E.Knispelio nuotr.

Egidijus Knispelis – žurnalistas su didele patirtimi, daug savęs atidavęs televizijai. Didžiausio populiarumo sulaukė bendri jo ir Palmiros Galkontaitės projektai („Nakviša“, dabar jau kultine vadinama laida „Atleisk“, „Nepriklausoma paieškų tarnyba“), taip pat Egidijaus autorinis dokumentikos ciklas „Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“ bei kiti dokumentiniai filmai. Šiuo metu jo vardas siejamas su laida „TV pagalba“. Egidijus yra šios laidos veidas. Jis taikliai komentuoja, deda pirmą ir paskutinį tašką.

Žmonės jus vertina, myli, rašo laiškus, kuriais šaukiasi pagalbos, prašo išspręsti jų tarpusavio santykių problemas. Šiuo metu tarsi atliekate psichologų darbą. Ar tai tiesa?

Labai dažnai, taip. Psichologinio konsultavimo įgūdžių reikia jau atsiliepus telefonu. Žiūrovai skambina po kiekvienos laidos. Visus tenka raminti ir kantriai išklausyti. Šį darbą atliekančios mūsų redaktorės buvo konsultuotos psichologų.

Išskirtinės lietuviškos gamtos vietos. Planuose – gamtos fotografijų paroda. E.Knispelio nuotr.

Išskirtinės lietuviškos gamtos vietos. Planuose – gamtos fotografijų paroda. E.Knispelio nuotr.

Įdomu, ko imatės, kai susiduriate su nuolatinėmis populiariomis temomis, pavyzdžiui, neištikimybe, myli-nemyli dilema, tėvų ir vaikų pykčiais, arba tuomet, kai žmonės skundžiasi dėl materialių dalykų – dėl pinigų stygiaus, pragyvenimo, būsto?

Taip, dėl šių priežasčių žiūrovai kreipiasi dažniausiai. Ką daryti, kai mus išsikviečia viena konfliktuojanti pusė? Išklausyti abi ir sutaikyti. Per vieną TV laidos sezoną tokių kvietimų sulaukiame tūkstančiais, bet aš labiau prisimenu tuos atvejus, kai laida paprastam Lietuvos žmogui suteikia pagalbą, kurios jis nebūtų galėjęs sau leisti. Turiu galvoje tuos sielvartaujančių mamų prašymus, kai iš emigracijos joms reikia parsivežti vaikų palaikus ar gelbėti juos pačius, dėl kokios netikėtos ligos patekusius į nepavydėtiną padėtį. Ką mama, gyvenanti iš varganos pensijos, galėtų padaryti viena, be aplinkinių pagalbos? Būna atvejų, kai reikia gydymo paslaugos, kuri mūsų valstybėje nėra kompensuojama. Tada tokį žmogų gelbsti „TV pagalba“ ir jos žiūrovai, kurie siunčia aukas.

Žurnalistas fotografuoja tai, kas jam gražiausia – gamtą ir moteris. E.Knispelio nuotr.

Žurnalistas fotografuoja tai, kas jam gražiausia – gamtą ir moteris. E.Knispelio nuotr.

Nepaminėjau dar vienos jūsų laidoje populiarios temos: dažnai šeimos narys savarankiškai neišsivaduoja iš priklausomybės nuo alkoholio gniaužtų…

Taip, tokių žmonių Lietuvoje daugiau nei kas gali įsivaizduoti. Klaida manyti, jog tai vien asocialių šeimų problema. Kalbame apie ligą, kuria susirgti gali ir fermos operatorius, ir Seimo narys. Dažniausiai dėl to kreipiasi į neviltį puolusios mamos ir žmonos, nes jos tikrai nežino, kur dar galėtų kreiptis. Dalyvaujame kaip tarpininkai, nes juos gydo medikai. Esame dėkingi už jų geranoriškumą ir supratingumą.

Žmogui iš provincijos patekti į kliniką didmiestyje daug sudėtingiau nei atrodo. O kur dar dėl priklausomybės kylantis nenoras priimti pagalbą… Nė viena moteris nėra skambinusi laidai, kai pirmą kartą savo sūnų ar vyrą pamatė girtą. Skambinama, kai jau pavargsti nuo pokalbių, prašymų ir įkalbinėjimų, kai atsimuši į sieną, kai nebelieka ašarų.

E.Knispelio nuotr.

