Rubrika

Kai susitinka šių dienų katrės ir šių dienų vingių jonai

Spektakliai pagal lietuvių rašytojų klasikų kūrinius Lietuvoje statomi retai, todėl režisierės Gabrielės Tuminaitės darbas „Marti“ Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre kelia klausimą: kokių stereotipų atsikratome vertindami Žemaitės kūrybą?

Pristatydama spektaklį G. Tuminaitė yra minėjusi, kad į Žemaitės „Marčią“ atsigręžusi dėl tos pačios priežasties, kaip ir 2014 metais režisuodama spektaklį pagal Juozo Tumo-Vaižganto apysaką „Dėdės ir dėdienės“ – dėl baimės liestis tarsi prie jau nurašytų, nešiuolaikiškų kūrinių. „Nesuvokiame ir nepasisaviname savo pačių praeities. Nuolatos jos gėdijamės, nežinome, kaip su ja elgtis, neleidžiame mokyklose tokius kūrinius interpretuoti laisvai. Buvo pasklidusių idėjų iš mokyklos programų išbraukti ir Biliūną, ir Vaižgantą, ir Žemaitę – kaip atgyveną, kuri žaloja jaunus žmones. Prieš porą metų teatre pasiėmėme penketuką tokių garsiausių kūrinių. Ir dar kartą atsivertus „Marčią“ vėlgi įvyko sukrėtimas – perskaičiau tobulą, konceptualų, labai aiškų, lakoniškai parašytą apsakymą, kuris smarkiai pinasi su šiandiena ir atskleidžia mūsų nuostatas, bėdas, baimes, vienas kito santykius“, – sakė lietuvių klasiką į sceną grąžinanti režisierė.

Apie temas ir idėjas, kurios randasi atsivertus ir perskaičius Žemaitės „Marčią“ šiandien – pokalbis su Mažojo teatro aktoriais INDRE PATKAUSKAITE (Katre) ir TOMU KLIUKU (Vingių Jonu).

Kokia Žemaitė ir jos kūryba jums atrodė tada, kai su ja susidūrėte pirmą kartą, ir kokia atrodo dabar, kai kartu su režisiere G. Tuminaite sukūrėte „Marčios“ renesansą teatro scenoje?

Indrė Patkauskaitė: Tiesą sakant, nepamenu, kada skaičiau šį apsakymą. Atrodo, tarsi Žemaitė būtų įaugusi į sąmonę – tu ją žinai, ir tiek. Manau, daugumos žmonių galvoje taip yra: kada skaičiau – nepamenu, iš kur žinau – nepamenu, bet žinau. O Katrė, Vingių Jonas, Vingienė, tėvas Vingys – jau archetipiniais įvaizdžiais tapę personažai. Užtat buvo keista, kai režisierė pasakė, kad statysime Žemaitės „Marčią“. Ką? – pamaniau. Kodėl? Nes tokie įvaizdžiai tiesiog lipa į galvą, nesinori prie jų liestis, nes neaišku, nei kaip nuo jų pabėgti, nei kaip tai galėtų skambėti šiuolaikiškai.

Bet ne veltui režisierius mąsto giliau ir plačiau. Jis pasiūlo medžiagą ir žino, kodėl tai daro, kas joje gali būtų aktualu ir dėl ko.

Tomas Kliukas: Nuo mokyklos laikų Žemaitė – tai iš karto kažkas labai tamsaus, nuobodaus, kaimo glūduma, – apie ką ten kurti spektaklį? Kai Gabrielė pasakė, kad statysime „Marčią“, pagalvojau: tie personažai, tapę tam tikrų žmonių tipažų simboliais – kaip statulos, sunkūs, nepajudinami ir įaugę į žemę. Iš karto pradeda lipti įsivaizduojami ar kažkur matyti štampai. Repeticijų metu buvo sunku per visa tai perlipti ir į visa tai pažvelgti kitomis akimis. Tuose nepajudinamuose tipažuose atrasti šių dienų žmones. Paimti tipažus kaip pavidalą ir į jų vidų įdėti šiandienos turinį.

