LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Apie Lazdijų garbės pilietę Birutę Vanagienę papasakoti vieno straipsnio per maža: buvusi ilgametė Lazdijų vidurinės (dabar Motiejaus Gustaičio) mokyklos lituanistė ir direktorė savo mieste įkūrė net tris muziejus, jos iniciatyva šalia mokyklos buvo pasodintas parkas. Birutės vadovaujama humoro grupė „Dzyvų dzyvai“ jau 40 metų linksmina Lietuvą. Sulaukusi garbaus amžiaus, bet kupina energijos moteris neabejoja, kad humoras stiprina sveikatą, ilgina amžių, tad šiuo sudėtingu metu ji ragina ne panikuoti, o rasti progų pasijuokti.
Juokauti kartais pavojinga
„Galėjau daug nuveikti, nes turėjau puikų vyrą, – šypsosi Birutė. – Mano Leonas buvo labai geras žmogus, padėjo prižiūrėti mūsų dukras Jurgitą ir Vaidą, niekada neprieštaravo, nepavydėjo, todėl visur važiavau ir dariau ką norėjusi. Kitas vyras gi neleistų, zurktų... Sovietmečiu jis dirbo Lazdijų vykdomajame komitete, buvo atsakingas už švietimą ir kultūrą. Su Leonu laimingai nugyvenome 52 metus, daug keliavome – aplankėme net 26-ias valstybes.“
Birutė pasakoja, kad „Dzyvų dzyvai“ susikūrė iš agitacinės brigados, tačiau sovietmečiu juokas buvo „bedantis“ – pašiepdavo spekuliantus, deficito kombinatorius, girtuoklius. Valdžią kritikuoti buvo nevalia.
B.Vanagienei humoras padeda išlikti energingai ir jaunai dvasia.
„Kartą sukūriau siužetą apie merginą Janę, gavusią butą už tūkstantį ir vieną naktį. Žmonės juokiasi, supranta, apie ką čia kalbam. O po koncerto mane pakviečia rajono partijos komiteto sekretorius ir klausia: „Tai jau, Vanagiene, pasakyk, kam teko tas tūkstantis, o kam viena naktis?“ Sakau, sekretoriau, jūs jaunesnis, tai jums priklauso viena naktis, o Vykdomojo komiteto pirmininkas jau amžiuje, tai jam geriau tūkstantis. Sako, baik tu tuos savo šposus, Vanagiene. O aš nebaigiau, ir jis manęs daugiau nebarė. O atkūrus Nepriklausomybę, mūsų rankos atsirišo – galėjome kalbėti be cenzūros“, – pasakoja humoro grupės vadovė.
Aštrų liežuvį ji paveldėjo iš savo tėvo, tačiau jam pajuokavimai su valdžia baigėsi nelinksmai.
„Mano tėvas ūkininkas Juozas Zubrickas per savo liežuvį vos neatsidūrė Sibire. Kai 1948 m. kūrėsi kolūkiai, valdžia žmonėms varė propagandą, kad stotų, nes jų laukia geras gyvenimas: kasdien gaus po bidoną pieno, grūdų. Tėvas vis klausėsi ir sako: „O gal galėtumėt jau nuo rytojaus man tą bidoną pieno atvežt?“ Tie sako: „Mes tau atvešim.“ Vienas žmogus netrukus mums pranešė, kad rytoj mus veš. Mama su vaikais – manim, broliu ir sesers sūnumi – pasislėpė kitam kaime, o tėvas liko namie, sako, už ką mus veš, mes gi ne partizanai. Bet dėl visa ko už bato aulo paslėpė pasą ir pinigų. Penktą ryto sunkvežimis jau kieme. Stribai prašo paso, o jis sako: „Su boba susipykom, ji išėjo, mano pasą paslėpė, nė nežinau kur, ieškokit patys.“ Tie išrausė visus namus – nerado. Išvežė jį į Šeštokų stotį, įlaipino į vagoną. Traukinį saugojo trys eilės kareivių, bet tėvas surizikavo – nemačiom iššoko iš traukinio ir prašo kareivio: „Mano brolis traukiny, leiskit, aš jam paduosiu pinigų, va, mano pasas, aš gi ne tremtinys.“ Jį tik išvarė iš perono. Taip mūsų neišvežė, bet daug metų turėjome slapstytis pas gimines Panevėžyje, Klaipėdoje. Man buvo jau 10 metų, prisimenu, kaip badavom, nakvojom pasislėpę vištų fermoj, o tėvas naktį saugojo, kad vištos vaikams akių neišlestų“, – pokario vargus mena Birutė.