E.Knispelio nuotr.

Girdėjau žiūrovus svarstant, ar pašnekovai tikri, ar laida nesuvaidinta. Galbūt tai priimate kaip komplimentą, nes problema, dėl kurios kreipiamasi, ir veiksmas ekrane kai kuriems žiūrovams atrodo nerealus?

Komplimento čia neišgirdau. Taip svarstyti gali tik gyvenimiškos patirties neturintys arba labai įskaudinti žmonės, kurie visur mato priešą, o ne draugą. Taip pat asmenys, tikintys, kad žemė yra plokščia kaip blynas, nes jie patys nėra matę kitokios mūsų planetos formos. Iš tikrųjų niekas nevaidinama. Nieko ir nereikia vaidinti – gyvenimas situacijomis daug turtingesnis už pačią lakiausią fantaziją. Tiesiog reikia atsidurti reikiamu laiku reikiamoje vietoje.

E.Knispelio nuotr.

E.Knispelio nuotr.

Esate išleidęs kriminalinį bestselerį „Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“. Ar Jums iš tikrųjų artima kriminalinė tematika, dokumentai, nuotraukos?

Į šią knygą perkelta dalis kriminalinių istorijų, kurias dvejus metus rodė LNK televizija, kurioje tuo metu dirbau ir tas istorijas rengiau. Mane domino pačios istorijos, tiksliau – tie rezonansiniai įvykiai, virtę daug metų aptarinėjamomis istorijomis, neišvengiamai apaugusiomis įvairiais gandais. Tarkime, kunigo Ričardo Mikutavičiaus apiplėšimas ir nužudymas. Žinia apie tai mane sukrėtė kaip ir daugelį Lietuvos gyventojų. Kaip ir visi, apie tai skaičiau spaudoje, kai ką pranešdavo televizijos žinių laidos. Kuo daugiau buvo paskleista gandų apie tuos įvykius (dalis jų vėliau paneigta), tuo labiau norėjosi sužinoti, kaip viskas vyko iš tikrųjų. Mane tai domino kaip žmogų, kaip to laikotarpio gyventoją.

Pasinaudojau žurnalisto profesijos teikiamomis galimybėmis žmogiškajam smalsumui patenkinti. Pagrindiniai mano informaciniai šaltiniai tuo metu buvo teismų archyvuose esančios bylos ir jų tyrėjai, dirbę ar dar dirbantys policijoje, prokuratūroje, taip pat liudininkai, aukų artimieji. Pareigūnai, suprantama, įsigaliojus teismų nuosprendžiams kalba ir komentuoja daugiau. Visi buvo geranoriški, pasitikėjo manimi.

Tarkime, „Įvykių, sukrėtusių Lietuvą“ dalyje, kurioje kalbama apie žurnalisto Vito Lingio nužudymą, dokumentinę vaizdo medžiagą, kaip Rygoje buvo sulaikytas vienas iš šio nusikaltimo organizatorių Borizas Dekanidzė, gavau ir parodžiau pirmas. Latvių ypatingojo kriminalistų būrio pareigūnai duoti išsamų interviu ryžosi tik praėjus penkiolikai metų po lietuvių žurnalisto nužudymo. Paskui tą filmuotą medžiagą patys įkėlė į „Youtube“ kanalą, man paprašius pirmą kartą davė interviu „Respublikai“. „Youtube“ kanale kai kurios mano rengto ciklo dalys yra peržiūrėtos daugiau nei po 150 000 kartų. Lietuviškai auditorijai tai yra išskirtinai daug.

E.Knispelio nuotr.

E.Knispelio nuotr.

Kai renkatės knygą ar filmą, jūsų prioritetas – detektyvinės istorijos?

Visos istorijos pirmiausia yra žmonių gyvenimo istorijos. Ar ji turės detektyvo elementų, priklauso nuo pasakotojo, ką jis nori pasakyti. Specialiai detektyvų nesirenku – intriguojanti istorija galima ir be detektyvo elementų. Tačiau be sukurtos dramos neįmanoma, nesvarbu, žiūri filmą ar skaitai knygą. Daug metų domėjausi pasaulio kino istorija, turiu sukaupęs per 14 000 filmų kolekciją. Detektyvo elementų yra beveik visuose filmuose. Taip visuomet buvo kuriama intriga.

