„Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai tik dar viena istorinė pjesė, tačiau ji kelia egzistencinius klausimus, joje dera lokalios tautinės ir bendražmogiškos problemos, žmogaus ir Dievo kryžkelių susikirtimas. Ir pirmą kartą scenoje matome šv. Kazimierą“, – intriguoja režisierius Gytis Padegimas, kalbėdamas apie naujausią premjerą „Vėjas gluosniuose“. 

Pirmą kartą statoma pjesė

Režisierius G. Padegimas naujausiam pastatymui pasirinko nacionalinę dramaturgiją – dar nė karto nestatytą išeivijos rašytojo Algirdo Landsbergio pjesę „Vėjas gluosniuose“.

„Algirdas Landsbergis labai gerai išmanė savo laiko dramaturgiją, nes pjesė sukurta 1956 metais, kai pas mus Juozas Grušas rašė „Herkų Mantą“, pirmą istorinę pjesę, pabrėžiančią laisvėjimą nuo socialistinio realizmo doktrinų. Ši ir kitos autoriaus pjesės turi netgi absurdo bruožų. Sakykim, kad pas mus ši dramaturgija ateina pavėluotai, bet ką gali žinoti, gal teatras yra labiau pribrendęs ja kalbėti. Manau, kad šis pjesės pastatymas bus poslinkis daug kam pasiimti į ranką autoriaus romaną „Kelionė“ ir nuostabias noveles. Aš būsiu labai laimingas, jei šis pastatymas prisidės prie A. Landsbergio kūrybos ir asmens populiarinimo Lietuvoje“, – teigė režisierius.

G. Padegimas yra statęs kitą šio autoriaus kūrinį pavadinimu „Vaikai gintaro rūmuose“ kartu su Klaipėdos universiteto Menų akademijos vaidybos studentais. Profesionalioje scenoje lig šiol tebuvo pastatyta vienintelė šio autoriaus drama – „Penki stulpai turgaus aikštėje“ (1989 m. Kauno dramos teatre, rež. Vytautas Balsys).

Poetinė kalba ir tikėjimas

Pjesės „Vėjas gluosniuose“ veiksmas nukelia į XVI amžių, kur Livonijos pasienyje lietuvių ir lenkų kariuomenė laukia mūšio su maskvėnų armija dėl Livonijos krašto. Šv. Kazimieras drauge su Angelu trumpam nusileidžia į žemę tyrinėti žmogaus ir jo žemiškojo gyvenimo.

Spektaklyje atskleidžiama meilės tema tarp skirtingų luomų atstovų, o juos stebi dvi nežemiškos būtybės – angelas ir šv. Kazimieras.

Anot režisieriaus, be žemiškų ir nežemiškų būtybių būtų nuobodu gyventi pasaulyje: „Tikrai, mes turim pirmą pjesę, kur veikia šv. Kazimieras. Ir visiškai nesvarbu, kiek visuomenės poliarizuota ar kiek ji yra tikinti, bet tai yra gana svarbu, nes tai irgi savotiškai stiprina šalies žinomumą, jos autoritetą pasaulyje – būdami tolerantiški europiečiai, mes turime pripažinti įvairias vertybes. Dievas gyvena kiekviename iš mūsų. Jis nėra kažkoks konkretus Dievas ten, ant debesėlio sėdintis. Dievas yra čia sėdintys žmonės, žiūrovai. Tai mes ir vaidiname, kad Dievas yra prieš mus.“

Personažų dialogai parašyti poetine kalba, kuri vis rečiau girdima scenoje. „Poetinė kalba – labai graži kalba, lietuviška. Mes netgi palikome kai kurias senąsias formas, senuosius žodžius, kurių dabar nebevartojame. Tai yra labai įdomu, nes jeigu filosofas Arvydas Juozapaitis sako, kad gal po 20 metų lietuvių kalba apmirs arba mirs, teatras yra ir kalbos saugotojas. Ši skiriasi nuo mūsų gatvės ar nuo televizinės kalbos, man atrodo, tai yra tokia versmė, priminimas, kokią nuostabią kalbą mes turime ir kad esame privilegijuoti, kad galime ta kalba kalbėti“, – tikino režisierius.

Skirtingų kartų aktorių ansamblis

Spektaklyje vaidina keturių kartų aktoriai. Virėjos Kunigundos vaidmenį atlieka Milė Šablauskaitė, karaliaus Žygimanto vaidmenį – Dainius Svobonas. Taip pat spektaklyje debiutuoja jauniausias Nacionalinio Kauno dramos teatro narys – Dovydas Pabarčius.

Aktorius Henrikas Savickis, įkūnijantis didiką Eugenijų Kurevičių, pabrėžė, kad šiuo atveju režisierius aktoriams labai taikliai parinko vaidmenis: pagal charakterį, būdą ir netgi pažiūras. Pilaitės vietininko žmonos Aldonos vaidmens atlikėja Ugnė Žirgulė taip pat antrino kolegai, kad jai neteko priešintis įkūnijant heroję, galbūt abejonių kėlė poetinė kalba, kuri veda į labai didelį romantizmą.

„Keletas scenų skatino kontroversiškas nuomones, bet tekstas pasidavė, ir dabar gera jį sakyti“, – sakė aktorė.

Kazimiero vaidmenį atlieka aktoriai Arnas Ašmonas ir Jurgis Jarašius, Angelo – Andrius Gaučas. Onutę įkūnija aktorė Karolina Elžbieta Mikolajūnaitė, jos mylimąjį Petrą Jasaitį – Dovydas Pabarčius. Krištupo Vyšniausko vaidmenį – Artūras Sužiedėlis.

Iš Ilgosios scenos į sakralią erdvę

Spektaklio premjera ir tolimesni rodymai vyks mažųjų scenų kiemelyje, Ilgojoje salėje, tačiau neatmetama galimybė, kad kūrinys bus rodomas skirtingose bažnyčiose. Scenografijos ir kostiumų dailininkė Birutė Ukrinaitė sumaniai išnaudojo asketiškos salės erdvę.

„Jeigu spektaklis keliaus į bažnyčią, joje jis turėtų skambėti lygiai taip pat kaip šioje salėje. Kaip ir šios pjesės žodžiai, kaip ir personažai, kaip ir jų meilė – tai turėtų būti arti žmogaus. Tai turėtų būti susipynę su šiandiena, su mūsų gyvenimu. Šv. Jurgio bažnyčia įkvėpė šiam pastatymui“, – teigė menininkė.

Muziką spektakliui sukūrė pianistas, kompozitorius Raimundas Martinkėnas, kuriantis giesmes ir kitokią sakralinę muziką bei muziką teatrui ir chorams. Spektaklio choreografė – Indrė Puišytė.

Spektaklis gimsta praėjus 45 metams nuo G. Padegimo debiuto Nacionaliniame Kauno dramos teatre.