Asmeninio archyvo nuotr.

Judrėniškei tautodailininkei Irenai Viliutei gyvenimo pilnatvę suteikė tapyba, kurios temas įkvėpė gamta. Savito mąstymo kūrėjos peizažuose – ramybė. Džiaugsmas – gėlių žieduose, kurias itin mėgo ir labai laukdavo tulpių žydėjimo. Tačiau 77-ojo pavasario Irena nebesulaukė – prieš šv. Kalėdas jos žvaigždė suspindo aukštybėse. http://gargzdai.lt/300x250_1.html

Savamokslė tapytoja I. Viliutė beveik trečdalį savo gyvenimo praleido Judrėnų miestelyje, garsindama jo vardą. Savo paveiksluose ji įamžino ne vieną sodybą, su malonumu piešė Judrėnų Šv. Antano Paduviečio bažnyčią, atskleisdama jos didybę. O joje yra šios tautodailininkės nutapytas didžiulis paveikslas sakraline tema.

Tapyba jai buvo sielos atgaiva, o įkvėpėja – gamta: jos vaizdus meniškai perteikė savo piešiniuose. Labai mėgo gėles – vasarą jomis grožėdavosi darželyje, o žiemą šios pražysdavo drobėje. Ypač laukdavo pavasario, tulpių žydėjimo.

Iš Klaipėdos kilusi menine prigimtimi apdovanota I. Viliutė buvo baigusi tuometę Žemės ūkio akademiją, bet pagal specialybę ji dirbo tik keliolika metų. Inžinieriaus hidrotechniko darbas buvo neatsiejamas nuo gamtos, kuria Irena mėgavosi, tačiau darbą reikėjo palikti, nes teko prižiūrėti senatvėje ligotus tėvus.

Gyvenimo pilnatvę jai suteikė tapyba. Savo meninius darbus I. Viliutė eksponavo ne tik Judrėnų kultūros namuose, bet ir rajoninėse bei respublikinėse parodose. Prieš 3 metus Gargždų krašto muziejuje surengė autorinę parodą „Metų laikai“.

Tautodailininkė kelerius metus geranoriškai mokė judrėniškius moksleivius tapybos pradmenų ne tik mokykloje, bet ir savo dirbtuvėlėse namuose. Judrėnų kultūros namuose ji padėjo kurti scenografinius dalykus. Paskutiniaisiais gyvenimo metais Užvėnų kaime ji perdažė lurdą ir Marijos skulptūrą bažnyčios šventoriuje.

2008 m. Žemės ūkio ministerijos organizuotame konkurse „Lietuvos kaimo spindulys“, nominacijoje „Kaimo menininkas“ I. Viliutė tapo laureatė. http://gargzdai.lt/300x250_2.html

Menininkės gyvenime pertekliaus niekada nebuvo, bet ji nesiskundė, sunkiai priimdavo kitų pagalbą – stengėsi pati susitvarkyti savo buitį, išspręsti problemas. „I. Viliutė buvo mūsų gyvenimo mokytoja, su kuria pabendravęs „dūšioje“ pajusdavai šilumą. Ji spinduliavo gerumu, nuoširdumu, nesiskaudino dėl nepriteklių ir mus mokė džiaugtis tuo, ką turime. Tai atsispindi ir jos kūryboje“, – „Bangai“ kalbėjo Judrėnų seniūnijos seniūnas Zigmantas Siminauskas.

Virginija LAPIENĖ