Ramūno Danisevičiaus, garsaus fotografo fotoparoda „Likę“ – apie tuos, kurie liko gyventi Lietuvoje. Į parodos atidarymą susirinko Biržuose likę giminės, bičiuliai, kolegos, kaimynai, buvę mokytojai, Seimo nariai, meras.

Toks tas pradžios mitas: net į Paryžių dviračiu numynęs, net gavęs garbingas premijas ir apdovanojimus, savo pradžią nešiesi su savimi. Nes kiekvienas turi savo Zenoną Meškauską – pirmąjį mokytoją, apsėstą fotografijos, stebėjimo, fiksa ***

Galbūt todėl ir Jonas Staselis, Lietuvos spaudos fotografų klubo prezidentas, pristatydamas Ramūno Danisevičiaus darbus, pirmiausia pasakė, kad rengti parodą gimtinėje yra sunkiausia. Jis, be abejo, kalbėjo apie meistriškumą, bet labiausiai akcentavo asmenybės laikyseną: „Ramūnas yra mūsų, fotografų, garbė ir sąžinė“. Retas įvertinimas šiais laikais, manyčiau.

Alis Balbierius, poetas, eseistas ir talentingas fotografas, nedaugžodžiavo. Anot jo, apie Ramūno kūrybą daug rašyta menotyrininkų. Paroda eklektiška, bet dinamiška, stipri, įdomi technikų įvairovė. Alis bakstelėjo ir Biržų kultūrininkams, kurie turėtų įdėmiau sekti Ramūno kūrybą, dažniau rengti parodas. Biržų kultūrininkai tai įsidėmėjo, manau.

…o Jis, Ramūnas, stovėjo ir tylėjo…

***

Tose nuotraukose – per dvi „Sėlos“ muziejaus sales – visi pamatyti. Net skeletui ir debesiui, ir šuniui nepagailėta žvilgsnio. Tos nuotraukos apie tai, kaip ant visko nusėda ramybė, kaip paukščiai ilsisi prieš kelionę, kaip vienatvė išveda iš namų, kaip visos vasaros jau buvo, kaip sakuros laukia pavasario, o dvi tetulės jį suranda už daugiabučių, kaip džiaugsmas ištinka lietuje ir … ta akimirka prieš nutinkant (arba ne).

…o Ramūnas stovi, tyli ir graudinasi, nes…

***

nes kukliai prie lango prigludusi rymo jo Mama. Tylus Motinos džiaugsmas nušviečia visus, einančius jos link su gėle, tariančius padėkos žodžius už sūnų.

Ji visiems suranda gerą žodį. Tyliai. Kaip Ramūnas. „Pasakyk nors ką“, – sakau Ramūnui, dovanodama knygą. „Aš tikrai nieko nesakysiu. Bijau tų atidarymų“, – atsako pagrindinis vakaro herojus.

Galbūt ta Ramūno Danisevičiaus tyla – pasitikėjimas žiūrovu: aš žinau, kad tu žinai, kad matai, jauti. O jeigu pamatai ar pagalvoji kitaip negu aš, – tai ir yra didžioji meno paslaptis, savarankiškas kūrinio gyvenimas – be autoriaus. Tikrasis.

Taigi – Jis stovėjo ir tylėjo. Dabar jau žinojau, kad ir tylės.

***

O atėjusieji vertins, nes veiksmas gi turi vykti. Mes norim likti žodžiuose ir nuotraukose… Edita Lansbergienė, sveikindama muziejininkų vardu, pastebės, kad parodą galima vertinti ir kaip socialinį projektą, nes kai kurios nuotraukos eksponuojamos su feisbuko komentarais, kurie tampa tarsi bendraautoriais.

Lijana Judickaitė pakvietė į „Portfolio“ galeriją, kur irgi eksponuojamos R. Danisevičiaus nuotraukos. Be to, ji prisipažino, kad prieš valandą susipažinusi su Ramūnu, surado sąsajų – auditorijos ir viešo kalbėjimo baimę.

***

Ramūnas vis dėlto ištarė vieną sakinį: TAI PARODA ATIDARYTA.

Kaip gerai, sakau, kad buvo kalbančių, vieno sakinio aiškiai būtų per mažai…

Iš tiesų viskas buvo tikra ir nuoširdu. Ir visi tiesiog apglėbė Ramūną, saviškį, džiaugsmu, kad jis tapo tuo, kuo visada norėjo būti.

Beje, iki šiol grįžta ir grįžta vienos Ramūną sveikinusios moters žodžiai: „Jūs raskite tokį sūnų, kuris motinai skambintų kiekvieną vakarą.“ Ir žinau – Ramūnas turi ką pasakyti. Tas „Atžalyno“ vaikas, taip toli ir giliai nuėjęs, ir (iš) LIKĘS sau ir kitiems.

Irutė Varzienė

Biržų krašto laikraštis Šiaurės rytai