Ne ta kul­tū­ros bi­tė, ku­ri dūz­gia pri­riš­ta prie ne vi­so eta­to

Ar­tis­tui ir dai­li­nin­kui, šiaip links­mam žmo­gui Vai­dui Prač­kai­lai, su­kū­ru­siam Apo­lio­ni­jos Zi­zirs­kie­nės per­so­na­žą, lap­kri­čio 13-ąją su­kaks 60! Jis ir tė­vas, ir dzie­du­lis, ir mo­čiu­tės, ku­ri taip pat Vai­da, vy­ras. Jo di­džiau­sias už­gy­ven­tas tur­tas – duk­ra Vy­lū­nė, gy­ve­nan­ti Aly­tu­je, duk­ra Vi­jo­lė – Kro­kia­lau­ky­je, ku­ri ir pa­do­va­no­jo se­ne­liui anū­kus Smil­tę ir Jo­rį. Ir sū­nus Vai­nius, jau po­rą me­tų gy­ve­nan­tis An­gli­jo­je.

Lie­tu­vo­je gar­saus hu­mo­ris­to gy­ve­na­mo­ji vie­ta – ne sos­ti­nė ar ki­tas did­mies­tis, o Kro­kia­lau­kis. Sa­vo ta­len­tu su­ži­bė­jęs Lie­tu­vo­je ir už At­lan­to, ten du kar­tus bu­vo­jo ir šau­niai pa­si­ro­dė, V.Prač­kai­la, ach, kaip re­tai jis ben­drau­ja su Kro­kia­lau­kio žiū­ro­vų au­di­to­ri­ja! Jis ne ta kul­tū­ros bi­tė, ku­ri dūz­gia ir ver­pia pri­riš­ta prie ne vi­so eta­to. Vai­das pa­si­rin­ko lais­vo kū­rė­jo sta­tu­są ir, re­gis, da­ly­vau­da­mas įvai­riuo­se pro­jek­tuo­se, iš te­le­vi­zi­jos ek­ra­nų, su dai­nom ir pa­kvai­lio­ji­mais ke­liau­da­mas po Lie­tu­vą, jis juo­kaus iki di­de­lės pen­si­jos. Be­je, pen­si­ją, pa­sak Apo­lio­ni­jos Zi­zirs­kie­nės, ne tik už­si­dirb­ti, bet ir už­si­juok­ti ne­žmo­niš­kai sun­ku.

Tu­rė­jo sa­vo lė­lių te­at­rą, „Ma­šen­kai ir lo­kiui“ pa­ra­šė sce­na­ri­jų

V.Prač­kai­la gi­mė Ša­kių kraš­te, Griš­ka­bū­dy­je, tad tai­syk­lin­ga ir gra­ži lie­tu­viš­ka kal­ba jam bu­vo nuo lop­šio do­va­no­ta. Vai­das tu­ri vy­res­nį bro­lį Edu­ar­dą. Ma­ma Ele­na dir­bo įvai­rius dar­bus, il­giau­siai – ka­si­nin­kės, tė­vas Sta­sius, kažkodėl visi jį va­di­no Ed­mu – Ed­mun­du, dir­bo zo­o­tech­ni­ku, tu­rė­jo daug ga­bu­mų, gro­jo, ge­rai pie­šė. Vai­das tė­vo ne­te­ko mo­ky­da­ma­sis ant­ro­je kla­sė­je.

Ma­žiu­kas Vai­du­kas bu­vo tik­ras iš­dai­gi­nin­kas. Bū­da­mas pen­ke­rių me­tų džio­vin­da­mas mal­kas net se­ne­lio dar­ži­nę su­pleš­ki­nęs, šį fak­tą pa­žy­mi vi­si jo biog­ra­fai. Mo­kyk­lo­je gu­vus ber­niu­kas ra­do kur reikš­tis: lan­kė dra­mos ir cho­reo­grafijos bū­re­lius, tik į cho­rą bu­vo prie­var­ta įra­šy­tas. Sep­tin­to­je kla­sė­je vai­kiu­kas jau tu­rė­jo sa­vo lė­lių te­at­rą, „La­pės ir ger­vės vai­šes“ kai­my­nų vai­kams su­vai­di­no, o „Ma­šen­kai ir lo­kiui“ pats pa­ra­šė sce­na­ri­jų ir jau mo­kyk­lo­je spek­tak­lį su­ren­gė.

