Neseniai knygynus pasiekė Rūtos Oginskaitės knyga „Gib a kuk. Žvilgtelėk“, kurioje autorė su rašytoju Grigorijumi Kanovičiumi ir jo žmona Olia piešia ne tik kūrėjo portretą, bet ir ištisos epochos peizažą. Be to, lapkričio 29 dieną Londono Cenrinėje sinagogoje bus pristatoma ir į anglų kalbą išversta rašytojo knyga „Miestelio romansas“. Ta proga su G. Kanovičiumi kalbėjomės apie jo santykį su skaitytojais, meilę tėvynei ir skaudžius mūsų istorijos momentus. 

Patarlė sako, kad savame krašte pranašu nebūsi. Jūsų kūryba yra itin svarbus paminklas Lietuvos žydų istorijai, atminimui. Tačiau knygai būtinas skaitytojas, kuris užmegztų dialogą su kūriniu. Ar Lietuvoje jaučiate tuos skaitytojus, ar juntamas dialogas, diskusija su Jūsų tekstais? Gal iš pastarųjų užsienio leidimų galima daryti išvadą, kad vis dėlto Jūsų kūryba šiandien labiau domina užsienio, o ne Lietuvos skaitytoją?

Aš laikausi nuomonės, kad tėvynėje pranašų būna retokai, dažniausiai galima aptikti gal tik aiškiaregių ar teisuolių. Man regis, pranašas – tai hiperbolė. Neneigčiau, kad mano romanai tai mėginimas sukurti paminklą ikikarinei žydų istorijai ir deramai įamžinti mano gentainių atminimą.

Nedrįsčiau tvirtinti, kad tarp manęs ir mano skaitytojų Lietuvoje vyksta plataus masto diskusija, bet aš gaunu gana nemažai geranoriškų atsiliepimų iš įvairių vietų, iš skaitančiųjų mano kūrybą rusiškai ar lietuviškai. Neturėčiau dėl to skųstis. Man džiugu, kad mano kūryba domisi ir užsienio leidyklos. Pavyzdžiui, kad ir neseniai solidžios Londono leidyklos išleistas mano „Miestelio romansas“.

Šiandien labai daug diskutuojama apie tokių sąvokų kaip patriotizmas reikšmę. Viskas atrodo nuostabu, nes mums reikia bendro pamato, kuris vienytų mus į bendruomenę. Kita vertus, visada svarbu išsigryninti sąvokas. Man Jūsų kūriniai yra patriotizmo pavyzdys ta prasme, kad jie įkūnija meilę savo gimtinei, meilę jos žmonėms ir jų atminimo išsaugojimą, kartu nevengiant kalbėti ir nepatogius dalykus. Kaip žvelgiate į šiandienes diskusijas apie patriotizmą?

Iš tiesų dabar dažnai įsiliepsnoja aistringos diskusijos apie patriotizmo sampratą, apie jo reikšmę, nes Lietuvai reikalingas bendras monolitiškas pagrindas tam, kad čia plėtotųsi nesusiskaldžiusi visuomenė, apimanti visus žmones be išimties. To paneigti negalima.

Ne aš turėčiau spręsti, ar mano romanai yra tokio patriotizmo pavyzdys, nors mano romanai yra persmelkti meilės Tėvynei, rūpinimosi paprastais ją kūrusiais žmonėmis. Aš stengiausi išsaugoti atminimą apie tuos žmones, nenuslėpdamas jų ydų. Kaip mėgdavo sakyti mano senelė Rocha, tapusi viena pagrindinių „Miestelio romanso“ herojų, „stenkis gyvenime prisiminti gėrį ir rečiau prisimink blogį“.

Man regis, kad nūdienos Lietuvoje įstatymas nedraudžia diskutuoti apie patriotizmą nei žydams, nei kitų tautybių žmonėms.

