Juozapas Marija Žukauskas Kretingos parapijai vadovauja nuo rugsėjo. Dar visai neseniai, tačiau, kaip pats sako, jaučiasi tarsi sugrįžęs namo. Advento išvakarėse pasikvietėme naująjį Kretingos kunigą pokalbiui, kad pasidalintų savo patirtimi ir mintimis apie šį laiką.

– Kas gi iš tiesų yra Adventas?

– Pats adventas, lotyniškai Adventus, reiškia laukimą, laiką, kai laukiame gelbėtojo atėjimo. Tai – keturių savaičių laikotarpis, per kurį tarsi išgyvenamas visas senasis Testamentas, visas tas laikotarpis nuo pasaulio sukūrimo iki Kristaus gimimo. Kartais žmonės, paskaitę senąjį Testamentą, sako, kaip ten baisu viskas. Ir galvoja, kad Dievas baisus. O iš tiesų senasis Testamentas yra apie žmogų, kaip po nuopuolio vis ritosi žmonija žemyn. Ir toliau skaitant visam tam košmare girdisi vis didesnis šauksmas: „Dieve, gelbėk, nes be Tavęs mes pražūsim“. Taigi, senasis Testamentas yra apie žmogų.

Aišku, reikalingas susikaupimas viduje, kad kiekvienas mes apmąstytume, kiek kiekvienas prisidirbom, kad mums reikėjo gelbėtojo. Todėl Adventas yra ir atgailos laikas. Tačiau daug kam atrodo, kad tai – liūdėjimo metas, maišomas su Gavėne. Tačiau, nors pats Adventas turi rimties, bet tai romus, džiaugsmingas laukimas. Tai yra daugiau Dievo pažadas, kad, nors mes nusidėjom, Dievas mūsų nepasmerkė, ir iš savo malonės – ne dėl mūsų darbų – bet iš savo malonės nepasmerkė ir atsiuntė savo Sūnų kaip gelbėtoją, kad per jį mes nemirtume, bet gyventume. Todėl Advento laukimas turi nešti mums džiugią išgelbėjimo viltį.

Todėl ir turime keturias Advento žvakes – keturias savaites. Kuo arčiau, tuo daugiau šviesos, o Kristus ir yra toji tikroji šviesa.

– Klebonai nuolat keičia vieni kitus. Ar nesunku kraustytis? Neprisirišate prie vietos?

– Su metais darosi vis sunkiau, norisi stabilumo. Ir tas kraustymasis, vistik iškeliauji su visu savo gyvenimu. Iš tiesų į Kretingą grįžau, kaip į namus. Kai atvažiavęs nuėjau į bažnyčią, neperdedu, bet du trečdaliai žmonių buvo man matyti. Aišku, daug ir naujų nepažįstamų. Tačiau kiekviena vieta atneša kažko naujo.

– Savo tarnystę pradėjote prieš 30 metų. Kaip atradote pašaukimą?

– Viskas prasidėjo, kai susidomėjau krikščionybe. Augau tarybiniais laikais, paskui atsirado Sąjūdis. Atėjo daug iki tol negirdėtų žinių apie Dievą. Praktiškai jokiam žurnale ar laikrašty nebūdavo numerio, kad nebūtų kokio nors straipsnio apie tikėjimą. Tuo metu, aišku, ėjo viskas be filtro, gal ir per daug buvo, nes buvo straipsnių ne tik apie krikščionybę – apie viską, kas antgamtiška. Kai kurie mano draugai linko kitur: kas pasirinko budizmą, kas krišnaizmą. O aš tiesiog troškau sužinoti daugiau.

Pradėjau matyti, kad iš tiesų yra tas dvasinis pasaulis aplink. Aišku, gali visokias knygas skaityti, tačiau norėjosi prieiti prie šaltinių. Tuomet, baigęs mokyklą, smalsumo vedamas , įstojau studijuoti teologijos Kaune, Vytauto didžiojo universitete. Tai vis dėl to pasaulietiškas universitetas, ir studentai, kaip sakoma, buvome jauni ir kvaili, prisigalvodavome šposų visokių, gyvenom įprastą studentišką gyvenimą. Buvome ir labai kūrybingi. Studijų laikais sukūrėm kažkokį Kataro bičiulių klubą, atseit bandėm su Kataro valstybe bendrauti. Viską sugalvojom kone juokais, sėdėjom ir kalbėjom apie tai, ką mažiausiai žinom. Kažkas pasakė: „Kataras“. Ir visi sutiko. O universiteto vadovybė labai rimtai žiūrėjo į tokį pareiškimą, net patalpas mums davė, ir pamenu, kažkokį dėstytoją priskyrė.

Besimokant žinios gilėjo, augo ir mano tikėjimas, tada pradėjau žiūrėti, kaip tą tikėjimą palaikyti ir auginti. Tuo metu susipažinau su pranciškonais ir supratau, kad galima eiti ir tokiu keliu. Štai, einam po šiai dienai.

– Daugeliui atrodo, kad kunigystė apriboja. O kaip iš tiesų?