– Bai­gęs aš­tuo­nias sto­jau į Kau­no Ste­po Žu­ko dai­lės tech­ni­ku­mą, bet ne­iš­de­gė, te­ko baig­ti vi­du­ri­nę, – pa­sa­ko­jo V.Prač­kai­la. – Po vi­du­ri­nės no­rė­jau stu­di­juo­ti dai­lę, ta­čiau iš­si­gan­dau sto­ja­mų­jų – tiks­lių­jų moks­lų – ma­te­ma­ti­ka iš­gąs­di­no. Ta­pau mo­ky­to­ju, anais lai­kais tai bu­vo įma­no­ma. Jan­kų aš­tuon­me­tė­je mo­kyk­lo­je mo­kiau vai­kus pie­ši­mo, brai­žy­bos ir fi­zi­nio la­vi­ni­mo, – pri­si­mi­nė se­nas biog­ra­fi­jos is­to­ri­jas Vai­das. – Pir­mai­siais me­tais ne­si­se­kė, nes įvai­rūs tik­rin­to­jai ne­pa­si­ti­kė­jo moks­lų ne­bai­gu­siu gel­ton­sna­piu. Ant­rai­siais dar­bo me­tais „at­si­ri­šo“ mai­šas, su­lau­kiau pa­gy­rų ir įver­ti­ni­mo, net ope­re­tę „Ba­tuo­tas ka­ti­nas“ su vai­kais bu­vau pa­sta­tęs. Sa­ky­čiau, kad aš ne tik bu­vau mo­ky­to­jas, bet ir vai­di­nau jį, steng­da­ma­sis mėg­džio­ti ge­riau­sius sa­vo mo­ky­to­jus.

Be di­plo­mo, toks mo­ky­to­jas kar­je­ros ne­pa­da­rys. Vai­das įsto­jo į Pe­da­go­gi­nį ins­ti­tu­tą, kur pa­si­nė­rė į su me­nu su­si­ju­sias me­džio ir stik­lo ap­do­ro­ji­mo tech­no­lo­gi­jas, bai­gė pir­mą kur­są, bet to­les­nius moks­lus nu­trau­kė – ne­per­žen­gė ma­te­ma­ti­kos slenks­čio...

V.Prač­kai­la, nors ne­ta­po tik­ru dai­li­nin­ku, vi­są gy­ve­ni­mą pie­šė, ta­pė, ne kar­tą pel­no­si duo­ną iš api­pa­vi­da­lin­to­jo ama­to, nors dar­bo kny­ge­lė­je bū­da­vo įra­šo­ma, kad dir­ba da­žy­to­ju. Di­džiau­sias jo pie­šė­jo įver­ti­ni­mas – dai­lės dar­bų pa­ro­da Sei­me, kur vie­ną jo pa­veiks­lų nu­pir­ko… Al­gi­man­tas Sa­la­ma­ki­nas.

Apo­lio­ni­jos tau­ti­niai si­jo­nai ne vie­nam apuo­kui su­su­ko gal­vą

V.Prač­kai­la iš­gar­sė­jo pa­si­rin­kęs sie­los drau­gę Apo­lio­ni­ją Zi­zirs­kie­nę, ku­ri su­dve­ji­no jo gy­ve­ni­mą. To­dėl, kal­bant apie V.Prač­kai­lą, be iš­ly­gų mi­ni­ma jo su­kur­ta he­ro­jė A.Zi­zirs­kie­nė. Šio per­so­na­žo šmaikš­tus lie­žu­vė­lis, as­me­ni­nis ža­ve­sys ir tau­ti­niai si­jo­nai ne vie­nam apuo­kui su­su­ko gal­vą – koks sen­ber­nis ar naš­lys ne­no­rės tu­rė­ti sau to­kios šau­nios mo­te­riš­kės!

Ta­čiau il­gai­niui te­le­vi­zi­ja pa­da­rė sa­vo. Iš­ryš­ki­no, kas sle­pia­si po Apo­lio­ni­jos si­jo­nais, ir įky­riems ka­ti­nų mor­čiaus en­tu­zias­tams te­ko pa­bruk­ti uo­de­gas.

