Brėmeno muzikantų iš Brolių Grimų pasakos skulptūra nuo 1953 metų stovi Brėmeno miesto Marktplatz, arba Turgaus, aikštėje. Prie skulptūros, vaizduojančios keturis muzikantus, pasakos veikėjus – asilą, šunį, katiną ir gaidį, Dainiui Juozapavičiui, muzikantui nuo Punios, pasidaryti asmenukę buvo garbės reikalas.

Pro­fe­sio­na­lus mu­zi­kan­tas Dai­nius Juo­za­pa­vi­čius šian­dien be­ne daž­niau­siai ma­to­mas ma­žes­nė­je ar di­des­nė­je sce­no­je, jis gro­ja še­šiuo­se skir­tin­gų sti­lių ko­lek­ty­vuo­se. Pu­čia­mų­jų, kla­vi­ši­nių ir mu­ša­mų­jų in­stru­men­tų vir­tuo­zas gy­ve­ni­me ne­gro­jo tik vie­nin­te­liu in­stru­men­tu, ku­rio ga­li­my­bes pui­kiai bu­vo įval­džiu­si dar jo mo­čiu­tė. D.Juo­za­pa­vi­čių kal­bi­na Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

– Pa­si­da­ly­ki­te mu­zi­ki­niais pri­si­mi­ni­mais iš jau­nys­tės. Kur gi­mė­te, ka­da ir ko­kį mu­zi­kos in­stru­men­tą pir­mą­syk į ran­kas pa­ė­mė­te, kas bu­vo Jū­sų pir­ma­sis ir ki­ti mo­ky­to­jai, iš ko šian­dien mo­ko­tės, o gal jau tik ki­tus mo­ko­te?

– Gi­miau la­bai gra­žio­je is­to­ri­nė­je vie­to­je, Aly­taus ra­jo­ne, Pu­nios kai­me. Nuo­sta­bio­je, mu­zi­ka­lio­je An­ge­lės Ma­ri­jo­nos ir Sta­nis­lo­vo Juo­za­pa­vi­čių pen­kių vai­kų šei­mo­je. Ma­no am­ži­ną atil­sį tė­ve­liai ne­bu­vo mu­zi­kan­tai, bet mu­zi­ki­nes klau­sas ir bal­sus abu tu­rė­jo.

Ma­my­tė ki­lu­si iš gau­sios, mu­zi­ki­nių ge­bė­ji­mų tu­rė­ju­sios aš­tuo­nių vai­kų Vy­tau­to ir Emi­li­jos Smi­lins­kų šei­mos.

Tad ma­no mu­zi­ki­nės pa­jau­tos šak­nys sly­pi gi­liau, Smi­lins­kų gi­mi­nė­je. Die­du­kas ir mo­čiu­tė ne tik dai­nuo­ti mo­kė­jo, bet ir gro­ti. Mo­čiu­tė vir­pi­no šir­dis smui­ku, o die­du­kas – lū­pi­ne ar­mo­ni­kė­le.

At­si­me­nu, kai su­si­rink­da­vo vi­sa gau­si mū­sų gi­mi­nė, kai už­gro­da­vo, kai už­dai­nuo­da­vo „Pie­vų kai­me“, tai net Pu­nio­je bu­vo gir­dė­ti. Uch, sma­gu pri­si­min­ti.

Ma­no vy­res­ni trys bro­liai Al­gi­man­tas, Min­dau­gas, Rim­gau­das ir se­su­tė Gra­ži­na yra tik­ri pro­fe­sio­na­lūs mu­zi­kan­tai bei at­li­kė­jai.

20200319_180220

Šei­mo­je aš esu, kaip sa­ko­ma, pa­gran­du­kas. Ma­my­tė mus vi­sus vai­kus su sa­vo bro­liais, tai yra ma­no dė­dė­mis, švie­saus at­mi­ni­mo Juo­zu Smi­lins­ku ir dar be­si­džiau­gian­čiu nuo­sta­biu gy­ve­ni­mu Sta­siu Smi­lins­ku, nu­krei­pė mu­zi­ki­ne kryp­ti­mi. Iš­ve­žė mo­ky­tis, krims­ti mu­zi­ki­nės duo­nos, tuo me­tu į Vil­niaus Mi­ka­lo­jaus Kon­stan­ti­no Čiur­lio­nio vi­du­ri­nę mu­zi­kos me­no mo­kyk­lą. O ka­dan­gi aš jau­niau­sias, tai na­muo­se nuo vy­res­nių bro­lių ir se­su­tės bu­vo li­kę tų mu­zi­kos in­stru­men­tų: pia­ni­nas, gi­ta­ra, akor­de­o­nas, lū­pi­nė ar­mo­ni­kė­lė. Aš, kaip ma­žiau­sias, tu­rė­jau su kuo pa­žais­ti. Pir­mie­ji mo­ky­to­jai bu­vo ma­no bro­liai. Vė­liau ir se­sė.

