Gražina Kadžytė

Šios dienos „Šiaurės rytų“ pašnekovė –  Gražina Kadžytė – etnologė, žurnalistė, tautosakininkė.

Šis pokalbis – prieš Tarptautinę kultūros diena, minimą balandžio 15-ąją. Šios dienos pagrindinis tikslas – paskatinti saugoti visos žmonijos kultūrines vertybes. Šiandien mums, biržiečiams, tai skamba itin aktualiai – anot G. Kadžytės, pelnę mūsų sutartinių pripažinimą, kartu gavome ir rimtą įsipareigojimą jų atlikimo tradiciją perduoti ateinančioms kartoms.

– Gerbiama Gražina, jūs dalyvavote komisijoje, kuri Biržų krašto sutartinių giedojimo tradiciją visai neseniai įtraukė į nematerialaus kultūros paveldo sąvadą. Ką mums, biržiečiams, tai reiškia?

– Iš 2018 m parengtų pristatymų po ilgų daugkartinių diskusijų bendru komisijos narių sutarimu buvo atrinktos tinkamos sąvadą papildyti 9 vertybės, tarp jų – „Biržų krašto sutartinių atlikimo tradicija“.

Anot šį paveldo objektą išsamiau pristačiusios komisijos narės prof. dr. Daivos Vyčinienės, bendrajame, visuotiniame sutartinių klode ypatingai brangintina tai, kad čia savo metu raiškiai skleidėsi, išliko ir dabar praktikuojama ne tik vokalinė, bet instrumentinė atlikimo tradicija, labai turtinga instrumentų įvairovė.

Kaip XX a. pradžioje, taip ir XXI amžiui įsibėgėjant, biržiečiai buvo vieni ištikimiausių šio unikalaus reiškinio sergėtojų ir vieni pirmųjų jo gaivintojų, gresiant išnykimui. Tad labai džiaugiuosi ir sveikinu biržiečius, pelniusius šį sertifikatą. Viskas ateina pačiu laiku – biržiečiai, kaip visados, yra vieni iš pirmųjų. Beje, dar net nepatekę į nacionalinį sąvadą, jūs jau buvote iš dalies įrašyti į UNESCO sąrašus – ten yra „Sutartinės – lietuvių polifoninės dainos“.

Įrašymas į bet kurio laipsnio – ar vietinį, ar nacionalinį, ar pasaulinį – sąvadą nėra baigtinis procesas, paženklintas sertifikatu. Ženklą priėmusi bendruomenė gauna jį ne tik kaip apdovanojimą už nuveiktą darbą, bet kur kas daugiau – kaip įsipareigojimą šią vertybę išsaugoti, puoselėti, išauginti ir perduoti ateičiai. Taigi gavote įsipareigojimą saugoti savo tradiciją.

– Kas yra nematerialaus kultūros paveldo sąvadas – koks jo pagrindinis tikslas?

– Pagal UNESCO rekomendacijas, Lietuvoje, kaip ir kitose valstybėse, jau antri metai darbuojasi Lietuvos nematerialaus kultūros vertybių sąvado organizacinis padalinys, sutelktas Lietuvos nacionaliniame kultūros centre. Siūlyčiau visiems šio centro svetainėje arba UNESCO informacinėse erdvėse susirasti platesnį šio sąvado tikslų aprašymą, kadangi visi mes turėtume būti suinteresuoti apsižvalgyti savo artimiausioje aplinkoje, pastebėti, kas joje yra vertingo, teiktino būti pavyzdžiu ir saugotino. Pirmiausia tai turėtų būti mūsų lokalieji, tam tikrų vietovių sąvadai, aptarti, įvertinti, pasirinkti saugoti.

Įvertinę galimybes išsaugoti ir gausinti tam tikras vertybes, iš vietinių sąvadų atrenkame visos Lietuvos mastu svarbiausias, teiktiniausias, įsimintiniausias. Taip tad baigiantis 2017 metams į nacionalinį sąvadą buvo įrašytos pirmosios 10 vertybių, kurioms dokumentai buvo rengiami ne vienerius metus, renkant visą įmanomą istorinį ir folklorinį tekstyną, vaizdo ir kitokią dokumentaciją, numatant vertybės išsaugojimo ir konkrečių bendruomenių bei asmenų atsakomybės planus.

