Rubrika

Karo ir meilės dainius

Šiemet Lietuva švenčia Pauliaus Širvio (1920–1979), poeto, kurio palikimas – vos 80 eilėraščių, šimtmečio jubiliejų. Visgi mažai kūrėjų, kurių poezija būtų skaitoma ir dainuojama praėjus net 40-čiaimetų po mirties,o eilėraščių rinktinės ir prisiminimų knygos būtų nuolat leidžiamos. Poeto gimtadienis– poezijos ir muzikos šventė „Širvynė“,kasmet švenčiama jo tėviškėje, Degučių kaime (Rokiškio r.).Kur toji P.Širvio, žmogaus-legendos,paslaptis? Jis vadinamas poetu iš Dievo malonės, iš pašaukimo, nes gyvenęs sudėtingiausiu istoriniu laikotarpiu ir patyręs dramatiškus likimo išbandymus išliko švarios sielos žmogumi, kūrusiu gražius, nuoširdžius eilėraščius.

Pirmas prie darbų ir dainų

P.Širvys anksti liko visiškas našlaitis:kai mirė tėvas, o po metų užgeso ir motinos gyvybė, jam tebuvo 10 metų. Jį ir jaunesnį brolį Leoną globojo kaimynai, vėliau – giminaičiai. Vaikai piemenavo, bernavo aplinkiniuose kaimuose, kad užsidirbtų pinigų mokslams ir pragyvenimui.P.Širvys mokėsi Dusetų ir Aleksandravėlės pradinėse mokyklose, o 1940 m. baigė dvimetę Salų žemės ūkio mokyklą.

P.Širvio kraštiečiai prisimena, kad gimtinėje jis buvo labai mėgstamas –gero būdo, draugiškas ir darbštus vaikinas kaime buvo pirmas pagalbininkas, o„vakaruškose“ stengėsi pašokdinti visas merginas.Abu su broliu jie buvo geriausi kaimo dainininkai. „Širviokai atėja, šviesas gęsta“, – sakydavo žmonės.

Iš autobiografijos

„Eiles pradėjau kurti turbūt tada, kai rašiau pirmą meilės laišką. Mergaitė nebuvo man abejinga. Šitai žinojau. Bet visa nelaimė, kad ją įsimylėjo mano draugas. Jis pasigyrė, kad bučiavo ją, ir maldaute maldavo parašyti ką nors „už širdies griebiančio“. Aš rašiau jo vardu, bet įdėjau visą savo sielą. Paskui jis parodė atsakymą: „...abi su mama skaitėm ir verkėm.“ Aš dėl to labai pergyvenau. Mano draugas buvo geriau apsirengęs, puikiai šoko ir mokėjo saldžiai niekučius taukšti. O aš prie jos negalėjau ir žodžio ištarti.Ji niekad nesužinos, kas jai iš tikrųjų rašė tuos meilės laiškus. Mes buvom paaugliai. Peštukas aš buvau pagarsėjęs. Bet nei tada, nei vėliau niekada dėl moterų nesipešiau. „Jos turi teisę pačios pasirinkti: mane ar kitą. Ta, kuri bus mano, – niekur nedings. Ateis ir eis kartu nors į patį pragarą, nušluostys veidą, nors būčiau visų apspjaudytas. O jei praeis – ir tegu, ji nebuvo mano.“ Viena iš jų kartą pasakė: „Dėl manęs reikėjo kovoti.“ Nusisukau ir dantis sukandęs nuėjau. Toks jau mano būdas – nueiti ir niekad negrįžti. Gyvenimas išmokė sukąsti dantis, suspausti širdį kaip granatą ir laikyti taip, kad ji nesprogtų.Buvo šviesių ir tamsių dienų. Daugiau tamsių. Bet jei kas grąžintų mano kelią – praeičiau jį lygiai taip, kaip praėjau. Gal tik apeičiau kai kurias gėles, kurių nepažinau iš kvapo... Moterys! Nė vienos nekaltinu. Jos klydo, kaip ir aš kad klydau ir klystu. Tiek to. Esu joms dėkingas už tyrą džiaugsmą ir gilų skausmą, ilgesį, už laimę nelaimėje, už viską, kas žmogiška. Be šito – nebūtų ir poezijos“,–autobiografijoje rašė P.Širvys.

