jų, sa­vi­veik­li­nin­kų, mo­ky­to­jų, J.Kar­pa­vi­čius tais pa­čiais me­tais suor­ga­ni­za­vo pir­mą­jį Aly­taus, Va­rė­nos, Laz­di­jų ra­jo­nų liau­dies dai­nų ir in­stru­men­ti­nės mu­zi­kos kon­kur­są „Dzū­kų go­dos“. Šis kon­kur­sas iš­si­plė­tė iki tarp­tau­ti­nio, vie­nu me­tu ja­me da­ly­va­vo per 400 da­ly­vių.

Kon­kur­so dva­sią bei tiks­lus ge­riau­siai nu­sa­ko pa­ties J.Kar­pa­vi­čiaus žo­džiai: „No­rė­tų­si, kad da­ly­vau­tų dau­giau moks­lei­vių, bū­tų ma­žiau mo­der­niz­mo, kuo dau­giau au­ten­tiš­ku­mo, kad žmo­nės, ku­rie tu­ri se­no­viš­kų rū­bų, pa­si­puoš­tų jais kon­kur­se.“

„Dzū­kų go­dos“ bu­vo or­ga­ni­zuo­ja­mos dėl kom­po­zi­to­riaus pa­trio­tiz­mo ir dva­sios už­si­de­gi­mo. De­ja, vė­liau ne­at­si­ra­do en­tu­zias­tų, no­rin­čių tęs­ti šią kil­nią kul­tū­ri­nę mi­si­ją, sti­go ir fi­nan­si­nės pa­ra­mos. Li­ko tik J.Kar­pa­vi­čiaus su­kur­tas in­stru­men­ti­nis kū­ri­nys „Dzū­kų go­dos“, į ku­rį au­to­rius įpy­nė ty­liu prie­kaiš­tu dvel­kian­tį mo­ty­vą „Ko nu­ti­lo dai­nos“.

Uo­lus pe­da­go­gas, dva­si­nių ver­ty­bių puo­se­lė­to­jas

Dar 1962 me­tais kom­po­zi­to­rius bu­vo pa­kvies­tas dirb­ti į Aly­taus mu­zi­kos mo­kyk­lą. Čia at­si­sklei­dė kaip ga­bus, su­ma­nus pe­da­go­gas, sa­vo darbš­tu­mu už­de­gan­tis mo­ki­nius, ku­rių iš­ug­dė ne vie­ną de­šim­tį.

Po­žiū­rį į mo­ky­to­jo dar­bą ge­riau­siai nu­sa­ko jo pa­ties žo­džiai: „Vi­sais am­žiais žmo­nės mo­kė vai­kus to, ką jie pa­tys mo­kė­jo: dar­bo, kul­tū­rin­go el­ge­sio, tau­ti­nių tra­di­ci­jų puo­se­lė­ji­mo, pa­gar­bos vi­sa kam, kas ge­ra ir do­ra. Mes tu­ri­me pa­vyz­džiais pra­dė­ti auk­lė­ti vai­kus tau­ti­ne dva­sia, kad tra­di­ci­jos, pa­pro­čiai ir kul­tū­ra tap­tų jiems gy­ve­ni­mo po­rei­kiu ir pa­rei­ga.“

J.Kar­pa­vi­čiaus ini­cia­ty­va mo­kyk­lo­je įsteig­tas pu­čia­mų­jų in­stru­men­tų sky­rius, jis su­bū­rė ir liau­dies in­stru­men­tų or­kest­rą, mo­kė vai­kus gro­ti bir­by­ne. Pe­da­go­gas taip pat dir­bo ir 2-ojo­je vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je (da­bar­ti­nė Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go gim­na­zi­ja), kur va­do­va­vo pu­čia­mų­jų or­kest­rui bei pa­sta­tė sa­vo su­kur­tą ope­rą-žai­di­mą „Pi­lis – pi­lai­tė“.

