Rubrika

Kaip žaidė tikrą karą Kybartuose

Apie Kybartuose leistą paslaptingąją Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką ir kaip nevaikiškus žaidimus tame pasienio miestelyje žaidė ir suaugusieji, ir vaikai pasakojo vaikams Eucharistinio Jėzaus kongregacijos sesuo Bernadeta Mališkaitė.

Pasirodo, kad rimtas mūsų šimtmečio istorijas vaikams galima pasakoti žaismingai ir įdomiai. Jas galima pasakoti ir vasarą, ir žiemą, stovykloje ir parapijos namuose, pasikvietus vis dar su mumis vaikštančius gyvuosius istorijos liudininkus.

Kas yra Kronika ir kaip atsitiko, kad ją leido Kybartuose, mūsų miestelyje?

Todėl, kad čia atsikėlė gyventi Kronikos redaktorius. O Kronika yra žurnalas. Atvertus pirmąjį puslapį žurnale būna surašyta redakcija. Bet Kronikoje nerasi leidėjų sąrašo, nes visus būtų suėmę, ji buvo leidžiama slapta. O svarbiausias žmogus, pagrindinis redaktorius, kuris leido Kroniką, buvo tuometinis Kybartų klebonas Sigitas Tamkevičius. Jis dabar yra Kauno arkivyskupas emeritas. Pirmuosius Kronikos numerius, tiesa, išleido kitame mieste, Simne. Vaikai, jūs matėte kada nors spausdinimo mašinėlę?

Pas mus palėpėje mačiau.

Jos labai įdomus šriftas, kurio negali pasirinkti, ir reikia stipriai mušti spausdinimo mašinėlės klavišus. Šie pašokę popieriuje išmuša raides vieną paskui kitą. Ir jei padarai klaidą, tai ji ir lieka, negali ištrinti, tik paskui baltu korektoriumi išbalini klaidas ir pataisai ranka. Todėl ieškodavome tokių patikimų raštininkų, kurie spausdinimo mašinėle rinkdavo tekstą be klaidų. Kam jūsų mokykloje dėsto tikybą mokytoja Teresėlė?

Man. Ir man.

Ji irgi kadais išspausdino keletą Kronikos numerių. Galėsit jos paklausinėti apie tai.

Kaip atrodė Kronika ir kaip surinkdavote medžiagą jos numeriui?

Kronikos žurnalas turėjo nuolatines rubrikas. Kas yra rubrika? Kas iš jūsų gyvenat name?

Aš, aš...

Tai jūs žinot, kad name yra įvairių kambarių ir patalpų: koridorius, virtuvė, svetainė, tėvų kambarys, jūsų, vaikų, kambarys, vonia. Taigi kaip kiekvienas namas turi planą, taip ir žurnalai turi savo planus. Kai nusiperkat žurnalą, juk nebūtinai skaitot viską. Yra jums patinkantys skyriai ir jų pirmiausiai ieškote, nes žinot, ką ten rasit. Kronika irgi turėjo skyrius: pradžioje įvadinis straipsnis, paskui žinios iš vyskupijų. O kokiai vyskupijai priklauso Kybartai?

Vilkaviškio vyskupijai.

Puiku, žinot savo vyskupiją. Žmonės surinkdavo žinias iš visų Lietuvos vyskupijų. Toliau rubrika apie tai, kas vyksta sovietinėje mokykloje. Tuomet laiškai iš kalėjimų, kur pasakojome apie neteisingai nuteistus žmones, spausdindavome ištraukas iš jų laiškų. Paskui apie kratas ir tardymus. Paklausinėkite savo senelių, gal jie dar prisimena pasakojimų apie kratas Kybartuose. Ar žinote, kas yra krata?

Kai tikrina ir krečia.

Žinot, kas labiausiai per kratą krečia? Tai baimė. Ras ar neras? Gal esat žaidę tokius žaidimus, kai esi ką nors paslėpęs, o kitas ieško?

Žaidžiam.