Niekada negrįžęs iš karo

P.Širvį viliojo kariniai dalykai, tad 1940–1941 m. jis mokėsi Vilniaus pėstininkų karo mokykloje. Prasidėjus karui,kursantai buvo priversti trauktis į Baltarusiją, ten prisijungė prie Raudonosios armijos dalinių. Deja, juos apsupo kur kas gausesnės vokiečių pajėgos – beveik visi žuvo, o P.Širvys pateko į nelaisvę.

Keletą mėnesių išbuvęs belaisvių stovyklose Baltarusijoje,1941 m. lapkričio mėn.jis pabėgo iš Minsko stovyklos ir grįžo į tėviškę, kur vėl buvo laisvas ir laimingas. Deja, 1942 m. liepą kaimo seniūnas jį išdavė okupacinei valdžiai. Jaunuolis buvo suimtas bei išvežtas darbams į Rytų Prūsiją, kur ūkininko Ericho Lemkės sodyboje dirbo ūkio darbus. Jį pamilo ūkininko duktė Erna, o jis – ją, bet gimtinės ilgesys buvo stipresnis.

P.Širvys du kartus nesėkmingai bandė pabėgti, o 1944 m. liepos mėn. viduryje Ernos padedamas (jai parūpinus kompasą ir žemėlapį) sėkmingai grįžo į Lietuvą ir vėl išėjo į karą. Jis kovėsi 16-osios lietuviškosios divizijos gretose: dalyvavo mūšiuose Šiauliuose, Kelmėje, Šilutėje, Kurše(Latvijoje). 1944 m. mūšio lauke buvo sužeistas skeveldros ir kontūzytas. Ilgai gydėsi karo ligoninėje, o ant veido visam gyvenimui liko gilus randas. Pasveikęs vėl grįžo į lietuviškąją diviziją. Iš eilinio tapo jefreitoriumi, žvalgų būrio žvalgu, vėliau – automatininkų skyriaus vado pavaduotoju. Už pasiaukojamą drąsą mūšiuose jis buvo apdovanotas net keturiais medaliais, tačiau karas jo sieloje paliko skaudžias, visą gyvenimą neužgijusias žaizdas.

Aktorius Laimonas Noreika prisiminimuose rašė, kad viename poezijos vakare P.Širvys rėžė, kad kare žuvo net 20 mln. tarybinių karių, o vokiečių – tik 7 mln. todėl, kad „mums idiotai vadovavo“. Ne vienas P.Širvio pažįstamas liudijo, kad karą jis dažnai sapnuodavo su baisiais košmarais, su pergyventų siaubingų įvykių vizijomis,rėkdamas šokdavo naktį iš miegų, o naktį miegodavo neišjungęs elektros.

Karas P.Širviui baigėsi su paskutiniu atodūsiu. Nepamiršo jis ir Ernos. Pauliaus pusbrolis Jonas pasakojo, kad po karo jo adresu P.Širviui atėjo laiškas iš Vokietijos, kurį Jonas išsigandęs tuoj pat sudegino. Daugiau laiškų Erna neatsiuntė. O P.Širvys dažnai prisiminęs vokietaitę atsidusdavo: „Gal ten liko mano sūnus.“Karo tema P.Širvio poezijoje liko viena pagrindinių – šalia tėviškės ir meilės.

Laiškas, virtęs daina

1945 m.demobilizuotas iš kariuomenės P.Širvys dirbo Rokiškio komjaunimo komitete. Pusė gimtojo kaimo jaunimo negrįžo iš karo, kita pusė išėjo į mišką, o su jais – ir jaunėlis P.Širvio brolis Leonas. Paulius jį parsivarė iš miško ir išsuko nuo pasekmių.

