Nykstantį dvaro rūmą 2016 m. gruodyje niokojo gaisras. A. Minkevičienės nuotr.

Lietuvos dvarai visais istorijos laikotarpiais buvo miestų, gyvenviečių kūrimosi pagrindas ir kultūros, meno, švietimo, agrokultūros židiniai. Per Lietuvos valstybingumo šimtmetį dalis mūsų krašte klestėjusių dvarų neatlaikė sunkumų – buvo išparceliuoti, išgrobstyti, sunaikinti, o kiti, atgavus nepriklausomybę, sugrąžinti jais rūpintis negebantiems paveldėtojams. Būtent toks likimas teko romantiškam Panemunio dvarui, menančiam čia kadaise buvusią prabangą: Liudviko XV stiliaus salonus su japoniško porceliano indais, neogotikos kabinetus, vertingą biblioteką.

Išliko nuotraukose ir prisiminimuose

Panemunio krašto, kuriame gimė Nepriklausomybės Akto signataras, nepriklausomos Lietuvos ministras pirmininkas Vladas Mironas, žmonės savo albumuose iki šiol saugo istorines nuotraukas, kuriose – klestinčio dvaro akimirkos. Yra ir labai brangių, ypač artėjant mūsų valstybės šimtmečio jubiliejui. Vienoje jų – nežinomo autoriaus užfiksuotas 1928 m. vasario 16 d. Lietuvos valstybės dešimtmečio šventinis minėjimas Panemunio geležinkelio stotyje. Tuomet Panemunio dvarą valdė Lauciškiai. Vietiniai sako, per 90 metų pasikeitė net tik kelios kartos, bet ir pats miestelis. Neprižiūrima ir nykstanti buvusi miestelio pažiba virto vaiduokliu, perspektyva, kad dvaras kada vėl suklestės, – menka.

Bandė parduoti – nepavyko

Įspūdingos architektūros dvarą niokoja ne tik laikas ir gamta, bet ir piktavaliai. 2016 m. gruodyje rūmų centrinis pastatas buvo padegtas. Niekas negali pasakyti, tyčia ar per neatsargumą. Mat apleistame dvare, toliau nuo žmonių akių, vietinių pasakojimu, mėgsta rinktis kompanijos. Dvarą su visais ūkiniais pastatais ir 15 ha žemės, kurios dalis yra Nemunėlio upės pakrantėse, bandyta parduoti ne kartą: pirklių intensyviau ieškota nuo 2007-ųjų, apie dvaro pardavimą skelbta ir po gaisro, 2017 m. Gal kas ir būtų šį turtą nupirkęs, bet savininkai, kurių – bent keli, nesutarė dėl kainos.

Metams bėgant apverktinai atrodančio dvaro vertė mažėja. Kartu mažėja ir panemuniečių viltys, jog atsiras protingas šeimininkas ir įstabiame gamtos kampelyje stūksančius rūmus bei šabakštynu virtusį parką prikels naujam gyvenimui.

Iš rankų – į rankas

Kelis šimtmečius Panemunis su savo dvaro rūmais ir senoviniais gynybiniais įtvirtinimais gynė Šiaurės Rytų Lietuvą ir saugojo jos sienas nuo įvairiausių priešų.

Nemunėlio upe nuo senų laikų ėjo prekybos kelias su Livonija. XVI a. kairiajame Nemunėlio upės krante kūrėsi kelios gyvenvietės, o jų širdyje – dvaras. 1598 m. Panemunio valsčius atiteko kunigaikščiui Jurgiui Masalskiui ir jo žmonai Ona. Tapusi našle O. Masalskienė ištekėjo už Ukmergės seniūno Martyno Marcelijaus Giedraičio. M. M. Giedraitis rėmė Panemunio Augustijonų vienuolyną. 1635 m. dvarą nupirkę Oziemblovskiai jį iš priešingos upės pusės perkėlė prie Pilies kalno. 1773 m. Panemunio dvaras atiteko Marikonių šeimai, jie rūmus rekonstravo.

Dvaras iš visų pusių apsodintas medžiais, suformuotas parkas su sodo masyvais.

Dar kartą dvaro ansamblis rekonstruotas XIX a. viduryje naujųjų šeimininkų Komarų. Teofilis Komaras laikomas dabartinių rūmų statytoju. Panemunio dvaras – lapidinio stiliaus architektūros paminklas, statiniai sumūryti iš natūralių akmenų, kalkių ir akmens skaldos. Pagrindiniai rūmai –plytų ir tinkuotų akmenų. Juos sudaro trys lygiagretūs korpusai. Be dvaro rūmų, iki šių dienų išliko XIX a. viduryje statyta dvaro kalvė ir kumetynas bei arklidė ir ratinė. Kadaise reprezentaciniai įspūdingos architektūros Panemunio rūmai garsėjo vertingais Liudviko XV stiliaus salonais bei neogotiškais kabinetais, japoniško porceliano indais, ypač vertingais graviruoto bei raižyto krištolo, sidabro ir bronzos dirbiniais, sumedžiotų žvėrių galvų iškamšomis.

1924 m. Panemunio dvarą nupirko iš Amerikos sugrįžęs Osvaldas Lauciškis, dvaro žemės užėmė 70 ha. Naujasis dvarininkas su žmona čia susilaukė trijų vaikų.

1940-aisiais šeimos turtas buvo nacionalizuotas, bet Lauciškių šeima palikta čia gyventi. Po ketverių metų statiniai antrą kartą nacionalizuoti, o šeimai teko bėgti, kad jos neišvežtų į Sibirą.

Iš buvusios prabangos – nostalgiški prisiminimai. Ir – viltis…

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, paveldėjimo teise tėvo O. Lauciškio dvarą atgavo Kavoliškyje gyvenantis jo sūnus, taip pat Osvaldas, bei dar du paveldėtojai.

O. Lauciškis po 2016 m. dvarą nusiaubusio gaisro „Gimtajam…“ pasakojo dar menantis dešimtmetį, kurį čia praleido: „Kai tėvas dvarą nusipirko, jame buvo viskas palikta: brangūs baldai, kilimai, paveikslai. Tačiau per nacionalizaciją viskas dingo, neliko net nuotraukų. Tėvas vaikams vėliau nebepasakodavo apie gyvenimą dvare.“ Nacionalizavus statinius, pono Osvaldo pasakojimu, sovietmečiu juose buvo įkurta arklidė, vėliau čia ėmė veikti biblioteka, mokykla. Mokyklos laikotarpiu dvaras gyvavo, buvo prižiūrimas, tačiau įrengiant klases vidaus išplanavimas smarkiai pakeistas. Rūmams ištuštėjus prasidėjo spartus merdėjimas ir nykimas.

Romantiškos architektūros rūmas ir istorijos apie čia buvusią prabangą dabar traukia turistų ir istorijos smalsuolių bei meno fotografų akį. Paveldo saugotojams Panemunio dvaras – didžiulis skaudulys. Dėl kultūros paveldo nesaugojimo dvaro savininkai buvo ne kartą įspėti, bausti. Bet panemuniečiai viliasi, jog atsiras žmonių, nykstančiam dvarui gebėsiančių įpūsti gyvasties.