Humoro grupė „Dzyvų dzyvai“ su sambūrio „Juokis“ įkūrėju ir prezidentu V.Vičiumi (pirmas iš dešinės).
„Juokis“ siela – V.Vičius
Humoro konkursus Lietuvoje jau nuo 1980 m. kasmet organizuoja sambūris „Juokis“, kurio įkūrėjas ir prezidentas – režisierius Vaclovas Vičius.
„Vaclovas – talentingas organizatorius ir mūsų įkvėpėjas. „Dzyvų dzyvai“ kasmet dalyvauja konkursuose ir ne kartą laimėjo, varžydamiesi su „Bobų radiju“ iš Surviliškio (Kėdainių r.), „Sprandžina“ iš Šeduvos (Radviliškio r.), Matuizų humoro grupe, Marcinkonių (Varėnos r.) „Spanguole“, Alytaus „Sprigtu“. „Juokis“ humoro šventę keliolika metų balandžio 1-ąją transliuodavo LRT. Deja, jau ketverius metus jos neberodo. Tačiau V.Vičius, sambūrio „Juokis“ siela, mus palaiko ir vis tiek skatina kurti, dalyvauti. Jam seniau talkino Remigijus Kašauskas. O agitacinių brigadų judėjimo pradininkas Dzūkijoje buvo alytiškis Valentinas Kirlys – kūrybingas režisierius, liaudies teatro steigėjas, vadovavęs Alytaus „Sprigtui“. Alytuje kasmet gegužę vyksta V.Kirlio vardo humoro konkursai. Savivaldybė nugalėtojams skiria 1 tūkst. eurų prizų fondą. Tris kartus jį laimėjome“, – pastebi B.Vanagienė.
Humoras – jaunystės eliksyras
Humoro grupės vadovė su dėkingumu mini savo artistus:
„Dzyvų dzyvuose“ ilgai vaidino Juozas Valentukonis, jau iškeliavęs anapilin, gitara grojo Antanas Talandis, kontrabosu – Valdas Mikelionis, akordeonu – Stasė Malinauskienė. Dabar koncertuojame keturiese: aš vaidinu aštrialiežuvę Kunigundą, Stasė Daugėlienė – jos draugę Apoloniją, o Eugenijus Kaminskas ir Dalė Pupininkaitė atlieka įvairius komiškus vaidmenis. Jie tikri humoro asai – jei užmiršta tekstą, ekspromtu patys prikuria.“
B.Vanagienė ne tik aktyviai vaidina, bet ir kasmet sukuria naują programą – trumpų vaidinimų, intermedijų, kupletų. „Siužetus galvoju ir rašau apie du mėnesius. Tada susirenka „Dzyvų dzyvai“ artistai, skaitome, repetuojame ir visi juokiamės. Jie man sako, kad po repeticijų pasijunta sveikesni, spaudimas nukrenta – tai tikra juoko terapija“, – tikina humoristė.
Birutė gyvas pavyzdys, kad humoras prideda sveikatos ir energijos – ji dalyvauja folkloro ansamblyje „Riecimėlis“, su kuriuo koncertuoja folkloro festivaliuose, Dainų šventėse, taip pat skaito paskaitas Trečiojo amžiaus universitete.