– Ar­tis­tė Apo­lio­ni­ja iš­ti­ki­ma tik man, net žmo­na kar­tais jai pa­vy­di, – pri­si­pa­žįs­ta Vai­das.

Apo­lio­ni­ja daug jau­nes­nė už su­kak­tu­vi­nin­ką. Vai­do ant­ro­ji pu­sė ati­džiai se­kė A.Zi­zirs­kie­nės kar­je­rą, bu­vo pa­grin­di­nė šio per­so­na­žo kri­ti­kė, pa­dė­ju­si sce­nos da­mai Lie­tu­vos po­li­ti­nių įvy­kių sū­ku­ry­je ne­pa­slys­ti ant vir­tos bul­vės lu­pe­nos.

– Bai­gęs vi­du­ri­nę nie­kad ne­bu­vau pa­li­kęs sce­nos: ve­džiau an­sam­blio „For­te“, kur gro­jo bro­lis, pro­gra­mą, net „pra­si­mu­šiau“ iki Ša­kių liau­dies cir­ko kon­fe­rans­jė. Ta­da ir ap­ti­kau Apo­lo­ni­ją Vy­tau­tės Ži­lins­kai­tės hu­mo­res­ko­je „Va­cy“, ir iš­kart ją pa­si­ga­vau, tik su­minkš­tin­da­mas – Apo­lio­ni­ja, – pa­sa­ko­jo V.Prač­kai­la. – Pra­džio­je Apo­lio­ni­ją vai­di­nau tik ska­re­le ap­si­ri­šęs. Jai pe­no ieš­ko­jau kas­die­nia­me gy­ve­ni­me, pats ra­šiau ir vers­da­vau įvai­rius ru­sų hu­mo­ris­tų kū­ri­nius, „gau­dy­da­vau“ anek­do­tus. Kai pub­li­ka dėl jos pra­dė­jo alp­ti, pa­trio­tiš­kai nu­si­tei­ku­sią mo­te­riš­kę tau­ti­niais dra­bu­žiais ap­vil­kau.

Į di­dži­ą­ją sce­ną Apo­lio­ni­ja iš­plau­kė V.Prač­kai­lai jau gy­ve­nant Dzū­ki­jo­je, kai jis pa­si­ro­dė Kau­ne šmaikš­tuo­lių kon­kur­se, už­mez­gė ry­šius su Lie­tu­vos hu­mo­ro gru­pė­mis „Aler­gi­ja“, „Ge­ras oras“, Klar­ku, Za­ka­raus­ku ir ki­tais. Pa­kvies­tas da­ly­vau­ti „Dur­nių mar­šo“ pa­si­ro­dy­muo­se, sa­vo Apo­lio­ni­jai ga­vo ir Zi­zirs­kie­nės pa­var­dę, ją „pri­se­gė“ ak­to­rius Vy­tau­tas Gri­go­lis.

V.Prač­kai­los Apo­lio­ni­ja be­vai­din­da­ma jau su­ne­šio­jo tris kom­plek­tus tau­ti­nių dra­bu­žių, ant jos vei­do bu­vo iš­tep­tas ne vie­nas puo­das gri­mo, o lū­pų da­žus Vai­das su Apo­lio­ni­ja iki šiol val­go per­pus.

To­kia pro­ga, 60-me­tis, pa­smal­sa­vau, ką da­bar vei­kia gar­sio­ji šmaikš­tuo­lė.

– Apo­lo­ni­jai la­bai ge­rai nu­si­se­kė dau­gy­bė įvai­raus mas­to ra­di­jo, te­le­vi­zi­jos, ki­no, kon­cer­ti­nių bei as­me­ni­nių pro­jek­tų. Šiuo me­tu ma­no Apo­lio­ni­ja kar­tu su gru­pe „Va­je“ , ku­rio­je gro­ja ir dai­nuo­ja Mar­ty­nas Pa­ku­lis bei Ro­mas Bub­nys, at­nau­ji­no pro­gra­mą ir, kaip aš sa­kau, su ge­ra mu­zi­ka, dai­nom ir pa­kvai­lio­ji­mais to­liau links­mi­na vi­sus, kas tik to links­mu­mo gei­džia, – iš­duo­da pa­slap­tį V.Prač­kai­la.

Jurgis KOCHANSKAS