Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
K. Siurbytė: „Nesu žmogus, kuriam bet kokia kaina reikia scenos“

Kauno valstybinis muzikinis teatras šiemet švenčia80-metį, o pats pastatas, 1891m. pastatytas pagal Ustino Golinevičiaus projektą, mini net 110 metų jubiliejų. Kristina Siurbytė, čia sukūrusi daug populiarių ir nepamirštamų vaidmenų, pasidžiaugė už teatro kolektyvą: „Visi mylime teatrą, nes jame labai gera, šeimyniška atmosfera. Net kolegos iš kitų teatrų pažeria komplimentų ir žmonėms, ir pastatui. Čia puikiai sugyvena visos kartos. Save jau galiu priskirti viduriniajai, bet turime ir vyresnių, iš kurių mokėmės, ir jaunesnių.“

Ką perėmėte iš vyresnių kolegų, kuo jie jus apdovanojo?

Pirmiausia – dažnus susibūrimus bosų grimo kambaryje švenčiant gimtadienius ir premjeras. Šių tradicijų laikomasi nuo pat teatro įsikūrimo, tik gal karantino laikotarpiu šventės šiek tiek primirštos. Neįtikėtina, kiek žmonių gali sutilpti į grimo kambarėlį! Gėlės, šypsenos, „Ilgiausių metų“ ir, žinoma, vaišės,kolegų prisiminimai. Štai Gediminas Maciulevičius mėgsta pasakoti, kaip scenos grandai jo kartos vyrus mokė dėvėti fraką, cilindrą, grakščiai mosikuoti lazdele, užsidegti cigarą.

Mersedesę iš miuziklo „Grafas Montekristas“ ne viename interviu pavadinote savuoju vaidmeniu. Kada vaidmuo tampa artimas, kas tai lemia?

Daugelis sako, kad norint gero rezultato reikia pasikankinti, bet man šis vaidmuo gimė lengvai.Kai vaidmuo lengvai gimsta, jis ir yra tavo. Jei kankiniesi kurdamas, žiūrovui irgi sunku žiūrėti.Man labai svarbu, ar muzika paliečia tą jautrią vidinę stygą. Taip pat svarbi istorija, pats tekstas, prie kurio vertimo esu ranką pridėjusi. Žodžiu, viso to sintezė.

Kai pirmąkart išgirdau Mersedesės partiją, iškarto, dar nežinodama,apie ką eina kalba (iš pradžių klausiausi vokiško įrašo), pajutau – mano! O kitą kartą muzika nepatraukia, turi ją jaukintis. Ne, laiminga istorijos pabaiga čia niekuo dėta, man gal net labiau nelaimingos pabaigos patinka.Tame vaidmenyje svarbiausia tai, kad per kelis veiksmus išgyvenu visą moters gyvenimą – nuo jaunos merginos iki brandaus žmogaus, moters,motinos. Tai puiki galimybė užauginti vaidmenį.

Žaismingoji K. Siurbytė su scenos partneriu Raimondu Baranausku (J.Dobžanskio operetė „Karaliaus ložė“).

Priešingas pavyzdys – Alisa iš Adamsų šeimynėlės. Jos charakterį teko atskleisti vos per vieną vakarienę. Čia moteris,paveikta stebuklingo gėrimo, praplyšo kardinaliai. Artistui tokį staigų charakterio posūkį suvaidinti nelengva, bet man pavyko. Su Alisa visai smagu.Vaidmuo, rodos, komiškas, bet iš tiesų jis sukrečia. Gal todėl labiau mėgstu miuziklus. Juose vaidmenys įdomesni, žmogus atsiskleidžia visomis iš anksto nenuspėjamomis ydomis ar grožiu. Malonu, kai nesi įmestas į vieną spalvą.Visai kas kita – vien linksmai šokančios operečių merginos, kurias nuolatos vaidinau atėjusi į teatrą. Kartais net suklusdavau: kas aš šiandien –Čiboleta, Marijetė ar dar kuri nors? Jos beveik vienodos, jausmų skalė ribota, vaidinti nuobodu.