Žiūrovai nori šviežienos
„Kai rodome naują vaidinimą, stebiu salės reakciją – jeigu kuri nors scena žiūrovams nejuokinga, ją iškart išmetu. Reikia trijų dalykų, kad vaidinimas patiktų: visų pirma, kalbėti apie šiandienos aktualijas – galima rodyti buitinį humorą, „amžinas“ temas apie šeimą, meilę, būtina valdžios kritika, bet reikia ir skandaliukų. Ieškodama šviežienos, seku žinias, žiūriu televiziją, skaitau laikraščius ir vis galvoju, ką čia naujo parodyti. Štai Seimo nariams padidino kanceliarines išlaidas – saldainiukus, tušinukus perka... Sugalvojau tokį siužetą: Seimo narys teisinasi rinkėjai, kodėl nedidina atlyginimų gydytojams. „Nu kam jiems didint atlyginimus? Gi gydytojas vyras gali moterį nurengt, apžiūrėt, pačiupinėt iš visų šonų, ir jam tai nieko nekainuoja. O va mes, Seimo nariai, jei norim ką panašaus padaryt, mums tai brangiai kainuoja. Gerai, kad padidino kanceliarines išlaidas, jau galim sau šį tą leisti.“ O rinkėja sako: „Dabar jau supratau, kad Seimo narių paleistuvystė vadinama kanceliarija.“
Antra, žiūrovai būtinai juoksis, jei pasišaipysi iš savęs. Mes, senjorės Kunigunda ir Apolionija, nebijome šaipytis iš savęs, neapsimetinėjame jaunomis.
Trečia – turi būti erotikos. Štai Apolonijos vyras Šimas žmonai sako: „Dar labai norėčiau kada dalyvauti tiesioginiame gimdyme.“ Žmona atkerta: „Nu ką tu gali dalyvauti tiesioginiame gimdyme, jei negali dalyvauti tiesioginėj gamyboj.“ Tačiau humoras – slidus reikalas, nes mūsų auditorija labai įvairi, todėl juokavimai „žemiau diržo“ turi būti su saiku. Turim pasiruošę įvairių temų visiems atvejams. Tarkim, jei mus pakviečia koncertuoti į Konservatorių partijos stovyklą – parenkame politinio turinio humorą, o miestų koncertuose rodome daugiau erotikos“, – žiūrovų skonį teigia perpratusi humoristė.
„Dzyvų dzyvai“ pernai atšventė 40 metų jubiliejų.
Kiekvienai kartai – savas humoras
Birutė įsitikinusi, kad juokas gydo – ne veltui JAV įsteigti juoko kambariai. Tačiau prisipažįsta šiuolaikinio humoro dažnai nesuprantanti:
„Dabar TV eterį užkariavo jaunimas. Žiūrėjau Manto Stonkaus ir Manto Katlerio pasirodymus – ir per vakarą nė kartą nesusijuokiau. Jaunimui juokinga, o aš nesuprantu. Man patinka humoro grandų – Jevgenijaus Petrosiano, Maksimo Galkino – humoras. O jaunimas įsitikinęs, kad „Juokis“ programos – jau atgyvenęs senolių humoras. Tačiau vyresnė karta galvoja kitaip: į „Juokis“ koncertus Šiauliuose, Utenoje, Rokiškyje, Anykščiuose kasmet susirinkdavo pilnos didžiausios salės žiūrovų, vadinasi, liaudiški pajuokavimai daugeliui žmonių patinka, yra suprantami ir artimi. Kasininkės mums sakydavo, kad kai pas juos atvažiuoja garsūs komikai, anekdotų pasakotojai – salės būna pustuštės, o į mūsų koncertus pritrūksta bilietų. Gaila, kad šiemet dėl karantino koncertas neįvyks.“
Neįvykęs finalas
Birutė pamena ir prieš 15 metų vykusį LNK humoro konkursą „Auksinis liežuvis“, kurios laimėtojams buvo žadėta 50 tūkst. litų. Jame dalyvavo žymiausi komikai bei humoro grupės.