Kartą P.Širvys atvažiavo į Vilkolių kaimą agituoti žmones į rinkimus. Merginos smalsiai dairėsi į dailų šviesiaplaukį, vilkintį kariškais rūbais. Tarp jų – ir geltonkasė Alfonsa Žegliūnaitė (Alpunė), kuri vėliau prisimins: „Per rinkimus buvo suruošti šokiai. Paulius daugiausia šoko su manimi. Po šokių jis pasisiūlė mane palydėti į namus, bet aš nesutikau ir parlėkiau viena. Po savaitės gavau laišką nuo Pauliaus. Parašiau jam trumpą atsakymą ir taip prasidėjo mūsų susirašinėjimas.“

Dažnai jo mintys liejosi posmais. Kartą kaimo merginos, kurios iš pašto nešė Alpunei adresuotą laišką nuo Pauliaus,slapčia jį perskaitė ir rado eilėraštį „Nelaimei ar laimei tave pažinau“– šis gražus eilėraštis greitai virto romansu. Paulius su Alpune ilgai susirašinėjo, pykosi ir taikėsi. Alpunei atrodė, kad gražius laiškus Paulius rašo ne jai vienai, nes susitikus būdavo nekalbus, sutrikęs, lyg nusikaltęs. Mergina nesiryžo susieti gyvenimo su poetu, bet šią draugystę vadino gražiausiais jaunystės metais, nors jiedu net nepasibučiavo.

Pauliaus neišsipildžiusi meilė virto eilių ciklu „Ilgesys – ta giesmė“ – žymiausiu meilės lyrikos šedevru lietuvių poezijoje. Tačiau kai po 25-erių metų Alpunė susirgo vėžiu ir prieš mirtį prašė Paulių ją aplankyti Santariškėse, jis taip ir neaplankė – teisinosi: „Tegul ji pasilieka mano atminty kokia buvo, kokią aš ją prisimenu.“

Vestuvės ir skyrybos

Pokariu P.Širvys dirbo Rokiškio ir Pandėlio rajoninių laikraščių redakcijose, Merkinės ir Rūdiškių MTS laikraščiuose.Rašytoja Elena Kurklietytė, su P.Širviu dirbusi Pandėlyje ir Rokiškyje,pabrėžia, kad jis duso nuo primityvios sovietinės žurnalistinės kasdienybės. Vienintelė atvanga – poezija.Pandėlyje jis susipažino ir su būsimąja žmona Birute Bliekaite.

„Draugavome dvejus metus. Aš tuo metu jau buvau pradėjusi dirbti Skapiškio pradinėje mokykloje mokytoja. Paulius dažnai pas mane atmindavo dviračiu. Vėliau jis paliko darbą Pandėlio laikraščio redakcijoje, nes susipyko su valdžia. Jis rašydavo ir sakydavo teisybę, todėl dažnai nukentėdavo, nes niekas nenorėjo viešos teisybės“, – prisimena B.Širvienė atsiminimų knygoje „Metai su Pauliumi“ (sudarė Alfas Pakėnas).

Birutės tėvas buvo ištremtas, o brolis žuvo miške, todėl susituokę Širviai persikėlė gyventi toliau nuo savų kraštų, į Merkinę. Pora gyveno kukliai, bet buvo laimingi. Tada Paulius dar negėrė, daug dirbo. Labai džiaugdavosi, kai jam pavykdavo parašyti gerą eilėraštį, nors buvo reiklus savo kūrybai. 1953 m. jiems gimė dukra Dangė, o po metų P.Širvys išleido pirmąją eilėraščių knygą „Žygio draugai“. Ji išėjo tik tada, kai Genriko Zimano („Tiesos“ vyr. redaktorius, – red. past.) patariamas P.Š irvysparašė eilėraštį apie partiją, kurį išspausdino „Tiesa“.

Tada atsivėrė visi keliai: šeima persikėlė gyventi į Vilnių, gavo butą, o P.Širvys – darbą „Literatūros ir meno“ redakcijoje, baigė Maskvos Maksimo Gorkio literatūros instituto aukštuosius literatūros kursus. Išėjo dar dvi P.Širvio knygos, jis išgarsėjo, buvo priimtas į Rašytojų sąjungą.