Tais pačiais metais suvaidinote Mersedesę ir Madleną („Balius Savojoje“). Kuo šios moterys jums svarbios, ar galite kažko iš jų pasisemti, o gal pati jas turite nuspalvinti savomis spalvomis?

Be abejo, herojėms suteiki savų gyvenimo spalvų. Įdomu tai, kad su darbine medžiaga gauname tam tikrą herojaus apibūdinimą:koks jis veiksmo pradžioje, kulminacijoje ir finale. Būna, kad režisieriai kartais keistai interpretuoja moters personažą. Net nustembi, iš kur tokia patirtis, su kokiomis moterimis buvo susidurta. Tuomet tenka padiskutuoti, kodėl herojė būtent taip elgiasi.

Amneris („Aida“)vaidinau ką tik po išsiskyrimo, todėl sukūriau gana skausmingą vaidmenį, nors režisierius jį matė kitokį.Man tuo metu tai buvo tarsi terapija, išgijimo procesas. Po kelių metų jau norėjosi parodyti kitokią Amneris. Svarbu viena – visi personažai yra žmonės, o žmogus su visomis savo ydomis ir kilnumu nėra nei šventasis, nei velnias. Todėl kiekvieną personažą bandau sužmoginti – ne tobulinti, o pažvelgti kaip į realų žmogų.

Ar jaučiate žiūrovų meilę?

Būna, akimirkomis jaučiu, jog žiūrovai tarsi nustoja kvėpuoti. Mirksnį leidžiu sau tuo pasidžiaugti, nors iš tiesų to negalima daryti, nevalia iššokti iš personažo. Taip, išėjusi nusilenkti, pajuntu dėkingumo bangą iš salės.

Dainininkė ir aktorė – jei tektų rinktis, kam teiktumėte pirmenybę?

Turėjau svajonę bent kartą suvaidinti dramoje, ir ji išsipildė. Už vaidmenį spektaklyje „Ožka, arba Kas ta Silvija?“ net buvau pradžiuginta Fortūnos diplomu. Noras vaidinti buvo patenkintas, o ar to norėčiau nuolat? Ne. Man patinka vaidmenyje suderinti viską – ir dainavimą, ir vaidybą, ir šokį. O kiek daug duoda muzika! Ypač bandant suvokti charakterį. Gal tik anksčiau vaidyba buvo nustumta į antrą planą, o dabar, siekiant sintezės, viskas sužiba lyg daugiabriaunis briliantas.

Galbūt jūsų pomėgis psichologijai leidžia giliai pajusti ir scenoje išgyventi atskiras herojes?

Dar vaikystėje, bandydama suprasti save ir savo aplinką,domėjausi psichologija, daug skaičiau. Draugės dažnai klausdavo patarimo,bet kokią patirtį, būdama jų bendraamžė,galėjau turėti? Pasvajodavau apie psichologijos studijas, bet gerai, kad to nesiėmiau. Dabar iš patirties ir vaidmenų galiu daug ką patarti, tai mano dalis.

Apskritai esu emocinis tipažas, staigiai reaguoju „Aha“ arba „Ne aha“... O kartais esu pernelyg mąsli,renkuosi ilgesnį, vingiuotą kelią iki vaidmens. Žinoma, būna ir taip, kad laukiu, kol nuims spektaklį, kankinuosi, nors turiu visai neblogą vaidmenį, deja,neįdomų.Nesu žmogus, kuriam bet kokia kaina reikia scenos. Vaidmuo gali būti epizodinis, bet taip užkaitinti,užvesti.

Ar sutariu su režisieriais? Nesu dovanėlė, bet nepuolu į konfliktus. Turiu suprasti, kodėl vieną ar kitą dalyką darau. Gal ir režisieriams su manimi nelengva? Bet visada pripažįstu ir atsiprašau,jei esu neteisi. Juk mes, artistai, nežinome, kokią spektaklio viziją režisierius turi. Mes esame tik viso to vyksmo spalvos. Turime su tuo susitaikyti, pasitikėti režisieriaus matymu.

Kažkada buvau rašiusi apie nuostabią jūsų meilės istoriją tuoj po santuokos su garsiuoju Čekijos solistu. Kokiais keliais jus abu nuvedė likimas?