„Mes pirmavome visuose turuose, žmonės balsavo už mus. Kiekvienam turui per naktis rašydavau naują programą. Balsavimas vyko tiesiogiai, TV ekrane matėsi, kad mes pirmavome keliais tūkstančius balsų. „Dzyvų dzyvai“ išėjo į finalą su Algiu Ramanausku-Greitai. Ir staiga prieš pat finalą LNK atšaukė laidą – finalas išvis neįvyko. Galbūt taip padarė specialiai, nujausdami, kad A.Ramanauskas nelaimės. Mums buvo labai apmaudu, nors ir išėjo straipsnis „LNK išdūrė Lietuvos humoristus“. Po kelių metų „Dviračio žiniose“ išgirdau, kaip Sūrskis su Mauzeriu kalbasi: „Kam čia kviestis tą Galkiną iš Maskvos, geriau pasikviestų tas dvi bobas iš „Dzyvų dzyvų“. Prisimeni, kaip jos ant Landsbergio pavarė, tai iš juoko į kelnes pridėjau. Ir aš pridėjau – atsako jam kita pelė. Nu, atsiminė numiręs perst, galvojau žiūrėdama.“
Įkūrė mokyklos parką
„Prie pat mokyklos buvo tokia kalvelė – Miškakalnis, ant kurio Salomėja Nėris mėgdavo sėdėti, rašyti. Ten žaliavo gyventojų daržai, o aš sugalvojau pasodinti parką. Neturėjome nė rublio, bet noras buvo didelis. Mūsų laukė daugybė juodo darbo: reikėjo vežti žemę, dėti velėnas. Talkino mokiniai, mokytojai ir mokinių tėvai. Pasodinome beržų, maumedžių, pocūgių, 50 rožių krūmų, įrengėme fontaną, takelių. Druskininkietis landšafto architektas Urniežius suprojektavo parką „už ačiū“ ir dar davė medelių. Kolūkio pirmininkas davė sunkvežimį medeliams atsivežti, užtat pažadėjau, kad mano mokiniai rudenį padės kasti kolūkio bulves. Tik rožes pirkom iš mokyklos biudžeto. Parku džiaugėsi visi lazdijiečiai, jame vykdavo mokyklos ir viso miesto šventės. Deja, dabar tas parkas apleistas“, – apgailestauja ilgametė pedagogė.
Trijų muziejų įkūrėja
B.Vanagienė – aktyvi kraštotyrininkė, Lazdijuose įkūrusi net tris muziejus: poetės Salomėjos Nėries, Dzūkijos švietėjo Motiejaus Gustaičio bei Švietimo istorijos muziejų.
„S.Nėris mokytojavo 1928–1931 m. Lazdijuose. Su kurso drauge Eugenija Sidaravičiūte, mokytoja lituaniste, 1972–1973 m. važinėjome po visą Lietuvą (aš pati vairavau moskvičių, o prieš tai važinėjau motociklu), ieškojome jos mokinių ir užrašinėjome jų prisiminimus. Jie pasakojo ir apie mokytoją M.Gustaitį – tarpukario kunigą, poetą, Žiburio gimnazijos direktorių.
B.Vanagienė nepritaria smerkiantiems S.Nėrį už kolaboravimą.
„Jos kolegos, kairieji rašytojai patys įpainiojo tą trapią talentingą moterį, sugundė prisidėti prie jų. Jie visi – Liudas Gira, Petras Cvirka, S.Nėris – buvo suklaidinti, apgauti. Ir jų mirtys įtartinos: 1946 m. miršta L.Gira, 1947 m. – S.Nėris, 1948 m. – P.Cvirka. S.Nėries sūnaus Sauliaus žmona man tiesiai šviesiai pasakė: „Salomėją nunuodijo.“ Sakau: „Iš kur jūs žinote?“, ji sako: „Žinau.“ Geriausia jų kūryba turi būti mokyklų programoje“, – įsitikinusi lituanistė.