Žemaitės atgaivinimas, galima sakyti, jums kėlė tam tikrą baimę?

I. Patkauskaitė: Apskritai atrodė pavojinga statyti tokį spektaklį. Medžiaga atrodė sunkiai įkandama, įveiksminama, sušiuolaikinama. Atrodė, kam į tą Everestą lipti, daryti iš neįmanoma įmanoma? Didžiausias uždavinys ir buvo šioje medžiagoje atrasti tai, kas aktualu šiandien.

T. Kliukas: Ši medžiaga nebuvo tokia, kaip esame pratę gauti pjesę su išrašytais dialogais. Čia jų beveik nėra. Nuo pat pradžių buvo sunku pabėgti nuo savo paties susikurto, įsivaizduojamo Vingių Jono, kokį jį perskaičiau mokykloje. Ir dar, neduok dieve, pamatyti seną spektaklį... I. Patkauskaitė: O jie, žinoma, matyti, nes visada rodydavo per LRT... T. Kliukas: Kas smarkiai prikimba, to paskui sunku atsikratyti. Pirmosiose repeticijose keletą kartų ištariau „taigi taigi kaipgis“ – ir viskas: frazė kabinasi, niekur nesitraukia, lyg būtų stulpas – nei į kairę, nei į dešinę. Ir kaip ją išmušti iš savęs? Tas išmušimas ir buvo ėjimas į supratimą, koks šiandien gali būti Vingių Jonas. Koks jis yra.

Jūsų manymu, Žemaitės „Marti“ – sunkiai teatro scenai pasiduodantis kūrinys?

I. Patkauskaitė: Man atrodo, kad taip. Ir dėl to labai gerbiu Gabrielę, nes ji yra be galo drąsi. Pasiimti patikrintą medžiagą, stiprią pjesę, su stipriais, giliais dialogais, antrais, trečiais planais – vadinasi, jaustis saugiam. O paduoti aktoriams gana trumpą, seną, nuklausytą, nužiūrėtą, numatytą apsakymą, apaugusį stereotipais, ir tikėti, kad iš jo gali padaryti įdomų, aktualų spektaklį, ir dar tuo įtikinti aktorius – man atrodo, yra labai drąsu. Neturėti jokių saugiklių, saugios žemės, stiprios dramaturgijos – jokių stiebų, kurių galėtum laikytis įsitvėręs, ir vis tiek išvairuoti. Drąsu.

Iš abiejų girdžiu, kad buvo sudėtinga suvokti, kokia ta šių dienų Katrė ir šių dienų Vingių Jonas. Ar galite pasakyti, kad priėjote tą momentą, kai perpratote savo personažą?

I. Patkauskaitė: Nežinau, ar jau priėjau tokį tašką. Kai su visomis savo baimėmis atėjau į pirmąją repeticiją, buvo iš karto labai įdomu išgirsti režisierę, į kurią pusę viskas kryps. Ir kai ją išgirdau, pasidarė ramiau, nes tai buvo kryptis, kuria eiti man pasirodė įdomu. Po gabaliuką buvo dėliojamas paveikslas žmogaus, kuris rezonuotų su šia diena. O kas išėjo, kol kas, tiesą sakant, iki galo dar sunku pasakyti. T. Kliukas: Aš irgi taip manau. Kiekvieną spektaklį jaučiu, kad kažkas dar ne iki galo padaryta – ar ką nors praleidi, ar ne taip pasakai. Visą laiką po truputėlį ieškau. Netgi būtų neprofesionalu galvoti, kad viską jau žinau ir viską padariau – iš karto pats sau po kaklu akmenį pakabinčiau.

INDRĖ PATKAUSKAITĖ: Režisierė tiksliai pamatė, kad Katrė į šią šeimą ateina apsisprendusi, ne apsiverkusi, ne nelaiminga. Ji ateina stipri, savimi pasitikinti, nes žino, kaip viskas turi būti, žino, kas yra ideali švara, ideali moteris, ideali šeima. Tai atspindi šiek tiek gąsdinantį faktą, kad esame pumpuojami įvairių įvaizdžių, kokie iš tikrųjų turėtume būti.