„Pradėjo važinėti į literatūrinius vakarus, įvairius susitikimus, atsirado daugybė draugų. Tada ir prasidėjo išgėrinėjimai. Artimų bičiulių, kuriais jis pasitikėjo, buvo labai mažai. Daugiausia jį buvo apspitę prisitaikėliai, padlaižūnai, o Paulius buvo jautrus ir atlapaširdis, stengėsi juos suprasti. Kuo toliau, tuo labiau gėrė. Ieškodavau jo su vaiku ant rankų net naktimis, – neslėpė P.Širvio žmona. –Kai išgerdavo, jis pasikeisdavo neatpažįstamai. Nemiegodavo naktimis, galėdavo iškalbėti iki ketvirtos ryto. Buvo labai pavydus. Labai sunkiai gyvenome, vis trūko pinigų, o man dirbti neleido. Netgi pykdavo, kai užeidavo mano draugės, o jo draugų būdavo daugybė. O aš buvau užsispyrusi – labai norėjau įsigyti specialybę, dirbti. Taip pamažu pradėjome tolti vienas nuo kito, kol po 9 metų bendro gyvenimo nutariau skirtis. Su dukra išsikėliau į Kauną.“

P.Širvio brolis Leonas liudijo, kad iš tremties grįžęs Danutės tėvas nemėgo komjaunuolio žento, vadino jį „raudonu šuniu“.Paulius pyko ant Birutės, kad ji slapta pakrikštijo Dangę, pradėjo mokytis vairuoti.

Dukrą vedėsi į šaudyklą

Su dukra poetas visada palaikė artimus ryšius. Ji atvažiuodavo pas tėvą į Vilnių. „Eidavom prie Vilnelės, pakeliui aplankydavom „Palangos“ restoraną, „Literatus“, „Rotondą“. Padavėjos būdavo man labai malonios. Tėtis buvo visų šaudyklų siaubas ir mėgdavo mane į jas vestis. Taip taikliai šaudė, kad laimėdavo visus prizus. Eidavom žiūrėti futbolo rungtynių. Prisimenu jį dažnai liūdną. Skaudu būdavo, kai iš ryto jo rankos drebėdavo ir siųsdavo mane į parduotuvę pirkti degtinės. Kai išgerdavo, rankos nustodavo drebėti“, – knygoje „Metai su Pauliumi“ prisimena D.Širvytė, dabar gyvenanti JAV.

Kurį laiką P.Širvys dirbo „Komjaunimo tiesoje“, „Literatūroje ir mene“, „Moksleivyje“, „Genyje“ ir „Nemune“, bet paskutiniuoju gyvenimo dešimtmečiu beveik nebekūrė poezijos.P.Širvys vis labiau grimzdo į vienatvę, sielos skausmą skandindamas alkoholyje. 1967–1969 m. išsipildė sena P.Širvio vaikystės svajonė – išplaukti į jūrą. Kartu tai buvo siekis kažką keisti savo gyvenime, pasisemti įkvėpimo kūrybai. Jis plaukiojo Klaipėdos žvejybos laivyne: iš pradžių dirbo paprastu jūreiviu, vėliau – tolimojo plaukiojimo laivo vairininku.Poetas Jonas Strielkūnas prisimena, kad P.Širvys ir jam, tuomet benamiui, pasiūlė apsigyventi jo bute Tilto gatvėje. „Jis net savo lovą neretai užleisdavo svečiams, pavyzdžiui, aklam bičiuliui Antanui Jonynui, o patsai eidavo į vonią, vis prisileisdavo šilto vandens ir miegodavo jame. „Pauliau, paskęsi!“ – „Ne! Aš juk jūrininkas“, – atšaudavo jis.“

Atkūrus nepriklausomybę, P.Širvys, skirtingai nuo S.Nėries, P.Cvirkos ir kitų, išvengė kaltinimų dėl kolaboravimo su sovietų valdžia, nes niekada jai nepataikavo, o nuo didesnių bėdų jį gelbėdavo „teisinga“ biografija.