Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Kai užsitrenkė durys, atsivėrė langas, pro kurį įžengė lėlės

Kaunietė Audronė Česnavičienė (58 m.) jau daugelį metų garsėja savo kuriamomis lėlėmis. Jos padėjo moteriai išgyventi ne vieną slogų laikotarpį.

Visai neseniai...

Pasikankinusi pusantrų metų po insulto, anapilin išėjo Audronės mama. Tėveliui senokai reikia ypatingos priežiūros – jis serga rimta liga. O praėjusių metų gruodį Audronė patyrė atvirą dešinės čiurnos lūžį. Tarsi to būtų per maža, ligoninėje dar įsimetė užkratas... Po dviejų operacijų moteriai teko ir su ramentais pašlubčioti, ir invalido vežimėliu pavažinėti. Atrodė, bėdoms nebus galo, nes būtent šiuo, kritiškiausiu, metu iš jos gyvenimo pasitraukė žmogus, kurį Audronė, tapusi našle, net šešerius metus laikė savo draugu.

Nors moteris priskiria save prie optimistų, neretai pamąsto, kodėl vienam žmogui Dievulis atseikėja tiek bėdų? Mat Audronės gyvenimą jau anksčiau gerokai pakoregavo vyro ir jos pačios ligos. Apie tai ji prašneko puse lūpų: „Būna taip, kad žmogui viskas puikiai sekasi: verslas, namai, vaikai, tačiau vieną dieną nueini pas gydytoją ir išgirsti iš kojų verčiančią diagnozę: jums vėžys.“

Įsuko verslą

Marijampolietė Audronė, Kaune baigusi maisto pramonės technologijos studijas, pagal profesiją niekada nedirbo. Visą gyvenimą sukosi nuosavame versle. Pradėjo anksti, vos dvidešimt kelerių metų.

„Tais laikais, kai susirengiau tekėti, buvo sunku įsigyti vestuvinę suknelę. Jaunavedžių ar nuomos salonuose jaunąsias sutikdavo nesvetingai, lupdavo pinigus vien už pasimatavimą. Anyta lemtingai šnipštelėjo: „Nagi, įkurk savo saloną.“ Pasiskolinau iš tėvų pinigų, traukiniu išdardėjau į Maskvą, apėjau vengrų, čekų, rusų vestuvinių rūbų parduotuves, pasimatavau, parsivežiau kelias sukneles, – nesenus laikus prisiminė moteris. – Vėliau daugiau parsivežiau, dalį jų persiuvau, nes naujų audinių su žiburiu tekdavo ieškoti, išsiuvinėjau, papuošiau karoliukais. Taip pradėjau suknelių nuomos verslą. Suradusi auksinių rankų siuvėją, suklestėjau. Aš piešdavau madingus siluetus, o ji pagal juos siūdavo. Gyvenome patogioje vietoje – Žaliakalnyje prie „Kauko“ kavinės. Ūkinį pastatėlį paverčiau madingu jaunavedžių salonu, o svarbiausia – maloniai sutikdavau jaunus žmones.“

Audronė kartu su dukra Jurga. Asmeninio archyvo nuotr.

Padėjo noras gyventi

Verslas buvo pačiame zenite, kai moteris išgirdo diagnozę – žarnyno vėžys. „Kai ateina liga, ji atima ir protą, ir jėgas, – pasakojo Audronė. – Viskas griūva lyg kortų namelis. Tu negali apie nieką daugiau galvoti, galvoje sukasi viena mintis – gyvensi ar ne. Sirgdama kokius trejus metus iš viso negalėjau dirbti. Tuo metu sugriuvo mūsų namai – žlugo ir mano, ir vyro verslas. „Pakloję“ namus, parėjome gyventi pas tėvus. Tą laikotarpį menu kaip nesėkmių, nuoskaudų, bėdų, juodų minčių laikotarpį. Netrukus patyriau skaudžiausią smūgį – nuo skrandžio vėžio mirė vyras. O, rodos, ką tik ramino susirgusią mane... Mano vaikai – Jurga ir Evaldas – dar buvo paaugliai. Liūdnai mąsčiau: nejaugi aš nepamatysiu, kaip mano vaikai baigs mokyklą, kaip sukurs šeimas, kaip gims anūkai? Tada pati sau prisiekiau: turiu gyventi. Ir šiandien neatsidžiaugiu savo suaugusiais vaikais ir anūkais – devynerių metų Jurgiuku, padovanotu dukros, ir keturių mėnesių Sofija, padovanota sūnaus. Neseniai grįžau iš malonios viešnagės Barselonoje, kur dirba sūnus, užsiimantis kompiuterine grafika. Visa tai vyksta šiomis dienomis, o tuo sunkiu periodu, suderinę su chirurgu, žengėme neįprastą žingsnį – atsisakėme cheminio gydymo...“