Čiur­lio­nio vi­du­ri­nė­je mu­zi­kos me­no mo­kyk­lo­je dir­bo daug mo­ky­to­jų. Pats pir­ma­sis ma­no mo­ky­to­jas, mo­kęs nuo pir­mos iki ket­vir­tos kla­sės – Vy­tau­tas Skrip­kaus­kas. Jis dės­tė vi­siems klar­ne­to kla­sės klar­ne­ti­nin­kams, bu­vo pu­čia­mų­jų in­stru­men­tų sky­riaus va­do­vas. Vė­liau, nuo penk­tos kla­sės, rei­kė­jo pa­si­rink­ti pa­grin­di­nį mu­zi­kos in­stru­men­tą. Pa­si­rin­kau tri­mi­tą, anuo­met va­din­tą tie­siog triū­ba. Pa­te­kau į dės­ty­to­jo Ado­mo Kon­tau­to ran­kas. Ša­lia pa­si­rink­to spe­cia­ly­bės in­stru­men­to bu­vo ir pri­va­lo­mas in­stru­men­tas – for­te­pi­jo­nas. Juo gro­ti mo­kė mo­ky­to­ja Li­di­ja Dorf­man. Aiš­ku, lau­kė ir vi­sos ki­tos mu­zi­ki­nės pa­mo­kos – sol­fe­džio, mu­zi­kos li­te­ra­tū­ros, har­mo­ni­jos…

Šian­dien mo­kau­si iš gy­ve­ni­mo. Jei šiek tiek tiks­liau – iš daug ko, net­gi iš sa­vęs. Ir iš in­ter­ne­to. Jis – vi­sa­ga­lis, pri­krau­tas įvai­riau­sių įra­šų.

Dir­bu Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės kul­tū­ros cen­tro Ne­mu­nai­čio sky­riaus me­no va­do­vu. Bet į dar­bą ten­ka va­ži­nė­ti ke­lio­mis kryp­ti­mis: Mak­niū­nai, Ne­mu­nai­tis, Ūd­ri­ja, už­su­ku ir į Užu­ba­lius, Aly­tų.

Pats mo­kau­si ir ki­tus mo­kau, juk dir­bu su ko­lek­ty­vais, tai be pa­mo­ky­mų neap­si­ei­na­ma.

bty

– Api­bū­din­ki­te sa­ve kaip at­li­kė­ją. Ko­kiais in­stru­men­tais daž­niau­siai gro­ja­te? Kon­cer­tuo­ja­te kaip so­lis­tas?

– Sa­ve la­bai sun­ku api­bū­din­ti. Ki­tiems iš šo­no ge­riau ma­to­si.

Jei­gu rim­tai, tai joks aš at­li­kė­jas. Dau­giau akom­pa­nia­to­rius, ypač kai dir­bu su sa­vo ko­lek­ty­vais. O kaip so­lis­tas? Anks­čiau te­ko ir pa­gro­ti tri­mi­tu-kor­ne­tu, ir so­li­nes dai­nas pa­dai­nuo­ti.

Daž­niau­siai į ran­kas pa­ima­mi in­stru­men­tai: tri­mi­tas, pia­ni­nas, akor­de­o­nas, vi­si kla­vi­ši­niai, žo­džiu, te­ko ir ten­ka gro­ti pa­čiais įvai­riau­siais mu­zi­kos in­stru­men­tais – ir pu­čia­mai­siais, ir mu­ša­mai­siais.

Tik štai dėl fi­zio­lo­gi­nių prie­žas­čių, kai­rės ran­kos pirš­to trau­mos vai­kys­tė­je, smui­ku gro­ti ne­ga­lė­jau iš­mok­ti. Nors la­bai ma­my­tė to no­rė­jo.

– Ide­a­lus in­stru­men­tas – koks jis? Ką pri­skir­tu­mė­te prie in­stru­men­tų ka­ra­liaus?

– Ma­nau, vi­si in­stru­men­tai yra ide­a­laus skam­be­sio. Ka­dan­gi pas­ta­ruo­ju me­tu ten­ka gro­ti akor­de­o­nu, tai ma­nau, o gal net įsi­ti­ki­nęs, kad šis in­stru­men­tas ver­tas ka­ra­liaus ti­tu­lo.

– At­li­kė­jo iš­vaiz­da, kaip ma­no­te, daug le­mia, kad Jus ge­riau įver­tin­tų, aist­rin­giau plo­tų?