Didesnės nesąmonės tuomet, matyt, negalėjau padaryti, bet padariau. Gal tai buvo mano rožinė fantazija, nes iš tikrųjų esame du skirtingi žmonės, gyvenantys toli vienas nuo kito. Seniai išsigydžiau tą istoriją. Matyt, ji man, kaip artistei, buvo reikalinga, kad vėliau scenoje giliai išgyvenčiau visą skalę emocijų, kuriomis labai sėkmingai naudojausi kurdama vaidmenis. Ar tai pamoka? Taip, aš suaugau. Kaip pajuokauju, ta istorija iš princesės mane pavertė karaliene. Kur ji mane nuvedė? Istorija išmokė mane nekalbėti apie savo asmeninį gyvenimą (juokiasi).

Kokia esate santykiuose – prieraiši, pastovi ar atvirkščiai?

Galiu būti viena, manęs tai netrikdo, jaučiuosi patogiai – štai karantino metu man lengva, randu šimtą vieną užsiėmimą. O kalbant apie pastovumą... Jei myliu, taip, esu pastovi, nebent nusiviliu. Svarbu neidealizuoti, neįsimylėti pačios meilės. Geriausia ieškoti gilaus ryšio su žmogumi. Mūsų namuose smagu – žaidžia du katinai. Vieną prieš šešerius metus parsivežiau iš stovyklos, o kitą šią vasarą priglaudžiau, nes buvo užklydęs į namų sodelį, pagailo. Kodėl ne šuo? Matyt, esu kačių mylėtoja. Man patinka jų nepriklausomybė. Gal aš į jas panaši? Ta nepriklausomybė man artima,stengiuosi gyventi taip, kaip noriu.

O scenos partneriai? Juk taip lengva juos įsimylėti.

Niekada nesu įsimylėjusi scenos partnerio. Jeigu tau „išrašyta“meilės istoriją suvaidinti būtent su tuo žmogumi, tai ir vaidini.Žinoma, svarbu šiek tiek pamilti partnerį, nes jei jo nekęsi, o vaidinsi meilę, visi matys tą neapykantą. Gal išties padeda psichologinės žinios. Turi pajusti kažką šilto, pozityvaus (tiesa, per personažą), kiek jis geba pamilti ar nekęsti. Nekęsti galbūt net sunkiau. Miuzikle „Grafas Montekristas“, kuriame su labai mielu artistu Egidijumi Bavikinu vaidiname vienas kito nekenčiančius žmones, būna sunku nesusijuokti,ta neapykanta prie mūsų abiejų taip nedera.

Aktorei gražiausia XIX a.mada. Moterys buvo moterimis, o vyrai – vyrais.

Pati rūpinatės apranga, grimu ar Jus aprengia, nugrimuoja, sušukuoja?

Taidailininko sritis, jis mato bendrą vaizdą.Tarkime, mano herojė. Jo vaizdinyje esu rožinis taškas, todėl negaliu reikalauti kitokios spalvos. Gal tik drabužio siuvimo metu galiu paprašyti šiek tiek pakoreguoti detales. Dėl šukuosenos (ar tai perukas, ar skrybėlė)taip pats prendžia dailininkas, o dėl grimo...Visada mėgdavau pasigrimuoti, bet jei paskutiniu metu patingiu, pasiduodu specialistei.

Koks kasdienis Jūsų stilius, tarkime, vaikštinėjant gražiąja Laisvės alėja?

Mano stilius moteriškas, romantinis. Mėgstu ilgas sukneles, nėrinius, mezginius, o klasikinių kostiumėlių vengiu. Man gražiausia XIX a.mada. Moterys buvo moterimis, o vyrai – vyrais.

Kokia yra pagrindinė Jūsų gyvenimo taisyklė?

Niekada nesielgti su kitu taip, kaip nenorėčiau, kad pasielgtų su manimi. Po truputį auga noras suprasti tuos, kurių nesuprantu, kurie mane erzina. Bandau atrasti savybes, už kurias galėčiau tą žmogų priimti, pamilti. Kai tai atrandu, santykiai stebuklingai pasikeičia, nes ta neapsimestinė meilė persiduoda kitam. Man tai yra džiugus atradimas.

Rekomenduojami video