Keliasdešimties puslapių Kronika išeidavo kas du su puse, kas tris mėnesius. Surinkę medžiagą, ją pateikdavom be savo vertinimo ar komentarų – tik faktus. Nes juk kiekvieno nuomonė gali būti skirtinga. Kaip pažiūrėję filmą kalbatės ir pasirodo, kad vienam filmas patiko, o kitam – ne. Tai judu ir papasakosit apie filmą skirtingai. Taigi Kronikoje buvo rašomi tiktai faktai: kurią dieną, kurią valandą ir kur buvo krata. Ji truko tris valandas, po surašytu protokolu niekas nepasirašė ir ką po kratos paėmė. Viskas. Tiktai faktai, nes jie ir yra jėga. Kai išsakom savo nuomones, labai greitai galim susipykti. Mat vieno akys rudos, o kito mėlynos, ir todėl jos visiškai skirtingai mato tuos pačius dalykus. Ar jūs pykstatės?

Kartais.

Kitaip ir būti negali, nes juk jūsų akys skirtingų spalvų...

Taigi Kronika rašydavo ne, kaip mato, o ką mato. Vyskupijose gyvenantys pasauliečiai, kunigai, vienuoliai tuos faktus užrašydavo ir žinodavo, kam perduoti, kad jie pasiektų Kroniką. Jeigu jus kas nors nuskriaustų mokykloje ir, pavyzdžiui, neleistų ateiti į bažnyčios chorą. Kam apie tai papasakotumėt? Arba jei kurį iš jūsų išvežtų į Vilkaviškį ir ten ilgai klausinėtų, tardytų, gąsdintų, už tai, kad lankote bažnyčią, su kuo apie tai pasidalintumėt?

Su mama.

Taip, kuo pasitiki, ir kas tave myli. Mama išklauso, paguodžia, o nuėjusi į bažnyčią kam ji papasakotų? Dievui tai tikrai pasakytų melsdamasi. Gal dar kunigui arba kitam artimam žmogui. O šis išklausęs aprašo įvykį, atspausdina mašinėle ir perduoda toliau. Redakcija popierių sulanksto į mažą lankstuką ir padeda slėptuvėje. Nesakysiu, kaip ir kur slėptuvės buvo daromos. Nė per vieną kratą saugumas slėptuvės nesurado. Tai ir dabar neišduosiu.

Pasakykit, taip įdomu?

Galit kankinti, vis tiek neišduosiu. Jei labai norėsit kankinti, tai žinokit, kad aš baisiai bijau varlių, gal tuomet ir išgautumėt?.. O jei kada nors Lietuvą užpultų kokie nors okupantai ir reikėtų ginti Lietuvą, aš jums tada papasakosiu apie vieną slėptuvę ir kaip ją padaryti. Žinoma, geriau, kad nereikėtų. Taigi, praėjus maždaug dviem trim mėnesiams, iš slėptuvių būdavo paimama medžiaga su užrašytais tikinčiųjų persekiojimo faktais, sugrupuojama, suredaguojama ir atspausdinama. Tada platindavom. Ant kiekvieno Kronikos numerio rasit užrašą: „Perskaitęs duok kitam. Jei gali, padaugink“. Taip ir platindavo patys žmonės perduodami Kroniką vieni kitiems.

O jei staiga padaro kratą ir randa Kroniką?

Jei tik randa, tai gąsdina, seka, ir pagautas nebegalėsi įstoti į aukštąją mokyklą. Nebeleidžia išvažiuoti į užsienį. Kas nors iš jūsų grojat Kybartų orkestre?

Eva groja.

Na štai, Eva, jei tavo orkestras važiuotų į Lenkiją koncertuoti, tai tavęs tokiu atveju jau nesivežtų. Taip būtum nubausta. O Lenkija tuomet buvo didelis užsienis, sovietiniais laikais išvažiuoti į kitus kraštus buvo beveik neįmanoma. Tačiau Kronika išvažiuodavo. Reikėdavo, kad kiekvienas jos numeris patektų į užsienį. Mat sovietinė valdžia labai bijojo tiesos, kurią viešai paskelbdavo užsienyje per radijas. O kaip perduoti, jei sovietiniais laikais, niekam neleisdavo ten išvažiuoti? Tai tuomet kiekvieną Kronikos puslapį nufotografuodavo su fotoaparatu.

Mano močiutė irgi turi tokį fotoaparatą.