– Mano, kaip kunigo kelias buvo labai spalvingas. Per dvidešimt savo tarnystės metų apkeliavau nemažai pasaulio. Net nebeskaičiuoju kalbų, kuriomis kalbu. Na, jei dabar reiktų susikalbėti, pagrindinės būtų kokios keturios, šešios kalbos: ta pati lietuvių, rusų, anglų, vokiečių, italų. Na, ir toliau eina hebrajų, šiek tiek graikų ir lotynų, ispanų. Suprantu prancūziškai.

– Jeigu tiek daug kalbų, galbūt ir mėgstate keliauti?

– Na, nėra taip, kad jau labai keliauju, bet man tikrai patinka kelionės. Paskutinį kartą keliavau sausio mėnesį, į Egiptą, labai norėjau užkopti į Sinajaus kalną (kalnas ant kurio Viešpats pasirodė Mozei ir davė įsakymus tautai, aut. Past.). Atrodytų, čia juk Afrika, tačiau kopiant į patį kalną buvo ir šlapdriba, ir teko kopti, įbridus į sniegą iki kelių. Mūsų buvo apie 500, tačiau galiausiai likome tik 4-5. Kiti, kaip sakoma, lipant aukštyn atkrito.

Ir man daug kartų kilo mintis apsisukti ir grįžti atgal, bet aš kopiau su tokia mintim viduje: „Kodėl Dievas davė tik 10 įsakymų?“ Atrodytų, tiek mažai. O gal yra koks vienuoliktas (ant Sinajaus kalno Viešpats pasirodė Mozei ir davė 10 įsakymų – aut.)? Reikia pažiūrėti, tad negalėjau apsigręžti. Taigi, paskutiniai keli šimtai metrų, išvis kažkokia pūga siautė. Jauti, kad jėgų visai nėra, bet žinai, kad, jei sustosi, tiesiog sušalsi į ledą. Turi eiti.

Užkopiau. Tuomet kaip tik stojo visiška tyla. Aišku, buvo migla, bet tylu, ramu, nieko nematyti, labai įspūdingai atrodė. Dvelkė visiška ramybė. Tada viduje tai ir išgirdau tarsi atsakymą, kad tas vienuoliktas įsakymas – „Ramybė“.

– Tad kaip atrasti žmonėms vidinę ramybę, kurios šiame laike taip reikia?

– Pirmiausia reikia būti taikoje su savimi. Antra, turi suprasti, kad yra dalykų, kurie nuo tavęs nepriklauso ir kurių nepakeisi. Tuomet susikaupi ir darai, kas yra geriausia. Tą akimirką, tada nereiks gailėtis vėliau ir graužtis, tiesiog žinosi, kad padarei viską, ką galėjai.

– Ar teko patirti kokią nors akimirką, kai ramybė ypač buvo reikalinga?

– Teko gelbėti žmogų, reikėjo jį gaivinti. Visi lakstė, panikavo, o aš tiesiog dariau tai, ką reikia. Tiesiog gaivinau. Tada tai iš tiesų ir buvo svarbiausia.

– O karantinas turi įtakos jūsų įprastinei tarnystei?

– Taip, šiek tiek keitėsi kai kas, reikėjo išmokti nuotoliniu būdu įrašinėti mišias. Iš tikrųjų esu labai dėkingas žmonėms, kad žmonės atsiliepė, daug žmonių padėjo. Buvau apstulbęs, kai pamačiau, kad savanoriai sekmadieniais pamatuoja ateinantiems temperatūrą, vėliau po Mišių dezinfekuoja suolus. Tai, atrodytų, maži darbai, bet jie reikšmingi. Tikrai esu dėkingas žmonėms, kad jie prisideda prie bendruomenės gyvavimo. Kretinga tikrai turi bendruomenės jausmą, žmonės jaučiasi bendruomenės nariais. Tai labai gerai.

– Ko palinkėtumėte savo parapijiečiams šiuo metu?

– Praleisti šį laiką, kad žmonės nežiūrėtų į tai, kaip užgriuvusią nelaimę. Kad atrastų laiko artimiesiems. Galų gale kiekvienas leistų sau pačiam pailsėti, nes tikrai tas beprotiškas gyvenimo tempas buvo labai išaugęs. Tiek vis kaupiame, kuriame, dedam į namus, kad nebeturim laiko pabūti tuose namuose. Tiesiog pasidžiaukite tuo, ką turite, tais gražiais namais, kokius šiai dienai sukūrėte.

O jei yra įsisenėjusių problemų, galima jas spręsti. Ką vis atidėliodavote, gal net pomėgius, kuriuos atidėdavote vis kitiems metams arba, kai bus daugiau laiko, dabar to laiko ir yra. Galų gale – perskaityti tą knygą, kurią nusipirkote ir gal guli kažkur numesta pusę metų. Dabar pats tinkamiausias tam metas.

O tos ligos ir karantinai vistiek baigsis, tad atlikim dabar, ką galime atlikti, kad tas laikas, kai praeis, nebūtų praleistas veltui.