– Ką dar biržiečiai savo aplinkoje, be sutartinių, galėtų atrasti, pasiūlyti?

– Tą, kas jums patiems brangu, sava ir pasididžiuotina. Tą, kuo džiaugiatės, gavę iš savo pirmtakų palikimo ir norėtumėte dovanoti vaikams ir vaikaičiams, kad jus minėtų geru žodžiu.

– Gražina, jūs pati esate kilusi iš Utenos krašto, savo profesinį gyvenimą paskyrėte etnokultūrai, senosios lietuvių kultūros tyrinėjimui, populiarinimui, skatinimui ja domėtis. Koks Lietuvos regionas, jo etninė kultūra, jums, aukštaitei, yra pats mieliausias?

– Taip, turėčiau vadintis aukštaite, kadangi užaugau mamos tėviškėje, Utenos rajono Užpalių parapijos Butiškių kaime, o tėtis yra iš buvusio Mingelionių kaimo, perkelto į savo metu garsėjusią Ėriškių gyvenvietę Panevėžio rajone. Tačiau verta pastebėti, kad studijuojant, vėliau besidarbuojant Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijoje, su Vilniaus universiteto kraštotyros ramuva lankant visus Lietuvos rajonus, dalyvaujant respublikinėse kraštotyros ekspedicijose, savo pavardės – Kadžių – kaimus radau ne kur kitur, o Žemaitijoje, tiesa, jau išnykusius. Vieno iš jų būta Skuodo r. Ylakių parapijoje, kito – palei Platelius. Vis dėlto ankstyvasis vaikystės periodas, formuojantis mūsų asmenybes, suformuoja ir etnines tapatybes – esu rytinė aukštaitė, išauginta uteniškių šnektos ir šių vietų gyvensenos. Imant apskritai, visur Lietuvoje yra to savumo, gerumo, artimumo pajautos.

Biržų kraštas taip pat pažintas per ekspedicijas: su VU ramuviškiais vasarota Papilio apylinkėse, tuose atsiminimuose iki šiol gyvas anuometinis Kučgalio kaimas su savo gražia tradicija: sekmadieniais, grįžtant iš bažnyčios, aplankyti kaimo kapelius, pasimelsti, o paskui, kaimynams susėdus ant pievutės, baigti suvalgyti lauknešėlius ir pasikalbėti apie džiaugsmus ir rūpesčius. Su šviesaus atminimo kalbininku dr. Aleksandru Vanagu buvom „aptūpę“ visą Biržų rajoną, rinkdami vietovardžius ir kitokį vardyną. Tada padarėme išvadas, jog daina „Per Klausučių ulytėlę…“ pagal kalbos struktūrą bei ritmiką turėjusi būti sukurta ne apie kuriuos kitus Lietuvos, bet būtent – apie biržiečių Klausučius.

– Dabar, globalizacijos laikais, paradoksalu, bet, nesąmoningai tolstant nuo prigimtinės kultūros, vis skatinama jos nepamiršti, domėtis, puoselėti, saugoti. Gyvename XXI amžiuje, didmiesčių ir net periferijų vaikai naminius gyvulius pažįsta tik iš paveikslėlių – tad kaip saugoti tai, ką mums paliko senoliai? Kas, jūsų manymu, šiais laikais iš senosios Lietuvos būtų aktualiausia šiandieniniam žmogui? Tradicijos, papročiai, gyvenimo būdas, tautosaka, amatai?

– Bandyčiau atsakyti, cituodama Justino Marcinkevičiaus ištarmę: „Mes praeitį atgal susigrąžinam, pasiremiam tenai, kur ji gera“. Nesutikčiau, kad mes nesąmoningai tolstame nuo prigimtinės kultūros – kaip tik sąmoningai stengiamės deklaruoti tariamąjį modernumą, integraciją į globaliąsias kultūros erdves ir panašiai.

Tuo tarpu mūsų pasąmonė, kurios balsui stengiamės nesuteikti reikšmės, tolydžio netgi pačiam moderniausiam žmogui padiktuoja esą naujus sprendimus, suformuotus ant senųjų tikėjimų, papročių, įpročių pamato. Tiek dabar, tiek seniausiais laikais žmonės gyvenimo patirtį rinkdavosi iš artimiausios prieinamos aplinkos ir, tarkim, miesto vaikų patirtis skyrėsi nuo kaimiečių patirties, miškų sodybų gyventojai pažino kitokią tradicinės kultūros dalį nei pajūrio, pamario žvejai.