Dau­ge­lis da­bar­ti­nių Aly­taus mu­zi­kos mo­kyk­los mo­ky­to­jų me­na J.Kar­pa­vi­čių kaip ne­pa­pras­tai šil­tą, in­te­li­gen­tiš­ką, san­tū­rų, pa­pras­tą ir at­si­da­vu­sį sa­vo dar­bui pe­da­go­gą bei su di­de­le pa­gar­ba mi­ni nuo­šir­dų jo cha­rak­te­rį. Jo šir­dies ši­lu­ma dar il­gam liks jį pa­ži­no­ju­sių­jų at­min­ty­je.

Mo­ky­to­ja me­to­di­nin­kė V.Pra­ka­pa­vi­čie­nė pri­si­me­na: „Su J.Kar­pa­vi­čiu­mi dir­bo­me rink­da­mi tau­to­sa­ką. Ma­čiau, kaip jis nuo­šir­džiai su kiek­vie­nu žmo­gu­mi šne­ka, at­ro­do, vi­si sa­vi, vi­si čia jį pa­žįs­ta. Nors aš at­vy­ku­si dirb­ti į Aly­tų bu­vau dar vi­sai jau­nu­tė, J.Kar­pa­vi­čius su ma­ni­mi ben­dra­vo kaip su ben­dra­am­že – nie­kad ne­pa­že­min­da­vo, ne­pa­si­juok­da­vo. Ei­da­vau pas jį kaip pas tė­vą, bro­lį. Bet ka­da gau­da­vau pa­ta­ri­mą.“ Jo do­ra, mo­ra­lė, mei­lė Tė­vy­nei ta­po pui­kiu pa­vyz­džiu mu­zi­kos aukš­tu­mų sie­kian­čiam Aly­taus jau­ni­mui.

Mu­zi­ka al­suo­ja lie­tu­viš­ka dva­sia

J.Kar­pa­vi­čius daug pri­si­dė­jo puo­se­lė­jant tau­ti­nes ver­ty­bes, o sun­kūs trem­ties me­tai įkvė­pė siek­ti tau­tiš­ku­mo ir mu­zi­ko­je. Lie­tu­viš­ki mo­ty­vai už­ima ypa­tin­gą vie­tą kom­po­zi­to­riaus kū­ry­bo­je.

„Kai pa­vargs­tu, įsi­klau­sau į se­ną­sias lie­tu­vių liau­dies dai­nas, už­ra­šy­tas iš ži­la­gal­vių kai­mo dai­ni­nin­kų lū­pų. Jos ma­ne nu­ra­mi­na, pa­ke­lia dva­sią“, – kal­bė­jo J.Kar­pa­vi­čius.

Nuo 1965 me­tų jis bu­vo Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pa­min­klų ap­sau­gos ir kraš­to­ty­ros drau­gi­jos na­rys, už­ra­šęs 345 liau­dies dai­nas, ku­rias per­da­vė Lie­tu­vos moks­lų aka­de­mi­jos Lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros ir tau­to­sa­kos ins­ti­tu­tui.

Aly­tų gar­si­na ir J.Kar­pa­vi­čiaus dai­nų rin­ki­niai – „Tė­vy­nės au­ku­ras“, ku­ria­me kū­ri­niai skir­ti ka­riui Ar­tū­rui Sa­ka­laus­kui, ku­ni­gui Juo­zui Zdebs­kiui bei žu­vu­sie­siems trem­ty­je at­min­ti, o dai­nų žo­džiams nau­do­ta aly­tiš­kių po­ečių Iza­be­lės Bal­čiū­nie­nės ir Mil­dos Za­vec­kie­nės po­ezi­ja, bei „Tau, Aly­tau“, ku­ria­me kom­po­zi­to­riaus har­mo­ni­zuo­tos lie­tu­vių liau­dies dai­nos, in­stru­men­ti­niai kū­ri­niai, ori­gi­na­lios dai­nos pa­gal dzū­kų kraš­to au­to­rių An­ta­no Sau­ly­no, An­zel­mo Ma­tu­čio, Iza­be­lės Bal­čiū­nie­nės ei­les. Taip kom­po­zi­to­rius pri­si­dė­jo ir prie dzū­kiš­ko­sios po­ezi­jos sklai­dos mu­zi­ki­nia­me pa­sau­ly­je.