Pakalbėkime apie šių dienų katres ir šių dienų vingių jonus. Kuo jūsų sukurti vaidmenys aktualūs šiandien? Kur skleidžiasi tas Žemaitės kūrinio modernumas? T. Kliukas: Režisierė pati pirmoji ir pamatė visa tai. Man šių dienų Vingių Jonas – toks, kuriam būdingas hipsteriškas atsipalaidavimas: kažkur gyvenu, bet neaišku, ką gyvenu, daug šneku, bet mažai darau, esu veiklus, bet iš tiesų veiklus tik žodžiais, toks egoistiškas, netgi savimyla. Jeigu jums reikia, tai patys ir darykite... Jonas gyvena šiandiena, jam nieko nereikia, vaikų nėra, šeimos nėra, buto nėra, paskolos nėra. Šiandien važiuoju kur nors pakeliauti, rytoj į kitą šalį padirbėti padavėju. Laisvai gyvenu, žolytę rūkau, ir viskas – jokios atsakomybės.

Indre, jūsų Katrė irgi kelia daug problemų, ypač kalbant apie moters statusą šiandienos visuomenėje. Vis dar pakišta šiandienos Katrė po vyro padu ar nebe?

I. Patkauskaitė: Nuo pat pradžių norėjosi atmesti Katrės kaip aukos vaidmenį, kad Vingiai – tamsūs, o Katrė – šviesi, Katrė – gera, Vingiai – blogi. Atmesti skirstymą vien į juoda ir balta. Norėjosi pamatyti Katrės klaidas, kokių įsivaizdavimų turėdama ji atėjo pas Vingius, taip pat pateisinti ir juos, pamatyti Vingius jų akimis, kodėl šiai šeimai buvo sunku priimti Katrę.

Ir čia, man atrodo, režisierė tiksliai pamatė, kad Katrė į šią šeimą ateina apsisprendusi, ne apsiverkusi, ne nelaiminga. Ji ateina stipri, savimi pasitikinti, nes žino, kaip viskas turi būti, žino, kas yra ideali švara, ideali moteris, ideali šeima. Tai atspindi šiek tiek gąsdinantį faktą, kad esame pumpuojami įvairių įvaizdžių, kokie iš tikrųjų turėtume būti. Mums kasdien įvairiais įmanomais būdais peršama, koks turėtum būti, kad būtum sėkmingas, patrauklus, geidžiamas, gražus, mylimas.

Man atrodo, moteris pakliūva į savo pačios paspęstus spąstus, kai įsivaizduoja, kaip viskas turėtų būti, koks pats turėtum būti. Dėl to žmonės ir nelaimingi, nes dažniausiai gyvenimas neatitinka tavo įsivaizdavimo. Lygiai taip pat Katrė, – Gabrielė tiksliai tai pamatė, – ji ateina pas Vingius turėdama savo įsivaizdavimą, ir tai iš karto lemia visišką priešpriešą. Nes ateini į erdvę, kur tai netinka. Turi prisitaikyti, priimti šeimą tokią, į kokią atitekėjai, bet tau tai netinka, todėl su tuo ir kovoji. Beprasmišką kovą.

T. Kliukas: Nuo pat pirmų repeticijų atradome, kad negali būti kažkas tik geras, kažkas – tik blogas. Vieni kitiems teisingai pasakėme, kad nereikia ieškoti kaltųjų. Būtų Katrė tokia pati kaip Vingiai, viskas būtų gerai, būtų įsiliejusi į šeimą ir sau gyvenusi. Bet čia susiduria skirtingi pasaulio matymai: žmonės žiūri, bet nemato, kalba – bet negirdi.