Daugelis kasdieninių senosios patirties dalykų, kaip antai, amatų, bendruomeninių santykių, yra nutolę per kartų kartas, išnykę ne tik iš kasdieninės apyvartos, bet ir iš atminties. Na, kai kas išsaugota kodiniu metodu tautosakos tekstuose: ne tik dainose, pasakose, sakmėse ir padavimuose, bet ypač patarlėse, mįslėse ir kitose smulkiosiose folkloro formose.

Bet kas jau reikalinga, tai buvo, yra ir bus reikalinga – bendruomenei burtis pasitelkiami kalendoriniai papročiai, svarbiausių žmogaus, jo šeimos ir kaimynijos gyvenimo ir sugyvenimo įvykių įprasminimas juos permąstant, koreguojant, modeliuojant, pritaikant kintančioms sąlygoms. Tad iš praeities geriausiai tinka imti ne mechanines kopijas, o gerai pasirinktus, kūrybiškai atnaujintus, vertingiausius dalykus. XX a. pradžioje didelius muzikinės tautosakos klodus išsaugojo anuomet madingas dainų harmonizavimas, pritaikymas choriniam atlikimui.

Dabar šiam lobiui išsaugoti pasitelkiamos postmodernaus folkloro programos. Viskam užtenka vietos. Taip pat ir senųjų amatų, papročių edukaciniams projektams. Svarbūs du kriterijai: pirmiausia – ar tai, ką imamės išsaugoti, yra gera, pozityvu, teigia tikrąsias vertybes, antra – ar tai, ką norime pasiskolinti iš kitų, nors ir pozityvaus, tinka mūsų gyvenamajai aplinkai, mentalitetui.

– Gražina, dirbate Lietuvių tautosakos ir literatūros institute. Kadaise ten dirbo iš Vabalninko kilusi poetė Pranė Aukštikalnytė – Jokimaitienė. Ji – senosios lietuvių kultūros puoselėtoja. Kokią ją pažįstate iš pasakojimų, jos atliktų darbų?

– Jūsų kraštietė, vabalninkietė, dr. Pranė Aukštikalnytė – Jokimaitienė buvo tos šviesios pirmųjų Lietuvos folkloristų kartos, kuri po Antrojo pasaulinio karo bandė išsaugoti savo pirmtakų darbus ir kūrė tolesnio tautosakos rinkimo ir jos tyrimų metodiką. Deja, aš pati į institutą atėjau per vėlai – vyresnioji kolegė jau buvo išėjusi į amžinybę. Daugiau pažinti ją teko iš rašytinių darbų ir kitų amžiumi vyresnių bendradarbių atsiminimų.

Antai prof. dr. Bronislava Kerbelytė buvo ne tik kolegė tautosakos sektoriuje, bet ir Pranės Jokimaitienės mokinė, kuomet ši, baigusi pedagoginį institutą, keletą metų mokytojavo Ukmergės gimnazijoje. Iš visų tų atspindžių susidėlioja labai šviesios asmenybės, labai svarbios lietuvių tautosakai mokslininkės paveikslas, nuo kurio užmaršties dulkes nušluostyti galėtume biržiečiai ir vilniečiai bendromis pastangomis, ruošdamiesi paminėti P. Jokimaitienės, gimusios 1922 m. kovo 1 d., šimtąsias gimimo metines. Tam laiko, regis, dar yra, nors visi puikiai žinome, kaip greit jis tirpsta mūsų dienose…

– Gerbiama Gražina, kokie būtų jūsų linkėjimai Kultūros dienos proga Biržų krašto kultūros srities žmonėms?

– KULTŪRA jūsų gyvenimuose tebūnie ne tiek profesinis, kiek asmenybės matmuo. Iš antikos laikų pasiekęs mus šio žodžio pirmavaizdis cultivare reiškia auginti, ugdyti, tobulinti. Linkiu sėkmės visus šiuos veiksmažodžius paversti veiksmais, kuriančiais visuomenę, kurioje būtų gera kiekvienam ir visiems kartu.
– Ačiū už pokalbį.

Indra Drevinskaitė –
Žilinskienė

 

Biržų krašto laikraštis „Šiaurės rytai“