Neseniai kalbant su Irena Veisaite ji minėjo, kad Icchokas Meras nusprendė emigruoti nenorėdamas gyventi su vidiniu cenzoriumi. Man labai įdomu, kaip Jums pavyko išvengti to vidinio cenzoriaus, kurį stengėsi primesti sovietinė cenzūra? Kita vertus, labai įdomu, kokias formas cenzūra įgyja šiandieninėje visuomenėje. 

Galbūt jis ir išvyko į Izraelį dėl vadinamosios „vidinės cenzūros“.  Kiek aš žinau, išvažiavimo iniciatorė buvo jo žmona Frida, kuri labai norėjo ten vėl susitikti su mama.  Mano žinių šaltinis – pokalbiai su pačia Frida.

Kalbant apie šiandieną, man nėra žinoma, kokias formas įgyja cenzūra buvusioje Sovietų Sąjungoje.

Kalbant apie Lietuvą, nors po nepriklausomybės paskelbimo jau kelis dešimtmečius gyvenu Izraelyje ir nuolat seku įvykius Tėvynėje, aš niekada nesusidūriau su apgailėtinos valstybės vykdomos meno cenzūros atvejais – nesu girdėjęs apie uždraustus spektaklius, tik siauram ratui rodomus meninius filmus – lai sau dūla lentynos ir pūva gerai saugomame sandėlyje. Galbūt būta kažkokių asmeninių bylinėjimusi, bet valstybė autoriaus minčių, ačiū Dievui, necenzūruoja.

Šiandien girdime daug kalbų ir diskusijų apie visokius literatūrinius apdovanojimus. Daugiausia kalbama apie asmenybes, o kriterijai lieka nuošalyje. Kas, Jūsų nuomone, yra gera literatūra ir kaip Jūs suprantate literatūros tikslą?

Ką darysi – šiais laikais daugiau kalbama apie laureatus nei apie jų parašytas knygas. Knygos užleido vietą supaprastintiems infromacijos būdams – radijui, televizijai, išmaniesiems telefonams. Literatūrą išleido į atsargą. Pirmajame plane atsidūrė detektyvai, paskalos ir apkalbos apie autorius – kas kiek ir už ką gavo, kiek kartų vedęs ir panašiai.

Auklėjamasis, švietėjiškas literatūros vaidmuo sumenko. Gera knyga visada yra gyvenimo mokytoja. Bet aš neturiu didelių lūkesčių, kad artimiausiu metu situacija pagerėtų.

Lietuvoje šiandien vis daugiau kalbama apie Holokausto tragediją ir nusikaltimus. Tačiau ar pakankamai kalbama apie buvusį gyvenimą, nes juk, kaip sakoma, tragedijos nesuvoksi vertindamas ją izoliuotai ir užmiršdamas, kad žydai Lietuvoje ne tik mirė, bet ir kūrė, mylėjo, svajojo ir pan.

Holokausto tema yra skaudi abiem tautoms – lietuviams ir žydams. Nesistenkime nustatyti, kuriai iš tautų dėl to sopa labiau. Svarbu, kad ta tema ligi šiolei yra aktuali. Lietuva ryžtingai pasmerkė, nors ir neįvardijo bevardžių nekaltų žmonių žudikų. Bet ligi šiol Lietuva dvejoja ir neturi drąsos įvardyti ir tų žudynių organizatorius bei ideologus, kurie ragino visiškai apvalyti Lietuvą nuo „žydiško jungo“.

Dar vaikystėje mano senelis batsiuvys sakydavo, kad praeitis – nemokama mokytoja, kurios pamokose mokoma, kas yra gėris ir kas yra blogis. Tos mokytojos paslaugų, deja, karo metais neprireikė.

Sunku ginčytis su tuo, kad žinios apie praėjusį, daugelio šimtmečio Lietuvos žydų gyvenimą yra gan paviršutiniškos net ir šiandien. Dėl to belieka tik apgailestauti.

Donatas Puslys