Grįžtant prie Vingių Jono, jo nemokėjimas kalbėti, susikalbėti, nenoras to daryti lemia tai, kad jis net nemoka mylėti. Galbūt norėtų, bet taip ir neišmoko tai parodyti, nežino, nei kas tai yra, nei ką tai reiškia. Ir čia, mano manymu, repeticijų metu įvyko lūžis, kuriuo keliu eiti, kad priartėtum prie Vingių Jono kaip žmogaus. Šių dienų žmogaus. Tai, kad jis šiurkštus, pagėręs amžinas nevaleika kaimietis, kad rėkia, laužo dalgius, mėto puodus ir visus siuntinėja – visa tai yra Jono gynyba. Nenoras mylėti, dirbti, bendrauti, ieškoti sprendimo, siekti tikslų – tai gynybinė Jono reakcija: jis nenori, nes nemoka.

Šių dienų Vingių Jonas – pažeistas, traumuotas, nieko nemokantis, nesugebantis, tikslų neieškantis, nes nežino, ko nori, bijo. Dėl to ir užsidaro, eina miegoti, nes miegojimas problemų neišsprendžia, bet padeda jas pamiršti.

Kaip šių laikų Katrė sprendžia problemas?

I. Patkauskaitė: Kadangi Katrė spektaklio gale išvežama ant durų, akivaizdu, kad ji nelabai moka savo problemas spręsti. Man atrodo, tai ir yra tragedija – savo gyvenime aš matau labai daug katrių. Net tarp artimų žmonių. Ir net ne dėl to, kad moteris būtų bloga – čia tam tikros aplinkybės padeda atskleisti istoriją. Tai neišsipildžiusių gyvenimų tema, kai žmonės labai dažnai patys save apgaudinėja ir kovoja su tuo, su kuo kovoti nereikėtų. Aš pati iš pradžių galvojau: kodėl Katrė neišeina iš Vingių, kodėl nieko nedaro, nors jai ir blogai? Pati kvaila, kad neišeina. Bet iš tikrųjų – kodėl?

Argi taip lengva gyvenime imti ir ką nors kardinaliai pakeisti? Ar esame gyvenime visada išmintingi, drąsūs ir teisingi? Man atrodo, tokių dalykų mokomasi visą gyvenimą, ir kartais tam tikros išvados ateina gyvenimo pabaigoje: kaip nugyvenau, ko nepadariau, ką galėjau padaryti. Čia man veriasi naujos temos – labai aktualios, pavyzdžiui, kodėl moterys nepalieka smurtaujančių vyrų? Juk dažniausiai nepalieka. Kodėl? Nes viskas nėra taip paprasta. Ir saviapgaulė, ir kiti dalykai yra labai gajūs.

T. Kliukas: Baimė viską pradėti nuo nulio, savęs gailėjimasis, aukos vaidmens sau prisiėmimas – juk save įprasmini, kai aukojiesi.

I. Patkauskaitė: Nėra taip lengva pripažinti, kad viską laikai savo rankose.

TOMAS KLIUKAS: Tai pirmas mano toks vaidmuo, kai scenoje aš turiu laiko. Tuo ir įdomus. Per Vingių Joną bandai surasti, kas pats esi, kai tau 36-eri. Ir supranti, kad bendrų taškų yra. Tada truputį neramu pasidaro.

Ar statant spektaklį buvo minčių pakeisti Žemaitės „Marčios“ istoriją, padaryti ją kitokią?

T. Kliukas: Siūliau režisierei atsisakyti to „taigi taigi kaipgis“. I. Patkauskaitė: Iš pradžių atrodė, kad reikia keisti, šiuolaikinti kalbą, veiksmą nukelti į kokį daugiabutį, kad būtų akivaizdžiai šiandien. Bet Gabrielė tuo ir unikali, kad renkasi patį sudėtingiausią kelią ir niekada nesirenka pirminių sušiuolaikinimo triukų.

T. Kliukas: Režisierei labai patinka, kai aktoriui būna nepatogu, sunku. Ji paliko teksto svorį. Nes padaryti šiuolaikiškai, viską numesti, parėkauti, pasikeikti scenoje, pasimėtyti daiktais būtų lengviausia. Bet kaip išlaikyti autentiką ir su visu tuo svoriu atidaryti Žemaitę? Čia sunkumas. Pati Gabrielė yra sakiusi, kad Žemaitė su savo tikromis, giliomis temomis yra lietuvių Shakespeare'as. Ji apskritai mėgsta atrasti teksto skambėjimą – ir šiame spektaklyje, ir kituose.

