Tai, kas oficialiems mūsų kultūros paveldo saugotojams atrodo nereikšminga, svarbu paprastiems vietos bendruomenės žmonėms. Skrebiškių kaimo bendruomenės gyventojų iniciatyva, darbu ir lėšomis sutvarkytas kapinių koplyčios laidojimo rūsys, su derama pagarba perlaidoti šios koplyčios fundatorių, bajorų Koscialkovskių giminės palaikai. Tai neeilinis, didelės pagarbos vertas bendruomeniškumo ir meilės gimtojo krašto istorinei atminčiai pavyzdys.

Šeštadienį į Skrebiškių kapinių koplyčią rinkosi ne tik šio kaimo žmones, bet ir kaimynai iš Papilio, svečiai iš Biržų. Jie atvyko palydėti į amžiną ramybę šios koplyčios fundatorių šeimos palaikų, sovietinio barbarizmo laikotarpiu tikrąja to žodžio prasme išblaškytų po kaulelį.

Kukliame karste, papuoštame rudeniškų gėlių žolynuose, kunigo palaiminimo laukė šios koplyčios laidojimo rūsyje surinkti bajorų Koscialkovskių šeimos narių palaikai.

1848 metais Skrebiškių koplyčią pastatęs Sirakomlės herbo giminės bajoras Koscialkovskis čia įrengė ir 16 laidojimo kriptų savo giminei. Žinoma, kad koplyčios vidaus interjerą puošė XIX a. pirmoje pusėje įrengtas altorius su švč. Apolonijos ir šv. Kostkos paveikslais. Dabar altorius saugomas Biržų muziejuje.

Sovietmečiu koplyčia, kaip ir nemažai kitų kulto pastatų, buvo išplėšta ir apleista. Suremontuota koplyčia buvo jau Atgimimo metais, o 1990-aisiais naujai pašventinta ir naudojama pagal paskirtį.

Tačiau niekas neremontavo ir netvarkė po koplyčios grindimis esančio laidojimo rūsio. Maža to, sklido kalbos, kad ten statybininkai sumetė visokiausias remonto atliekas ir užkalė grindis.

„Jei ne dabar – tai niekada“

Mintis apie laidojimo rūsio būklę ir jo turinį nedavė ramybės skrebiškietei kultūros darbuotojai, kaimo šviesuolei Marytei Undzėnienei.

Anot moters, koplyčios rūsys turi mažus langelius į išorę, į juos pašvietus, buvo galima įžiūrėti ten tvyrančią netvarką.

„Nusprendžiau – jei ne dabar, tai jau niekada. Niekas vėliau nebesiims šito darbo“, - sakė ryžtinga moteris. Gavusi Papilio Nekaltosios Švč. M. Marijos parapijos klebono Vidmanto Karecko pritarimą, M. Unzėnienė su pagalbininkais atplėšė kelias lentas. Vaizdas rūsyje buvo sukrečiantis – lentgaliai, šiukšlės, buteliai – viskas sumaišyta su žmonių kaulais.

„Sunku pasakyti, kada laidojimo kriptos buvo išplėštos. Sklando gandas, kad tai atsitiko apie 1960 – 1964 metus. Esą tada čia veikė kažkokie atvykėliai, jauni žmones. Seniau tas rūsys turėjo dvigubą suveriamą dangtį. Vieną jo dalį vėliau suradome tvarkydami. Žmonės pasakojo, esą baigę koplyčios remontą statybininkai svarstė, ką daryti su rūsio anga. Galiausiai nusprendė sumesti ten visas atliekas ir užkalti grindis, nepaliekant įėjimo. Niekas man tiksliai to nepatvirtino, niekas neprisipažino, bet tokias kalbas teko girdėti“, - kalbėjo M. Undzėnienė.

„Sukvietėme bendruomenės susirinkimą ir sutarėme, kad reikia rūsį sutvarkyti. Buvo įvairių nuomonių, nuo ko pradėti, bet galiausiai sutarėme. Labai mane palaikė susirinkime dalyvavęs parapijos klebonas V. Kareckas ir Biržų krašto muziejaus „Sėla“ direktoriaus pavaduotoja Edita Lansbergienė“, - sakė M. Unzėnienė.

Tuo metu oficialių paveldo saugotojų dėmesio ši iniciatyva nesulaukė. Savivaldybės paveldosaugininkas Dalius Mikelionis patvirtino, kad koplyčia nėra įtrauktą į paveldo objektų sąrašą, todėl bendruomenė ir parapija galinti daryti, ką tinkami. „Pasigedau iš jų pusės dėmesio. Nei atvažiavę buvo, nei paskambino. Mūsų koplyčia ir laidojimo rūsys specialistų visiškai nesudomino“, – stebėjosi organizatorė.

