LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Senojoje Įpiltyje gyvenantis tautodailininkas, tapytojas peizažistas Edvardas Tedevušas Stalmokas teptuką į rankas paėmė būdamas agronomas. Įpiltiškis puikiai sugeba suderinti ne tik meilę menui ir matematikai, bet ir savo kraštui bei žmonėms. Aštuoniolika metų buvo Darbėnų seniūnu, o jam vadovaujant seniūnija pelnė Lietuvos bendruomeniškiausios seniūnijos nominaciją. Už nuveiktus darbus ir bendruomenės telkimą tapo LNK socialinio projekto „Auksinė širdis“ laureatu, o ženklą 2012 m. jam įteikė į Darbėnus atvykęs žemės ūkio ministras.
Mokykloje mėgo matematiką ir fiziką
Su Edvardu daugiausiai kalbamės apie tapybą, kas nutiko jo gyvenime, kad būdamas agronomas ir elektrikas paėmė į rankas teptuką.
E. T. Stalmokas tapo jau 43 metus. Kaip pats prisimena, pomėgį piešti atsinešė iš vaikystės, tačiau sąmoningai užsiimti tapyba pradėjo tik sulaukęs dvidešimt šešerių.
„Matematika ir fizika mokykloje buvo mano mėgstamiausi dalykai. Taigi, visai nekeista, kad ėjau mokytis ir tapau elektriku, vėliau dirbau statybinių medžiagų fabrike… Sulaukęs 18 metų, kaip ir dauguma, buvau pašauktas tarnauti“, – prisimena įpiltiškis.
Tuomet sovietinėje kariuomenėje Edvardas atitarnavo dvejus metus, tuos laikus atsiminė su šypsena: „Tarnavau Pabradėje, ten anuomet buvo įsikūręs tankų dalinys. Mane pašaukė taisyti akumuliatorius, tad aš ramiai dirbau ir per daug niekas manęs nekliudė. Sakyčiau, kad man tiesiog pasisekė.“
Nepaisant to, kariuomenėje jo talentas neliko nepastebėtas. E. T. Stalmokas piešdavo kareivių portretus. Ir jei kokius plakatus prireikdavo padailinti – tai jau būdavęs jo darbas.
Su žmona susipažino traukinyje
„Po metų, kai jau buvau apsipratęs, mane išleido atostogų. Mes su kareiviais namo važiavome traukiniu, buvo labai nuobodu. Žiūrim – netoliese sėdi tokios gražios merginos, mes jas užkalbinome, įsišnekėjom. Taip susipažinau su savo būsima žmona Birute, apsikeitėm adresais. Paskui susirašinėjome visus metus, kol baigėsi tarnyba. Kai grįžau, ėmėme draugauti ir galiausiai pasipiršau“, – įpiltiškis pasakoja apie pirmąjį susipažinimą su sutuoktine.
„O aš jau iki tol važinėdavau Laukžemėn, visus piliakalnius buvau apvaikščiojęs, man labai patiko toji gamta! Taigi, gavęs pasiūlymą iškart apsidžiaugiau ir sutikau. Tuomet, kaip jauna šeima, gavome ir namą. Man buvo tik 25-eri, tad čia buvo ohoho!” – prisimena pašnekovas.
Padrąsino menininkas Kurtas Skroblys
Tuo metu Įpiltyje gyveno Kurtas Skroblys. Laikui bėgant Edvardas sužinojo, kad jis peizažistas. Vėliau Edvardo iniciatyva viena Senosios Įpilties gatvė, kurioje gyvena šis menininkas, buvo pavadinta jo vardu.
„Mes dirbome kartu, šnekėdavomės ir aš prasitariau, kad taip pat turėjau svajonę piešti, tapti dailininku. Tad būtent jis man ir pasakė: „Edvardai, juk tu dar jaunas, tau viskas prieš akis, gali pradėti tapyti“. Tuomet susimąsčiau, bet tai tebuvo pokalbis. Kartais Skroblys tapydavo, mes kalbėdavomės, aš sėdėdavau šalia ir stebėdavau, kaip jis dirba. Kol galiausiai vieną kartą ėmiau ir pasakiau: „Klausyk, gal tikrai reikia pabandyt?“ Jis mane paragino, kad tikrai ir būtinai reikia“, – pasakoja Edvardas.
K. Skroblys agronomui ir įdavė pirmuosius dažus, pamokė, kaip paviršių nusigruntuoti. Mat ankščiau dailininkai tapydavo ant kartono, ne ant drobių. Taigi, kartoną tekdavo gruntuoti, kad jis nuo dažų drėgmės nesusilankstytų.
Edvardas paaiškina, kad dėl savo būdo, dėl to, kad yra užsispyręs ir nė neketino bandyti kažko naujo prie visų. Tik jau užsidaręs, savo namuose, kambary. Ėmėsi pirmojo darbo, niekam nesakė, net Skrobliui, kol darbas nebuvo bent jau pakenčiamas.
„Kai jau matydavau, kad nebežinau ką dar pataisyti, tuomet nunešdavau Kurtui, jis man patardavo“, – tapybos pradžių pradžią prisimena pašnekovas.