– Vie­na­reikš­miš­kai. Iš­vaiz­da, ap­si­ren­gi­mas, ben­dra­vi­mas, ar­tis­tiš­ku­mas, lai­ky­se­na la­bai daug pri­si­de­da prie sce­ni­nės vi­su­mos. Aiš­ku, rei­kia ne tik gra­žiai at­ro­dy­ti, bet ir su­jau­din­ti, pri­kaus­ty­ti, pa­lies­ti klau­sy­to­jo šir­dį sa­vo bei ki­tų sce­no­je ša­lia esan­čių kū­rė­jų at­lie­ka­ma mu­zi­ka.

– Ap­skri­tai kiek Jū­sų kū­ry­bai įta­kos tu­ri klau­sy­to­jas?

– Jei­gu nuo­šir­džiai, aš dar kol kas ne­lai­kau sa­vęs kū­rė­ju.

– Bet­gi nuo­šir­dus gro­ji­mas, im­pro­vi­za­ci­jos, ar­tis­tiš­ku­mas sce­no­je, glo­ba­liau kal­bant, ir yra kū­ry­ba. Kas šian­dien yra Jū­sų au­to­ri­te­tai mu­zi­ko­je?

– La­bai pla­tus klau­si­mas. Žiū­rint, ko man rei­kia – dai­na­vi­mo, gro­ji­mo, ak­to­ri­nio vaid­mens. Yra daug au­to­ri­te­tų. Vie­no ne­ga­lė­čiau įvar­dy­ti.

– Ką Jums pa­čiam reiš­kia mu­zi­ka? Ko­kios klau­so­tės vai­ruo­da­mas au­to­mo­bi­lį? Ru­siš­ka mu­zi­ka Jums pa­tin­ka?

– Mu­zi­ka – ma­no gy­ve­ni­mas. Aš jau gi­miau mu­zi­ko­je. Įvai­rio­je. Mu­zi­ka – kas­die­ni­nė duo­na. Ka­dan­gi ma­ne mu­zi­ka su­pa be­veik vi­sur: dar­buo­se, ko­lek­ty­vuo­se, kon­cer­tuo­se, ir taip kiek­vie­ną die­ną ir dar sa­vait­ga­liais, tai ma­ši­no­je aš nie­ko ne­klau­sau, ne­bent ra­di­jo. O apie ru­siš­kas dai­nas ne­ga­li bū­ti nė kal­bos.

– Sa­ko­te, kad esa­te gi­męs mu­zi­ko­je. Daž­nas Jū­sų at­lie­ka­mos mu­zi­kos, ma­no po­žiū­riu – tri­mi­to dan­giš­ko skam­bė­ji­mo, pa­si­klau­sęs pri­dur­tų, kas esa­te gi­męs ir su sėk­mės marš­ki­nė­liais. Taip ar ne?

– Gal­būt ir taip.

– Gro­ja­te ke­liuo­se ko­lek­ty­vuo­se. Ar vi­si jie at­lie­ka to­kius kū­ri­nius, ku­riuos ga­li­ma bū­tų tal­pin­ti į vie­no sti­liaus mai­šą? Api­bū­din­ki­te ko­lek­ty­vus.

– Gro­ju še­šiuo­se skir­tin­gų sti­lių – nuo fol­klo­ro iki est­ra­dos, dik­se­len­do, pop – ko­lek­ty­vuo­se. Jei­gu apie kiek­vie­ną rei­kė­tų pa­pa­sa­ko­ti, tai tur­būt pri­ra­šy­čiau ne vie­ną pus­la­pį. Ga­liu tik iš­var­dy­ti: Mak­niū­nų fol­klo­ri­nis an­sam­blis „Ap­sin­gė“, du­e­tas „Dai­rū­na“, Ne­mu­nai­čio vo­ka­li­nis an­sam­blis „Smil­tė“, Ne­įga­lių­jų drau­gi­jos Aly­taus ra­jo­no vo­ka­li­nis an­sam­blis „Šyp­se­na“, esu šių ko­lek­ty­vų me­no va­do­vas. Tal­ki­nu Da­nu­tės Ba­čins­kie­nės va­do­vau­ja­mam mo­te­rų an­sam­bliui „Ro­man­sas“, nuo 2003-ių­jų su bro­liu Al­gi­man­tu kaip pu­niš­kiai kor­ne­tais gro­ja­me „Pu­ne­lė­je“. Ne per se­niai su­si­pa­ži­nau su Užu­ba­lių ko­lek­ty­vu. Ko­lek­ty­vai – pui­kūs, nuo­sta­būs, nuo­šir­dūs jų žmo­nės.

FB_IMG_1596025388382

– Kaip, Jū­sų aki­mis, at­ro­do kai­miš­kų vie­to­vių ir mies­to klau­sy­to­jų au­di­to­ri­ja? Daug skir­tu­mų jau­čia­te?