Perskaičiau feisbuke, kad fotografija – šiuo metu didžiausia Jūsų aistra. Pajuokavote, kad fotografuoti norėtumėte net po mirties…

Taip. Mano karštais fotoreportažais iš pragaro, neabejoju, susidomėtų ir jūsų laikraštis (juokiasi)… O jei rimtai, Vilniaus universitete baigiau fotožurnalistiką, savo malonumui fotografuoju jau nuo dešimties metų, kai tėtis nupirko legendinį fotoaparatą „Smena 8 M“. Tada tai buvo pats pigiausias fotoaparatas. „Ant jo“ užaugo net kelios šių dienų fotografų ir mėgėjų kartos. Ką šiuo metu darau su moderniais ir brangiais fotoaparatais, galima pasižiūrėti feisbuke. Jau turiu beveik 22 000 sekėjų ir gerbėjų, kai kurie nori kad juos nufotografuočiau.

E.Knispelio nuotr.

E.Knispelio nuotr.

Kas yra pagrindiniai jūsų fotografijos veikėjai? Minėjote, kad tai peizažai ir gražios moterys…

Tai jau tikrai. Fotografuoju tai, kas man gražiausia – gamtą ir moteris. Negražių moterų nėra – yra tik nevykę fotografai (juokiasi). Tiesa, ne visas moteris vienodai paprasta fotografuoti. Ieškodamas rakurso ir manipuliuodamas šviesa, moterį gali „padaryti“ gražesnę nei ji sau atrodo namuose žiūrėdama į veidrodį. Mano fotografijose visos moterys gražesnės, nes myliu šį darbą.

Gamtos fotografija – atskira tema. Turiu įsimintinų gamtos kadrų. Esu pelėda, tad keltis valandą prieš saulėtekį, kada padaromi išskirtiniai kadrai, man per daug sudėtinga (juokiasi). Turiu droną, kuriuo įamžinu išskirtines lietuviškos gamtos vietas. Lietuva – labai gražus kraštas. Jau galėčiau ne vieną savo fotografijų parodą surengti.

Kas svarbiausia fotografuojant? Kaip parodyti moters, gamtos grožį?

Fotografui, kaip ir žvejui, svarbiausi du dalykai: patirti malonumą dirbant ir užfiksuoti kadrą, kurį ilgai prisimintum. Kaip parodyti moters ir gamtos grožį? Tema kelioms disertacijoms (juokiasi)… Pirmiausia tą grožį reikia pastebėti.

Žaviuosi garsiu Ukrainos fotografu Aleksandru Ktytorchuku, seku jo kūrybą internete, žiūriu jo paskaitas. Jis aiškina, kad norint parodyti moters grožį, reikia fotografuoti jos dvasinę būseną. Tada ne toks svarbus apšvietimas ar rakursas – moteris nuotraukoje atrodys nuostabiai. Žinoma, kaip jis sako, reikia pelnyti moters pasitikėjimą, kadre ji turi jaustis saugi. Fotografas privalo modeliui paaiškinti, kas jai trukdo atskleisti tikrąjį jos grožį…

Fotografuodamas gamtą, negali tingėti – reikia daug vaikščioti ir paisyti metų laikų, paros meto… Gamtos fotografija labai naudinga tiems, kas tingi eiti į sporto klubą, bet nori fizinio aktyvumo. Žodžiu, kaip tik man (juokiasi)…

Štai Palmira rašo romanus, o jūs galbūt tuos ar savo siužetus atkursite meniniame filme? Žinoma, šmaikštauju, bet kas žino…

Nuo studijų metų rašau trumpas noveles. Galvoju išleisti knygą su tekstais, iliustruotais mano darytomis fotografijomis. Net eskizus nusipiešiau (lankiau dailės klasę, dar neužmiršau, kaip tai daroma), bet dar nesutikau modelių, kurie tiktų šiam projektui (juokiasi)… O reikėtų drąsių modelių – jiems tektų sunkios užduotys.

Kuo užaugo kūrybingų žmonių vaikai? Kurie iš jų arčiausiai žurnalistikos?

Trys Palmiros ir vienas mūsų užaugo toli nuo žurnalistikos. Ir visa laimė (juokiasi). Pirmųjų trijų profesijos visiškai nesusijusios su rašymu. Mūsų sūnus šiemet įstojo į grafinį dizainą, nors ketino pasirinkti režisūrą. Jis rašo neblogus scenarijus. Dar jaunas, todėl visko gali būti.