Tai tu matei, kad senuosiuose fotoaparatuose buvo dedama juostelė. Nufotografavus juostelę reikia išimti, išryškinti, tada išdžiovinus stipriai susukti ir įvynioti, pavyzdžiui, į saldainių popieriuką arba paslėpti dantų pastoje, dar pudros dėžutėje. Tai, tarkim, tokį saldainių maišelį su vienu ypatingu saldainiu nuveža į Valkininkus pas a. a. kunigą A. Keiną, mat pas jį turi atvažiuoti svečių iš Amerikos. Tas amerikonas pasiima saldainių maišelį ir veža į Vakarus. Jei saugumas išvykstant krečia, tai, tikėtina, kad galvos, jog maišelyje vien saldainiai. Bet kartais nutinka taip, kad tas kažkas, ką būtinai nori išsaugoti, ima ir pasimeta. Vieną sykį taip ir atsitiko: perdavėm saldainių maišelį. Pas kunigą su bažnyčios reikalais atėjo viena moteris. Kunigas pavaišino ją saldainiais, o ji, nieko nežinodama, pasiėmė ir išsinešė būtent tą „saldainį“ su fotojuostele. Vakare pas kunigą į klebonijos duris pasibeldė minėtos  moters vyras ir sako: „Klebone, mano žmona čia kažką parsinešė.“ Ir grąžino juostelę.

Jei mūsų tautiečiai važiuodavo į užsienį prie sienos juos galėdavo ir nuogai išrengti, tikrindavo visur, kur tik įmanoma. Bet Kronika vis tiek nukeliaudavo į Ameriką arba kurią nors laisvą Europos šalį. Ten ją spausdindavo, versdavo į kitas kalbas, skaitydavo per radiją. Ir įsivaizduokit, jei Rusijos prezidentas, kuris skelbia, kad Sovietų Sąjungoje yra laisvė, nuvažiuoja į Londoną, o ten lietuviai stovi su Lietuvos vėliava ir Kronika rankose ir šaukia, kad melas, sovietinėje šalyje nėra laisvės, nes pas mano pusseserę Lietuvoje darė kratą, ją suėmė ir tardė. Ir Rusijos prezidentas tada paraudonuoja.

Kronikai buvo užvesta byla, ją siekė bet kokia kaina sučiupti ir sustabdyti jos leidybą. Kronikos redakcijos nebuvo sučiupę. Bet suėmė ir nuteisė daug žmonių, kurie Kroniką perspausdindavo mašinėle, platino. Vienas žmogus suskaičiavo nuteistųjų kalėti už Kroniką metus. Girdėjau jį sakant, kad už beveik kiekvieną Kronikos numerį kažkas yra atsėdėjęs kalėjime po vienus metus. Brangi buvo (turbūt ir yra) tiesos ir laisvės žodžio kaina.

Vaikai, sutarkime, jei Lietuvą okupuotų, tai jūs ją Kybartuose ginsite!

!!!

Šventoriuje yra koplytstulpis. Ar žinot, kur yra šventorius? Aplink „Maximą“?

Ne, aplink bažnyčią.

Kybartų bažnyčios šventoriuje yra koplytstulpis, pastatytas minint Kronikos dešimtmetį. Jį naktį pastatė tuometinis klebonas Sigitas Tamkevičius kartu su labai patikimais žmonėmis. Visas tas koplytstulpis vaizduoja pavergtą Lietuvą: surištos maldai pakeltos rankos, erškėčiuota širdis, knyga, vaizduojanti Kroniką... Jums užduotis: apžiūrėti koplytstulpį ir atrasti, kokie simboliai ant jo pavaizduoti. O kur buvo leidžiama Kronika, tai irgi galėsit nueiti. Kartais mūsų parapijos organizuojamose vaikų stovyklose mes žaidžiame tokį žaidimą apie Kroniką. Pasiskirstom vaidmenimis: vieni vaikai būna redaktoriai, kiti platintojai, treti dirba užsienio radijo stotyse ir skelbia žinias apie tikėjimo persekiojimo atvejus Lietuvoje. Vadovams dažnai tenka saugumiečių vaidmuo. Taip mokomės ir geriau suprantam, kaip jautėsi, ką išgyveno žmonės, kai negalėjo laisvai tikėti, spausdinti religines knygas, tiesos žodį.