Nedidelė savanorių ir pagalbininkų grupė sutvarkė rūsį, surinko kaulus, išvežė šiukšles. „Aš suprantu žmones, kurie dėl psichologinių ar kitokių priežasčių negalėjo leistis į rūsį ir liesti žmonių kaulų. Man labai padėjo „Saulės“ gimnazijos mokinys Klaudijus Ulevičius. Jis buvo mano porininkas, mes abu dirbome prie kriptų, prie radinių. Surinktus kaulus sudėjome į Jono Naktinio padovanotą senovinį karstą, prieš tai jį iškalėme baltu šilku. Ten įdėjome ir dalį kriptose rastų įkapių. Viską atlikome tvarkingai ir pagarbiai“, – pasakojo perlaidojimo organizatorė.

„Kol aš būsiu gyva, tas rūsys bus prižiūrėtas. Tikiuosi, kad ir po mano išėjimo kažkas jį prižiūrės, gerbs ir saugos“, – kalbėjo M. Undzėnienė.

Prie karsto garbės sargyboje stojo kaimo vyrai, gedulingas Šv. Mišias aukojo kunigas V. Kareckas. „Ačiū visiems, susirinkusiems tokią vėjuotą dieną pasimelsti ir prisiminti istoriją, o ta mūsų istorija vėjuota, kaip šis metas. Mūsų laikais melskime taikos ir taip visiems reikalingos ramybės,“ - kalbėjo kunigas V. Kareckas.

Po pamaldų buvo atidengti laiptai į rūsį, ten įleistas karstas pastatytas vienoje iš kriptų. Reikia tikėtis, kad čia jau amžiną ramybę suras Koscialkovskių šeimos palaikai. Kripta vėliau bus užmūryta, o greta pritvirtinta šį perlaidojimą ženklinanti juodo akmens lenta su užrašu.

Koscialkovskių giminės istorija

Apie Koscialkovskių giminę turimomis istorinėmis žiniomis pasidalijo Biržų krašto muziejaus „Sėla“ direktoriaus pavaduotoja E. Lansbergienė.

Pasak jos, Koscialkovskiai Papilio dvare atsirado XVIII a. viduryje, panašiu laiku galėjo atsirasti ir Kraštų dvare. Papilio bažnyčios metrikų knygose 1765 m. minimas našlys Kazimieras Koscialkovskis, gyvenantis Skrebiškių dvare (nors reikėtų manyti, kad tai tas pats Kraštų dvaras). Šioje koplyčioje palaidotas Alekasandras Koscialkovskis jau turėjo būti trečiosios kartos čia gyvenusių Koscialkovskių atstovas.

Anot E. Lansbergienės, nustatyta, jog šioje šeimos kapavietėje buvo palaidoti Kraštų dvaro savininkai 54 m. amžiaus Magdalena Koscialkovska (iš Komarovskių giminės), taip pat 74 m. amžiaus Aleksandras Koscialkovskis bei jų šeimos nariai - Henrikas Aleksandras Koscialkovskis, Joana Koscialkovska, Vladislovas Boguslavas Koscialkovskis. Paskutinis žinomas palaidojimas buvo 1879-aisiais 74 metų amžiaus Emilijos Koscialkovskos.

Pasak muziejininkės, keli Aleksandro ir Marijos Koscialkovskių vaikai mirė maži, jie taip pat galėjo būti palaidoti šeimos kapavietėje, koplyčios rūsyje. Į kapavietę galėjo būti perkelti artimųjų palaikai ir iš kitų laidojimo vietų. Kaip sakė E. Lansbergienė, dalis laidojimo kriptų galėjo būti ir tuščios.

Muziejininkė pripažino, kad ją stebina toks paveldosaugininkų abejingumas. Jos nuomone, koplyčia su laidojimo rūsiu nusipelno būti įtraukta į valstybės saugomą kultūros paveldą“ Kapaviečių plėšimas yra toks pat senas reiškinys, kaip ir mūsų civilizacijos istorija,“ - apgailestaudama sakė E. Lansbergienė, kalbėdama apie negausius rūsio tvarkytojų surastus artefaktus ir atiduotus „Sėlos“ muziejui. Bet ir tie keli radiniai liudija, kad žmonės buvo palaidoti su jų luomui derama prabanga.

Tarp radinių pastebėtas ir vienas plėšikų naudotas instrumentas – ilgas medinis pagalys su pritvirtinta šakute nulenktais dantimis. Tokia priemone naudojosi grobikai, iš kriptų krapštydami palaikų liekanas ir ieškodami brangių dalykų – žiedų, papuošalų.

Anot E. Lansbergienės, netrukus ant koplyčios sienos atsiras lenta su visomis žinomomis čia palaidotų Koscialkovskių šeimos žmonių pavardėmis ir vardais.

Perlaidojimo organizatorė ir pagrindinė vykdytoja Marytė Unzėnienė dėkojo visiems, prisidėjusiems, parėmusiems ar tiesiog morališkai palaikiusiems šią iniciatyvą.

Antanas Vaičeliūnas

Biržų krašto laikraštis "Šiaurės rytai"