Renginį moderavo bibliotekininkė Indra Drevinskaitė, dalyvavo knygos sudarytojas Kęstutis Pikūnas bei kino režisierius, J. Meko mokinys Audrius Stonys.

„Senas yra mūsų šis kalbėjimas“, – kitados „Semeniškių idilėse“ rašė Jonas Mekas. Tačiau kalbėti apie Joną ir Adolfą Mekus toli gražu nėra lengva ar paprasta. Ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje žinomi broliai Niujorke kūrė kino avangardo istoriją, bendravo su žymiausiais pasaulio menininkais, tapo pasaulio kultūros dalimi.

Bet pasaulio pripažinimas nenumaldė nepaliaujamo gimtojo krašto ir Semeniškiuose likusios šeimos ilgesio. Nuo 1957 iki 1995 metų iš Niujorko į Semeniškių kaimą Jonas ir Adolfas Mekai išsiuntė daugybę mamai, broliui Petrui ir kitiems artimiesiems adresuotų laiškų. Juose pasakojamos išskirtinės brolių istorijos, minimos neįtikėtinos pažintys ir patirtys Amerikoje, tačiau dauguma jų persmelkti vaikystės ilgesio ir prisiminimų iš Lietuvos, intymūs ir asmeniški.
Mekų giminaičių išsaugoti laiškai ir nuotraukos sugulė į ką tik pasirodžiusią knygą „Jonas ir Adolfas Mekai. „Gyvenimo lai (š) kai“, kurią penktadienį Biržų savivaldybės J. Bielinio bibliotekoje pristatyta krašto visuomenei.

Renginį moderavo bibliotekininkė Indra Drevinskaitė, dalyvavo knygos sudarytojas Kęstutis Pikūnas bei kino režisierius, J. Meko mokinys Audrius Stonys.
„Laiškai ir laikai sugulė į vieną knygą su nuotraukomis. Kai skaitai tuos laiškus, atrodo, jog skaitytum „Semeniškių idilių“ tęsinį. Tai širdies sopulys. Jie buvo išsaugoti Mekų giminaičių – brolio Petro Meko bei jo dukrų Editos ir Ingos dėka“, – sakė I. Drevinskaitė. Kalbėdama apie knygos kompoziciją, I. Drevinskaitė pabrėžė, kad knygoje nėra kito teksto – tik nuotraukos ir laiškai. Anot bibliotekininkės, prasminga, kad šios knygos idėja gimė Biržų krašte pernai pavasarį, besilankant Semeniškių kapinaitėse.

Tarsi šeimos albumas

Anot K. Pikūno, knygos sudarymo procesas nebuvo paprastas ir lengvas. Tokia knygos kompozicijos idėja reikalauja, kad kiekvienas puslapis ar atvartas turėtų savo vietą bei jungiamus žodžius. Todėl knygoje galima rasti ir Jono žmonos Hollis bei Adolfo žmonos Polos citatų. K. Pikūnas sakė esąs dėkingas A. ir J. Mekų dukterėčiai Rimai Mekaitei, kuri daug prisidėjo prie šios knygos sudarymo: „Mes sėdėjome kartu ne vieną dieną ir kalbėjome, kaip padaryti, kad šita knyga nebūtų nuobodi, kad ji įtrauktų žmogų, verčiant nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Tekstų meistrystės esmė ir yra ta, kad žmogus, atvertęs bet kurį puslapį, galėtų suprasti, apie kalbama. Daug diskutavome, kas ir po ko turi būti, nes visa šeimos istorija yra be galo įdomi“.

Jis sakė perskaitęs internete publikuotus tekstus, interviu, recenzijas, pasakojimus apie J. A. Mekus, peržiūrėjęs filmus. „Norėjosi surasti tokį formatą, kad jis būtų kitoks, kad tai būtų tarsi šeimos albumas, kurį vartant emocija rezonuoja su tavo paties šeima. Sąmoningai siekiau atitolti nuo asmenybės aukštinimo, pasiekimų ar apdovanojimų, nuo vieno ar kito brolio viršenybės, nes laiškai ir nuotraukos byloja ką kita – kad šeima buvo pagrindinis šios istorijos naratyvas“, – sakė K. Pikūnas. Jis įtaigiai pasakojo apie leidinio formos ir stilistikos paieškas, laiškų ir nuotraukų santykį bei ryšį, apie sudėtingą vientisumo paiešką ir kūrimą.

Pasaulinės kultūros reiškinys

Koks buvo Jonas Mekas, kaip kino mokytojas, kalbėjo kino režisierius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Audrius Stonys. Pasak režisieriaus, jam didžiulė laimė ir garbė prisiliesti prie šios knygos atsiradimo. Anot jo, kultūriniame Lietuvos gyvenime ši knyga yra įvykis, nes tiesiogine ir perkeltine prasme mes atverčiame visiškai naują lapą šių menininkų supratime. „Aš nepažinojau Adolfo, man teko tik matyti jo filmus. Jonas nebuvo daugiakalbis, nelabai kiekvieną įsileisdavo į savo gyvenimą, daugiau tylėdavo, negu kalbėdavo. Ir jo paskaitos, kurias lankėme Niujorke, buvo ne daugiakalbės, kartais kiek keistos. Jis prieš filmą kartais pasakydavo keletą žodžių, o kartais tiesiog ištardavo „Dabar žiūrėkime“, ir viskas.