– Daug skir­tu­mų. Vi­siems tur­būt aiš­ku, kad mies­tas ski­ria­si nuo kai­mo au­di­to­ri­jos. Kai­mo žiū­ro­vai – pa­pras­ti, bet ne­pras­ti, nuo­šir­dūs, pa­si­il­gę kon­cer­tų, ren­gi­nių žmo­nės.

– Ar sa­ve įsi­vaiz­duo­ja­te gro­jan­tį pan­kro­ką ar me­ta­lą? Gal pa­aug­lys­tė­je bū­ta tam aist­ros?

– Ne.

– Kon­cer­tuo­ja­te įvai­rio­se erd­vė­se, kur vi­suo­met gro­da­mas jau­čia­tės sa­vas?

– Lie­tu­vo­je, Dai­na­vos kraš­te.

– O die­nų, kai ne­si­no­ri žiū­rė­ti į mu­zi­kos in­stru­men­tą, yra bu­vę?

– Yra bu­vę.

– Ar tu­ri­te lai­ko pa­jus­ti ra­my­bę?

– Bū­na kar­tais. Bet ne­daž­nai.

– Po vai­kys­tė­je iš­gy­ven­tos trau­mos tur­būt da­bar la­bai sau­go­ja­te sa­vo pirš­tus, ran­kas?

– Sten­giuo­si jų ne­kiš­ti kur ne­rei­kia.

– Ku­ri dai­na ar mu­zi­ki­nis kū­ri­nys yra mėgs­ta­miau­sias? Ku­rio daž­niau­siai pra­šo­ma?

– To­kio dar ne­iš­si­rin­kau ir nie­kad apie tai ne­gal­vo­jau. Vi­si kū­ri­niai tu­ri in­di­vi­du­a­lų ver­ti­ni­mą.

– Ar daž­nai pa­si­tai­ko at­ve­jų, kai sce­no­je nu­tin­ka kaž­kas ne­ti­kė­to? Pa­si­da­ly­ki­te ypa­tin­gais kon­cer­ti­niais pa­ty­ri­mais.

– Aiš­ku, kad sce­no­je įdo­mių da­ly­kų nu­tin­ka, bet ne­daž­nai. Jų la­biau pa­si­tai­ky­da­vo lau­ko są­ly­go­mis. Pa­vyz­džiui, kai dai­nuo­ji, o vė­jas už­ver­čia ar iš­vis nu­pu­čia nuo sto­ve­lio na­tas ar žo­džius, o tu jų ne­mo­ki at­min­ti­nai.

Ta­da be­lie­ka suk­tis iš pa­dė­ties: ir pri­kur­ti, im­pro­vi­zuo­ti.

– Pa­sau­lio ša­lių liau­dies mu­zi­ka Jums pa­žįs­ta­ma? Ku­rių ša­lių mu­zi­ko­je at­ran­da­te dau­giau­sia są­sa­jų su lie­tu­vių liau­dies me­lo­di­jo­mis?

– Ži­no­ma, bet kol kas ne­su mu­zi­ko­lo­gas. O pa­na­šu­mų tik­rai yra.

– Ži­nau, kad kom­pli­men­tus Jums sun­ku pri­im­ti, bet pa­ber­siu pa­gy­rų. Tuo la­biau kad dzū­kai lin­kę sa­vaip žmo­nių ge­bė­ji­mus ver­tin­ti. Jie skirs­to taip: nuo Die­vo, pa­dėk Die­ve, ir ne­duok Die­ve. Jūs pri­ski­ria­mas pir­mam ver­ti­ni­mui – esa­te dos­niai Kū­rė­jo ge­bė­ji­mais ap­do­va­no­tas. Kiek pa­ros lai­ko ski­ria­te kū­ry­bai?

– Ačiū už kom­pli­men­tus. Bet, kaip ir mi­nė­jau, aš sa­vęs ne­lai­kau kū­rė­ju. Aš kol kas sce­no­je dar vis kaip at­li­kė­jas. Sa­ko­ma, kad Die­vo ke­liai ne­ži­no­mi, gal kaž­ka­da tap­siu ir kū­rė­ju.

– Dar sa­ko­ma, kad pra­min­ti ta­kai į nau­jas ga­nyk­las ne­ve­da. Kaip Jūs ieš­ko­te ža­vių, nau­jų idė­jų?

– Tei­sin­gas po­sa­kis. Bet idė­jų aš nei­eš­kau, tai jos pa­čios ma­ne su­si­ran­da.

– Koks da­bar­ti­nia­me Jū­sų gy­ve­ni­mo pe­ri­ode yra įdo­miau­sias dar­bas ar po­mė­gis? Spė­ju, kad žve­jy­ba. Ir šio­je veik­lo­je esa­te sėk­mės žmo­gus?

– Po­mė­gių aš tu­riu ne­ma­žai, bet kai tu­riu lai­ko, pats ar­ti­miau­sias dū­šiai – žve­jy­ba. At­spė­jo­te.