O žinot kleboniją, kur gyvena klebonas?

Aha.

O šalia yra kitas toks senas namas, kuriame gyvena senasis kunigas Vaclovas. Tame namelyje iki 1983 metų ir buvo rašoma bei spausdinama Kronika. Kabėjo dvejos užuolaidos ant langų, kad iš gatvės nieko nesimatytų. Vėliau spausdino kitam name, kuris dabar yra Vasario 16-osios gatvėje 19. Tada ten gyveno seserys vienuolės.

Ir žinot, ką dar darydavome? Kiekvienos mašinėlės vis kitoks šriftas, skiriasi kaip jūsų veidai. Kai rašydavai Kroniką spausdinimo mašinėle, tai kartais šalia turėdavai pasidėjęs kokį plaktuką ar šiaip kietą daiktą. Kaip jums atrodo, kodėl?

Kad stipriai muštum per mašinėlę.

Taip, kad tvotum į mašinėlę per raides ir visas šriftas sugriūtų. Nes jei saugumiečiai užkluptų spausdinant, pagal šriftą jie atsektų, kad su ta pačia mašinėle rašytos ne viena, bet galbūt kelios Kronikos. Tuomet bausmė būtų didesnė. Taip pat spausdinant šalia gulėdavo praverta degtukų dėžutė su išimtais degtukais. Kaip jums atrodo, kodėl ta dėžutė būdavo praverta?

Kad užpuolus galėtum greičiau viską sudeginti.

Taip, teisingai. Sudeginti rankraščius ir taip apsaugoti tuos žmones, kieno ranka ar mašinėle jie būdavo rašyti. Taip pat atspausdinus puslapį, iškart jį suglamžydavom ir pasidėdavome ant stalo. Žinot, kodėl?

Taip geriau popierius dega.

Suglamžytas popierius geriau dega, nes pagauna daugiau oro. Kartkartėmis šriftą veždavom į Prienus ir ten gyvenę geri žmonės kiekvieną raidę pakreipdavo, kad suklaidintų saugumiečius ir jie nesusektų nusikaltėlės rašomosios mašinėlės.

Pas ką į Prienus?

Tiksliai pas ką – nežinau. Žinau, kad tai buvo tikrai geri ir drąsūs žmonės. Dirbdami prie Kronikos, stengdavomės vieni kitų nepažinoti. Pavyzdžiui, kai suėmė tuometinį Kronikos redaktorių kun. Sigitą Tamkevičių, mes čia gyvenome keturios seserys, ir nė viena nežinojom, ką kuri daro. Todėl po kunigo arešto, kad būtų saugiau pasikalbėti, išvažiavom Vištyčio link. Susėdom prie kūgio ir išsiaiškinom, kas moka redaguoti, kas žino, kur nuvežti į Maskvą ir perduoti, kad pervežtų į užsienį, kas žino, kur ir kaip įsirengti slėptuvę, kaip surinkti medžiagą ir pan. Kun. S.Tamkevičių suėmė 1983 m. gegužės 6 dieną, o Kronika ėjo iki 1988-ųjų.

Ar vaikai jums padėdavo šiame pogrindžio darbe?

Žinoma. Pamenu, jei tik į Kybartus priguža saugumiečių, tuoj vaikai bėga pas kleboną ir praneša, kad nematytų naujų mašinų miestelyje pasirodė. Kybartuose žmonės labai draugiški, vieni kitus užtaria. Kai mūsų, seserų, namelyje darė kratą... Ką jūs darytumėt, jei taip būtų? Ateitumėt ginti?

???

Vaikai ateidavo prie namo ir, sustoję gatvėje prie tvoros, spoksodavo į langus. Saugumiečiai liepia mums išeiti ir pasakyti vaikams, kad nestovėtų čia. „Tai jūs pasakykit“, – atsakydavom. Tada išeina keli vyrai, veja vaikus, gaudo su mašina. Ką darytumėt, jei jus gaudytų?

Bėgčiau per daržus.