Kaip sekasi jums, jaunesnės kartos aktoriams, scenoje vaidinti kartu su Egle Gabrėnaite (Vingiene) ir Gediminu Girdvainiu (tėvu Vingiu), juolab kad visų vaidmenys – vienodo svorio? Ar tai smarkiau įpareigoja?

I. Patkauskaitė: Niekada nejaučiu nei sunkumo, nei svorio. Aš neskirstau – tai mano partneriai, kad ir kokio amžiaus būtų. Nesureikšminu nei pasiekimų, nei amžiaus, juolab kad scenoje esu vaidinusi ir su Egle, ir su Gediminu. Man pirmiausia yra žmogus – su juo arba gera, arba ne. T. Kliukas: O su jais tikrai gera. Jie puikūs žmonės ir puikūs partneriai, turintys puikų humoro jausmą. Nors iš pradžių gal kiek ir buvau išsigandęs, kad reikės ruoštis, nenuvilti, mokytis. Žinoma, buvo visokių niuansų, bet bendrą kalbą atradome, o tai ir buvo svarbiausia.

Kuo išskirtinis, brangus jums šis vaidmuo tarp tų, kuriuos jau esate atlikę?

T. Kliukas: Man asmeniškai svarbus. Kaip aktoriui man įdomu tai, kad Vingių Jonas kaip personažas ir Žemaitės tekste, ir pačiame spektaklyje neturi daug teksto. Tai ir sudėtinga, ir kartu įdomu. Kaip aktoriui tai labai gera galimybė surasti savo buvimą scenoje be teksto. Šiame spektaklyje daug tokių vietų, kai galiu tiesiog sustoti, pamatyti, girdėti, stebėti. Tam tikra prasme – net nevaidinti. Apie Vingių Joną daug gali suprasti būtent iš to buvimo, stebėjimo, pauzių, kai kas nors vyksta, o Vingių Jonas penkias minutes sėdi ir nieko nedaro.

Tai pirmas mano toks vaidmuo, kai scenoje aš turiu laiko. Tuo ir įdomus. Per Vingių Joną bandai surasti, kas pats esi, kai tau 36-eri. Ir supranti, kad bendrų taškų yra. Tada truputį neramu pasidaro. Dėl to Vingių Jonas ir išėjo toks, o ne kitoks.

I. Patkauskaitė: Visas procesas buvo labai geras. Man šis vaidmuo gražus tuo, kad atėjo visai kitu keliu nei įprastai. Be galo gražus pasitikėjimas, kurį jutau iš Gabrielės, ta spalvų įvairovė kiekviename spektaklio segmente. Tik aš kaip aktorė dar negaliu pajusti, kaip kvėpuoja šis spektaklis ir kaip jį mato žiūrovas. Viskas dar tik čiupinėjasi.

Šis darbas atveria labai daug temų, ir jos globalios, svarbios, aktualios, gyvos, apie kiekvieną galima kalbėti labai daug, kiek vienas vaizdelis kelia paralelių, asociacijų. Tai nustebino ir stebina iki dabar.

INDRĖ PATKAUSKAITĖ: Man atrodo, tai ir yra tragedija – savo gyvenime aš matau labai daug katrių. Net tarp artimų žmonių.

Kokį dar norėtumėte vaidinti lietuviškos klasikos personažą teatro scenoje?

I. Patkauskaitė: Palikčiau tai spręsti režisieriams. Jie turi geresnę uoslę.

T. Kliukas: Jonas Biliūnas daug apsakymų yra parašęs. Pavyzdžiui, „Brisiaus galas“. Būtų įdomu scenoje vaidinti šunį. Juokauju. Iš tiesų daug ką iš lietuvių klasikos nepelnytai esame pamiršę. Tai, kad Gabrielė atrado Žemaitę – puikus pavyzdys, kad turime geros medžiagos, tik reikia mokėti ją perskaityti.   Jurgita Jačėnaitė