Matematika kūrybą papildo
Iš savo atminties kertelių atskleidė ir pirmąją savo darbo istoriją: „Turėjau iš kariuomenės nuotraukų, prisiminiau tokį upelį, kuris matydavosi pro kareivinių langus. Tas vaizdas akyse – medžiai ir upeliūkštis. Tuomet susiradau nuotrauką, pasidėjau ir tapiau. Aišku, pirmas blynas, kaip sakant, gavosi prisvilęs, bet tai buvo kažkas tokio. Mat esu pakankamai užsispyręs ir jei kas nors nepavyksta, aš kaip tik užsidegu, kad nutapysiu geriau. Taip ir užsidegė ta liepsna.“
Vėliau Edvardas besimokydamas ėmė pertapinėti ir jam patikusių dailininkų paveikslus. Kaip pats aiškina, kiekvienas menininkas neapsieina be kopijavimo, pertapyti paveikslus labai naudinga mokantis.
„Taip pamažu aš ėmiau patapyti“, – sako.
„Ėmęs tapyti matematikos žinių nenustūmiau į šalį. Kaip tik matematikos ir fizikos supratimas suteikia gilesnį erdvės suvokimą, padeda kuriant kompoziciją. Orientacinis, loginis mąstymas kūrybai nemaišo, o ją papildo“, – aiškina Edvardas.
Tapybai dėkingiausi – rytai ir saulėlydžiai
Mums besikalbant tuo pat metu menininkas savo dirbtuvėse vieną po kito traukia paveikslus ir rikiuoja tarsi parodoje. Apie mėgstamas spalvas ir kompozicijas pasakoja iš savo ilgos patirties. Aplinkui sukiojasi nedidelis šunelis, o paveikslų apsuptyje visai nesunku įsijausti į E. T. Stalmoko kūrybinį gyvenimą.
Tapytojas paaiškina, kad retai pasitaikantys jo paveiksluose žmonės tėra akcentas, per daug jų nesureikšmina. Savo kūryba bando atskleisti gamtos grožį. Dar jaunystėje buvo sužavėtas rusų peizažisto Ivano Šiškino paveikslų, kuriuose dominuojantys upokšniai vienas po kito kartojasi ir Edvardo tapyboje.
„Jie primena man vaikystę, gyvenau kaime miškų apsupty. Miškas man buvo iki gyvo kaulo pažįstamas, artimas. Pamenu, kaip lakstydavau proskynomis, ta mirguliuojanti šviesa, prasiskverbianti pro šakas, rūkai, ne upės, o upeliai, kurių mūsų miškuose ankščiau buvo begalės iki prasidedant melioracijai. Ta pati miško gūduma tikrai įkvepia mane kūryboje“, – toliau kalba tapytojas.
„Kalbant apie spalvas, tapybai pats dėkingiausias laikas yra rytai ir saulėlydžiai“, – paaiškina. Gal todėl ir keliasi 6 valandą ryto.
„Reikia ir pečių pakurti, ir šiaip esu taip įpratęs. Pramiegoti paukščių čiulbėjimą ir patį gražiausią dienos laiką, na, švelniai tariant, man būtų tikras griekas“, – nusijuokia pašnekovas.
Kūrybos sezoną pradeda spalį
Kalbėdamas apie savo darbus per daug nesigiria, daugiau pasakoja apie tai, ko išmokęs vienu ar kitu darbu. Čia mokęsis saulės švytėjimo, kitur – spalvų, neseniai ėmęs tapyti ir natiurmortus. Viską apibendrindamas išsako: „Tapyba yra viso gyvenimo mokslas ir nenuilstantis mokymasis, kuriam nebus galo“.
Per savo keturiasdešimt trejus metus tapymo, Edvardas be teptuko nėra praleidęs nė vienerių. Įpiltiškiui vasarą sąžinė neleidžia užsiimti mylima veikla, sako: „Kai žinau, kad už lango sodyboje laukia darbai, tapyti nekyla rankos“. Todėl tapyti labiausiai patinka spalį, lapkritį, kai orai sužvarbėja.
„Aš namie, susisupęs šiltai, su malonumu imuosi tapyti“, – šypsosi.
Kai atvykome pas E. Stalmoką dirbtuvėse iškart akis patraukė priešais langą ant molberto stovintis naujas didžiulis paveikslas, menininkas iškart paaiškino, kad čia –tik pirmasis sluoksnis. O darbui dažnai reikia ir trijų-keturių. Taigi, darbas bus baigtas maždaug iki Kalėdų. O pats paveikslas keliausiąs pas sūnų Robertą įkurtuvių proga.
Vėliau, po „parodos pristatymo“ E. Stalmokas aprodė jam taip gerai pažįstamus piliakalnius, žvyrduobėje įrengtą turistų traukos vietą su atkurtais pilies fragmentais, stebėjimo bokšteliu, sūpynėmis… Viskas įrengta gerų žmonių rankomis, o važiuojant žvyruotu keliu visur įrengtos nuorodos – dailios medinės rodyklės su išdrožinėtais pavadinimais. Visos jos – Edvardo darbas.
Įpiltiškio rūpestis jį supančia aplinka tarsi savo paties kiemu regimas plika akimi. Todėl šiemet ir pelnė Kretingos rajono garbės piliečio vardą.
Rodydamas į vieną, šiek tiek senesnę nei kitos nuorodą, tapytojas ramiai sako: „Na, kitąmet šią reiks pakeisti, jau visai susidėvėjusi“.
Iš šių metų Kretingos rajono garbės piliečio išvažiavome su lauktuvėmis, vietos bičių surinktu medumi ir nemažai praturtėję vidumi – susipažinę ir su krašto istorija, ir gavę malonę iš arčiau pažvelgti į tikrą gyvenimą, slypintį už paveikslo drobės.