Taip, juk per daržus bėgant saugumiečiai nepagaus ir jei dar su mašina. O žinot, kaip yra smagu berniukams žaisti beveik tikrą karą, kai tavęs niekas nepagauna. Ir aišku, kad vaikai greitesni už keturiadešimtmetį vyrą, o ir žino visokius plyšelius savo mieste, kur galima pasislėpt. Tai visokių tokių dalykų Kybartuose tais laikais buvo labai daug. Buvo nelengva, bet įdomu. Beje, vaikai, jei norėtumėt pamatyti seną spausdinimo mašinėlę, tai užsukit pas mane, parodysiu. Aišku, per kiekvieną kratą rašomąsias mašinėles atimdavo. Liko tik viena.

Ar po kratų suimdavo?

Manęs nesuėmė. Dažniausiai po kratos gaudavau kvietimą atvažiuoti į Vilnių, į tardymą. Žinot, kur yra saugumo rūmai?

???

Vilniuje, Gedimino prospekte.

Jūs esate buvusi tardyme?

Taip, ne kartą. Važiuodavau prislėgta, nes nežinodavau, ar atsilaikysiu, ar ne. Pirmiausia Vilniuje nueidavau į Aušros Vartus, pasimelsdavau, o paskui jau sukdavau į KGB rūmus. Ten iškart stengdavosi išgąsdinti ir įbauginti, greitai vedžiodami ilgais koridoriais aukštyn žemyn. Ar esate buvę kukurūzų labirintuose? Kai eini eini, atrodo jau pabaiga, o vėl atsidaro vartai ir vėl iš naujo. Koks labirinto tikslas?

Kad išeitum iš jo.

Bet tai sunku, nes nuolat pasiklysti. Ir saugumo rūmuose vedžioja ilgais suktais koridoriais per kelis aukštus, kad tau liktų įspūdis, jog iš čia tu amžiais neišeisi. Aš uždusdavau po tokios kelionės. Tardymo kambaryje laukdavo du tardytojai, vienas iš jų tardo, o dar vienas sėdi už nugaros. Pasodina ant prikaltos kėdės, kad iškart pajustum, jog nesi laisva. Visi langai užgrotuoti. Mes žinojom, kaip laikytis tardymo metu. Buvo anuomet tokia brošiūra, ji taip ir vadinosi „Kaip laikytis tardymo metu“. Svarbu, kad liktų tik vienas tardytojas, nes antrasis yra liudininkas. Kiek reikia liudininkų, kad teismas patikėtų melu?

Dviejų.

Taip. Žinojau, kad tik su vienu galiu kalbėti, nes po mano tardymo jie gali susitarti ir sumeluoti mano pasakojimą. Nenorėdavo išeiti, sakydavo, kad čia jų darbo vietos ir pan. Bet kai jau įsitikindavo, kad vis tiek nešnekėsiu, tada, sėdėjęs už nugaros ar šone, išeidavo. Tardymo metu apskritai nekalbėti būdavo negalima: už tai grėsė keli metai kalėjimo. Bet visada gali labai gerai apgalvoti, ką sakyti, o ko nesakyti. O ar galima išduoti draugus?

Ne.

Jei jie klausia, kaip ten Hela, ar ji ruošiasi Pirmajai Komunijai? Atsakau, klauskit jos. Bet jūs draugės, tu turi žinoti, – tardo. Atsakau, kad mane mama taip išmokino, kad aš galiu kalbėti tik apie save, o apie kitus kalbėti neturiu moralinės teisės. Ir nieko nesakau. Paskui jie labai norėdavo, kad tardomieji pasirašytų po protokolu. Nepasitikėdavome, todėl ir nepasirašydavome, net jei protokolas būdavo ir teisingai surašytas, Niekada nežinai, ką pikta manantys žmonės gali prirašyti ar suklastoti, todėl geriau su jais neprasidėti. Tardymas paprastai trukdavo nuo 10 val. iki 18 val. su viena valanda pertraukos. Paskui paleisdavo. Tada paskutiniu traukiniu grįžti namo į Kybartus ir džiaugiesi, kad pavyko neišduoti. Septyniolika metų gaudė Kroniką ir nepavyko susekti, kas gi ją leidžia, ir sustabdyti jos leidybos nepavyko. Jei tai būtų buvęs vien žmonių darbas, tai būtų tikrai pagavę, bet kadangi Kronika buvo ir Dievo darbas, tai jos ir nesusekė.