Matyt, padėjo ne tik nestandartinis gydymas, ne tik imunitetą stiprinantys preparatai bei speciali arbata, draugės atsiųsta iš Amerikos, ne tik vaikai bei draugai, nepalikę Audronės bėdoje, bet ir jos didžiulis noras gyventi, kurti. Kaip tik tuo metu į moters gyvenimą netikėtai įžengė lėlės.

Po operacijų moteriai teko su ramentais pašlubčioti. Asmeninio archyvo nuotr.

Pirmoji lėlė

Pirmoji lėlė gimė tarsi netyčia (ją meistrė išsaugojo iki šių dienų). Sūnus Evaldas, besimokydamas Amerikoje, susidraugavo su amerikiečių šeima, kurioje dažnai lankydavosi. Grįžęs atostogų į Lietuvą, paprašė mamos, kad padėtų išrinkti dovanėlę šiai šeimai, taip pat mokyklos direktorei. Vaikštinėdami po Kauno galerijas, pastebėjome patrauklią lėlytę. „Nupirkusi ją, atidžiai apžiūrėjau, iš ko ir kaip ji padaryta, – prisiminė Audronė. – Tai buvo tekstilinė lėlė, retesnė, negu nulipdytosios iš modelino, kurias lengviau pagaminti, todėl jų Lietuvoje netrūksta. Užsidegiau noru sukurti ką nors panašaus, todėl užsirašiau į specialius kursus, mokiausi. Vis dėlto daugiausia technologijos paslapčių man atskleidė viena lėlininkė, kuri šia veikla užsiimdavo po darbo valandų, o už uždirbtus pinigus keliaudavo po pasaulį. Ak, pamaniau, ir aš taip norėčiau. Nors dabar ne aš, o mano lėlės keliauja...“

Kruopštumą paveldėjo

Šiam darbui reikalingą kruopštumą Audronė tikriausiai paveldėjo iš amžiną atilsį močiutės Magdalenos, kuri meistriškai siuvinėjo siuvimo mašina. Gimtojo Liudvinavo miestelio bažnyčioje ir šiandien apstu jos siuvinėtų darbų – kamžos, staltiesės ant altorių, takeliai... Augindama dešimt vaikų, močiutė siuvimo mašiną išsitraukdavo vėlų vakarą, kai visi sumigdavo. Kai kuriuos darbelius parduodavo, kad duona skalsesnė būtų, bet daugelį kūrinių paaukodavo labdarai. Mama taip pat užsiimdavo įvairiais rankdarbiais. Per patį darbymetį, klestint dukros salonui, abi puošdavo jaunųjų sukneles – nerdavo, megzdavo, siuvinėdavo.

Audronei pravertė visi įgūdžiai. Ji tapo ir stiliste, ir dailininke, ir siuvėja, ir kirpėja, ir batsiuve. Iš pradžių buvo sunku – audinių atraižos pasklisdavo po visus namus, niekaip nesugalvodavo, nuo ko pradėti, o ir lėlės charakterio nemokėdavo perteikti. Prie vienos lėlytės prasėdėdavo savaitę ir daugiau, kol likdavo patenkinta. O dabar vis norisi sukurti ką nors naujo. „Stengiuosi sukurti kuo įvairesnių lėlyčių, kad žmonės galėtų pasirinkti. Juk kiekvieno skonis skirtingas – vienam graži tamsiaplaukė, akį rėžiančiom spalvom, kitam – švelnaus charakterio, santūresnių spalvų.Būtent lėlės charakterį, temperamentą ir sunkiausia atskleisti“, – teigė Audronė.

