Elenos Gvazdaitienės nuotrauka

Nesunku skaityti, kai pažįsti raides. Dar šiek tiek įgūdžių – ir jau mėgaujiesi žurnalais, romanais, detektyvais… O ar kada bandėte skaityti istoriją iš radinių. Ir net neišvykus į archeologinę ekspediciją, o čia pat, savame kaime.

Patašinėje daug ūkininkų, ir jie sumaniai dirba savo žemę. Štai neseniai buvo suarta ilgametė pieva ir… pasipylė įvairiausi akmenėliai, plytgaliai, šukės ir panašiai. Ūkininkas gal pagalvojo – teks dirvą apšvarinti, kad galėčiau saugiai pasėti. Tačiau mane radiniai sudomino. Jau nuo vaikystės mėgau pasiknaisioti piliakalnių kurmiarausiuose. O vėliau teko laimė klausyti žymių Lietuvos istorikų, archeologų ir kitų kultūros paveldo specialistų paskaitų. Taigi radiniai – tai raidės ir žodžiai, iš kurių susideda istorija.


Elenos Gvazdaitienės nuotrauka

Patašinės kaimas yra 5 km į rytus nuo Marijampolės. Suvalkijos kraštas turėjo truputį kitą istorijos tarpsnį nei likusi Lietuvos dalis. Čia kūrėsi ir ilgokai gyveno prūsais vadinami vokiečiai. Jų kultūra tuo metu atnešė šiam kraštui daug buities rakandų, kurių galbūt nerandama kitur. Radiniai liudija, kad tuo metu paprastoje kaimo sodyboje, kurioje gyveno prūsai, buvo naudojami prabangūs indai – baltas ir žydras porcelianas, raižyto stiklo vazos-saldaininės, beje, taip pat kelių atspalvių. Moliniai indai buvo labai įvairūs – storasieniai ir plonasieniai, glazūruotos ir margintos įvairiais raštais puodynės, taip pat ir juodoji keramika. Sodyboje buvo koklinė krosnis iš baltų glazūruotų koklių. Rasta ir mėlynai ornamentuotų koklių. Gal buvo dvi krosnys? Maistas buvo gaminamas ant virtuvinės viryklės iš juodų šamotinių plytų su metalinėmis rinkėmis puodams pastatyti. Naudotas ir plonasienis didelis ketaus indas maistui ruošti.

Sodyba buvo pastatyta, žinoma, iš raudonų plytų. Kai kurios iš jų buvo dekoruotos įvairiais raštais. Galbūt karnizų apdailai. Pastatas buvo su gana aukštais mūriniais pamatais, kurie tikriausiai buvo mūryti iš lauko akmenų. Plytų sujungimai buvo gražiai dekoruoti jungiamuoju iškiliu rinteliu. Stogas – raudonų čerpių.


Elenos Gvazdaitienės nuotrauka

Nustebino stiklinių butelių šukės. Jų buvo be galo daug, gal šeimininkas mėgo dažnai vaišinti svečius užsienietiškais stipriaisiais gėrimais? O jau stiklo spalvų įvairovė! Suskaičiavau apie 20 skirtingų atspalvių. Ir butelių formos pačios įvairiausios su stipriai įgaubtais storasieniais dugnais, su stikliniais kamščiais. Naudoti ir grafinai su kamščiais (beje, radau švelniai violetinės spalvos!), stiklinė peleninė su figūromis ir dar daug kitų įdomybių.

Kaimo gyventojai, kaip ir pridera, laikė įvairių gyvulių. Rasta įvairių kaulų, gal kiaulių, gal šunų ar avių. Taip pat turėjo ir arklių, rastos dvi pasagos. Nustebino ir pralinksmino rasta maža pasagėlė, kurią nešiojo sodybos šeimininkas ant savo batų kulno. Rastas ir bato kulnas – guminis, tačiau neišlietas kaip šiuo metu, o su mažomis apvaliomis kiaurymėmis bato kulnui prikalti.


Elenos Gvazdaitienės nuotrauka

Ir kokia gi ūkininko sodyba be metalo dirbinių. Jų taip pat gausybė. Nuo paprasčiausių kalvio dirbinių (rankų darbo vinys, apkaustų, įvairios ūkinių padargų dalys, pasagos) iki šautuvo spynos. Beje, nepavyko nustatyti, koks tai buvo šautuvas ir kokio laikmečio.

Patašinės kaimo senieji gyventojai neprisimena, kad čia kada buvusi sodyba. Tai galėtų reikšti, kad sodyba buvo jau seniai sulyginta su žeme. Galbūt ji buvo padegta žaibo ar specialiai sudeginta piktavalių per kurį nors pasaulinį karą. Kad būta didelės ugnies, liudija stipriai apdegusios ir susilydžiusios kai kurios stiklo šukės, pajuodusios čerpių stogo šukės. Kadangi rasta tiek daug prabangių indų šukių ir net šautuvas, vadinasi, sodybą šeimininkai apleido paskubomis, nespėję pasiimti brangesnių daiktų.

Dar daug galima būtų kalbėti apie žmones, kurie gyveno čia prieš 100 ar 200 metų. Perskaitytos dirvos istorijos būna tikrai ne mažiau įdomios negu knygose. Tik reikia pažinti raides…

Teksto autorė yra kultūros paveldo magistrantė

Elena Gvazdaitienė