Aš manau, kad J. Meką labiau galima suprasti per jo kūrybą, jo „Idiles“, jo filmus. Kita vertus, pats jo gyvenimas jau buvo virtęs tarsi meno kūriniu. Į jį visi žiūrėjo kaip į Salvadorą Dali ar Endį Varholą, Jonas Mekas buvo tam tikras reiškinys pasaulinėje kultūroje.

O ši knyga atveria visiškai nematytą, unikalų, asmeninį ir privatų Jono gyvenimą. Man, šiek tiek jį pažinojusiam, tai buvo didelis atradimas. Aš atradau kitokį Meką – labai jautrų, paprastą, prisirišusį prie savo artimųjų, renkantį jiems švelnius žodžius. Skaitytojas gaus visai kitokį, žymiai gilesnį ir pilnesnį J. Meko suvokimą.
Aš manau, kad perskaičius šią knygą, reikia dar kartą peržiūrėti Jono filmus, išklausyti „Idiles“. Esu tikras, kad filmai ir „Idilės“ suskambės visai kitaip po to, ką perskaitysite šiuose laiškuose“, – jautriai ir pagarbiai apie menininką kalbėjo A. Stonys.

Naujo pasaulio durelės

Su visa šeima į renginį atvykęs fotomenininkas Arūnas Kulikauskas 22 metus pragyveno Niujorke, o 12 metų dirbo kartu su Jonu Meku. Humoro ir saviironijos nestokojantis vyras pasidalijo prisiminimais apie pažintį su Mekais, darbą Jono įkurtame Antologijos filmų archyve (Anthology Film Archives). „Išsprukau į Ameriką devyniasdešimtaisiais. Niujorke viskas buvo nauja, nematyta neregėta, viskas kitaip. Tas pats ten buvo tik mėnulis. Bet po pusmečio ėmė spausti ilgesys, nors buvau pašėlęs fotografas ir latras.

Ir čia knygyne pamačiau ką tik išleistą Jono Meko knygą. Apie Joną buvau girdėjęs Lietuvoje kaip apie poetą, bet nežinojau, kad jis daro filmus. Nusipirkau tą knygą, paskaičiau ir leidausi ieškoti autoriaus. Suradau Joną Antologijoje. Aš jo paklausiau, ar galiu čia ateiti, kai turėsiu laisvo laiko. „Taip, aišku, žinoma, būtinai“, – tokia buvo J. Meko reakcija. Jis kortelėje užrašė savo telefoną, nupaišė širdį ir įteikė man. Tokia buvo pradžia. Atsidarė naujo pasaulio durelės“, – su šypsena apie susitikimą kalbėjo vyras.

Anot A. Kulikausko, ilgainiui pagalba Jonui Antologijoje laisvalaikiu virto nuolatiniu darbu, o pažintis – draugyste. „Vakarais gerdavome vyną ir valgydavome sūrį, dešrą bei kitus skanumynus. Niujorke save prisimenu nuolat alkaną, nes niekaip neužtekdavo pinigų maistui. Kitiems dalykams kažkaip išsiversdavau. Todėl ketvirtadieniai buvo ypatinga diena, nes tomis dienomis Jonas kepdavo sūnui Sebastijanui bulvinius blynus pagal savo mamos receptą. Mes žinodavome, kad šeštą valandą jis tuos blynus iškeps, reiškia, pas Joną eisime septintą. Sebastijanas jau bus pavalgęs, o blynų dar bus likę. Užkąsdavome tų ant sviesto keptų blynų“, – menininko balse skamba nostalgiškos gaidelės.
„Adolfas Mekas buvo kitas tos pačios knygos puslapis. Akademinis filmų mokymas. Broliai buvo skirtingi savo energija, savo užsidegimu, kūrybiškumu. Aš ten pradirbau dešimt metų kiekvieną dieną, buvo įvairiausių patirčių. Kartais prie savo kompiuterio rasdavau buteliuką brendžio ir raštelį: „Atsiprašau, aš tau vakar buvau per griežtas“. Tai tik smulkios detalės, bet jos labai iškalbingos. Nors Jonas dažnai pabrėždavo, kad jis kaimo vaikas, aš nesu sutikęs labiau išsilavinusio ir apsiskaičiusio žmogaus.

Kokią temą bepaliestum – ar apie viduramžių mistikus, ar apie šiuolaikinio filmo režisierių, jis turėjo savo nuomonę ir žinodavo apie tai iš esmės“, – sakė A. Kulikauskas.
Edita Mekaitė – Rubinienė Mekų giminės vardu sveikino visus knygos pasirodymo proga: „Šie laiškai buvo ypatingai saugomi mūsų močiutės, vėliau mūsų tėčio. Jie taip ir galėjo gulėti dėžutėje, bet bibliotekininkės Indros ištartas burtažodis „Sniego ilgesys“ atvėrė laiškų dėžutę ir Mekų giminės širdis. Esu dėkinga, kad knygos kūrėjai leido būti šalia, stebėti, dalijosi emocijomis.
„Kiekviena knyga turi savo skaitytoją, bet yra knygų, kurios turi tik savo vartytojus. Ši knyga tinka abiem kategorijoms. Aš labai linkiu tiems žmonėms, kurie iki šiol knygas tik vartė, paimti šį leidinį, vartyti ir pradėti skaityti, nes kiekvienas laiškas joje – tarsi laiškas tau“, – kalbėjo savivaldybės mero pavaduotoja Astra Korsakienė.

Vasario 20 d. ši knyga bus pristatyta tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje.

Antanas Vaičeliūnas