Už kū­ry­bą ir pe­da­go­gi­nę veik­lą 1994 me­tais J.Kar­pa­vi­čiui pa­skir­ta Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės kul­tū­ros pre­mi­ja, o jo as­mens fon­das Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­je pra­dė­tas for­muo­ti dar 1980 me­tais, kai mu­zie­jui bu­vo per­duo­ti pir­mie­ji jo, kaip ka­pe­los va­do­vo, pel­ny­ti di­plo­mai, gar­bės ir svei­ki­ni­mo raš­tai. Fon­duo­se sau­go­ma per 2,5 tūkst. eks­po­na­tų: fo­to­gra­fi­jų, laiš­kų, kon­cer­tų pro­gra­mų, afi­šų, su­ve­ny­rų, kom­po­zi­to­riaus kū­ri­nių.

Ne­pri­klau­so­my­bės link

Su mu­zi­ka dar so­viet­me­čiu J.Kar­pa­vi­čius su­ge­bė­jo iš­sau­go­ti mū­sų tau­ti­nį ir kul­tū­ri­nį iden­ti­te­tą. Jis ska­ti­no mu­zi­kuo­ti liau­dies in­stru­men­tais, ka­pe­lų pro­gra­mas pa­pil­dy­da­vo lie­tu­vių liau­dies dai­no­mis, ku­rios bu­vo at­lie­ka­mos ke­liais bal­sais, prieš so­vie­ti­nės val­džios va­lią ra­gi­no pri­si­min­ti sme­to­niš­kas dai­nas, o sa­vo kū­ri­nių pa­va­di­ni­mus daž­nai su­sie­da­vo su vie­to­var­džiais ar tau­ti­niais sim­bo­liais (ju­bi­lie­ji­nio gim­ta­die­nio ren­gi­ny­je skam­bė­ju­si „Sil­gio­niu­kė“ ki­lu­si iš kom­po­zi­to­riaus gim­to­jo Sil­gio­nių kai­mo pa­va­di­ni­mo).

Są­jū­džio me­tais J.Kar­pa­vi­čiui bu­vo pa­ti­kė­ta iš­kel­ti tri­spal­vę Aly­taus šau­lių na­muo­se. Tai bu­vo ne­pa­pras­ta gar­bė kiek­vie­nam pat­rio­tui ir liu­di­jo apie J.Kar­pa­vi­čiaus iš­ti­ki­my­bę sa­vo įsi­ti­ki­ni­mams bei be­bai­mį ti­kė­ji­mą lais­vos Lie­tu­vos at­ei­ti­mi.

Ki­ti ren­gi­niai kom­po­zi­to­riaus at­mi­ni­mui

Ren­gi­niai J.Kar­pa­vi­čiaus 90-osioms gi­mi­mo me­ti­nėms at­min­ti tę­sis vi­sus me­tus. Nu­ma­to­mi pri­si­mi­ni­mų va­ka­rai, in­te­rak­ty­vi pa­ro­da Kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­je, ka­pe­lų šven­tė. Kvie­čia­me sek­ti Mu­zi­kos mo­kyk­los nau­jie­nas ir pla­čiau su­si­pa­žin­ti su šia ne­ei­li­ne as­me­ny­be, iš­ug­džiu­sia ke­lias mu­zi­kos my­lė­to­jų kar­tas bei įkvė­pu­sia ne vie­ną mu­zi­kos pro­fe­sio­na­lą. Ti­ki­mės, jog J.Kar­pa­vi­čiaus bran­di 50 (1957–2007) me­tų kū­ry­bi­nė veik­la Aly­tu­je ir Dzū­ki­jos re­gio­ne bus de­ra­mai įver­tin­ta bei su­lauks už­tar­nau­to pri­pa­ži­ni­mo.

 

Alytė VITKAUSKIENĖ