Puikiausia nuotaika Audronę užplūsta pabendravus su vaikų šeimomis. Asmeninio archyvo nuotr.

Įsitraukė vaikai

Į gražų kūrybinį darbą įsitraukė ir Audronės vaikai. Dekoratyvinės pagalvėlės jaunavedžių žiedams, vizitinės kortelės su dėkliukais, įvairios pakuočių detalės – visa tai Audronės sūnaus, grafikos virtuozo, ir martelės Aušros, apdovanotos itin subtiliu skoniu, darbai. Pasak Audronės, kiekviena jos sukurta lėlė, perduota autobusu Kaunas – Vilnius (vaikai šiuo metu gyvena sostinėje), taip pat pereina griežtą jos cenzūrą. Juk nevalia sugriauti šeimos firmos „Liumy“ užsitarnauto įvaizdžio.

„Kadaise vaikai paprašė manęs pasiūti miniatiūrinę šventinę pagalvėlę jaunavedžių žiedams, o aš, darbais apsikrovusi, pasiūliau marčiai tuo užsiimti, juk ji tokia kruopšti, – prisiminė Audronė. – Ir gimė nuostabus kūrinėlis – pagalvėlė su graikinio riešuto kevalu, kuriame slypėjo vestuviniai žiedai, mat jaunojo pasipiršimo istorija buvo persipynusi būtent su graikiniu riešutu... Ko gero, šis darbelis buvo lemtingas – atsirado firma, kurioje vaikai sėkmingai sukasi. Šiandien jų kūrybos pagrindas – rankų darbo albumai.“

Lėlytė su savo istorija

Vaikai ir mamai negaili patarimų. „Kartais jie manęs vos nepravirkdo, – juokėsi Audronė. – Vis kritikuoja: tai spalvos nesuderintos, tai lėlė neturi istorijos. Žinoma, suprantu, kad gražuolė lėlė turi ne vien tik pūpsoti kur nors lentynėlėje. Kur kas lengviau kurti, kai žmonės, užsakydami lėlytę, išsako pageidavimus. Štai vieniems užsakovams įkurtuvių proga sukūriau jų svajonę – namų deivę, židinio kurstytoją. Pavaizdavau ją tokia poza: lėlė rankose laiko lizdelį su paukščiuku ir trim kiaušiniais... Smagu, kad darbelis visiems patiko.“

Svajonė apie levandas

Dar pokalbio pradžioje Audronė prasitarė, kad niekada nekuria lėlių būdama prastos nuotaikos – subtilus kūrinys žmonėms turi skleisti ją sukūrusios meistrės džiaugsmą. Geriausiai ji būna nusiteikusi, kai Vilniuje aplanko pačius mažiausius – Jurgutį ir Sofiją. Net būdama su ramentais Audronė sėsdavo į automobilį ir pasiekdavo Vilnių. Šiemet Jurgutis jau trečiokas, tai močiutė net į rugsėjo pirmosios šventę atbildėjo. „Man tai didelė šventė, – tikino ji. – Aš ir su savo vaikais iki pat 12 klasės švenčiau rugsėjo pirmąją... Džiaugiuosi mažuoju Jurgiu, kuris, ko gero, polinkį prie meno bus paveldėjęs iš giminės, nes labai noriai mokosi piešimo būrelyje. Žinodamas apie mano silnybę levandoms, pažadėjo man nupiešti šiuos nuostabius augalus. Mano svajonė – gimtajame Liudvinave, kur turime savo žemės, pasodinti levandų plotelį. Deja, per namiškių ligas ir nelaimes negalėjau to įgyvendinti. O ir sūnus nuolat kartoja: „Daryk tai, kas tau miela. Jei patinka lėlės, tai ir kurk jas, nemąstydama apie pinigus. Jie ateina, kai apie juos negalvoji. Taigi kas žino, gal ir svajonė apie levandas kada nors išsipildys...“

Rekomenduojami video