Efraimas sutiko būti fotografuojamas tik iš šono. Karolinos Savickytės nuotr.

Šiandien Paneriuose tvyro sakrali ramybė – vėjas švelniai įsiūbuoja pušų viršūnes, retkarčiais atnešdamas bėgiais riedančių traukinių gausmą. Bevaikštinėdamos vingiuotais memorialo teritorijos takais išgirstame guvius amerikiečių turistų balsus. Susidūrus su jais akis į akį, vienas vyrukas mums mosteli ranka rodydamas garbaus amžiaus vyro pusėn ir sušnabžda: „This man is the survivor of Kaunas ghetto“ (liet. Šis žmogus išsigelbėjo iš Kauno geto).

Šviesi traškančios medžiagos sportinė striukytė, melsvai žalsvos spalvos marškiniai, tamsios džinsinės kelnės ir juodi odiniai batai – sakyčiau, įprastas šiuolaikinio inteligento įvaizdis. Senolis šypteli, mes jam atsakome tuo pačiu. Staiga dirsteli į jų grupei ekskursiją vedančią bei apie Panerių tragediją pasakojančią gidę ir švaria lietuvių kalba mums sako: „Ji labai įdomiai kalba, teisingai viską pasakoja. Pasiklausykit.“

„O mes norėtume jūsų pasiklausyti“, – atsakau ir sugaunu kiaurai veriantį jo rudų akių žvilgsnį.


Traukiniu nuo Vilniaus iki Panerių – tik 10 minučių kelio. Karolinos Savickytės nuotr.

Slėpė žydiškumą, kad išgyventų                  

„O kuo jūs vardu?“ – pokalbio pradžioje paklausiau.

Vyras akimirką stabteli ir susimąsto.

„Kada krikštijo, gavau Kazimiero vardą, o tėvai mane vadino Efraimu. Pavardės, jei leisite, sakyti nenoriu.“

Efraimas gimė Kaune 1937 metais. Kalbėdamas apie gimtąjį miestą, jis visada su meile prisimena Slabodkę (taip vadinamas Viljampolės rajonas Kaune, – aut. pastaba), kur gyveno jo seneliai. Nors buvo dar visai mažas, tačiau atmintyje aiškiai regi bobutės veidą bei, rodos, girdi ją šaukiančią: „Kur Efraimas? Kur Efraimas?“ ir po to į berniuko rankutę įbrukančią saldainių.

„1941 m. spalio mėnesį bobutę ir dieduką suėmė. Pats savo akimis mačiau. Ją į vieną pusę nuvarė, jį – į kitą. Mama pasakojo, kad aš rėkiau. Na, mažiukas dar buvau. O rugpjūčio 27 dieną buvo akcija Kaune ir juos sušaudė.“

1944 m. įvykdyta bene žiauriausia Kauno geto istorijoje – „Vaikų akcija“. Teigta, jog koncentracijos stovykloje turi būti kalinami tik dirbti pajėgūs žmonės, tad vaikai bei seneliai privalėjo būti eliminuojami. Į getą įsiveržę esesininkai su vlasovininkais (ukrai­niečių policininkais) vaikščiojo po namus, iš motinų atiminėjo jaunesnius nei 12 metų vaikus ir grūdo juos į sunkvežimius. Bandžiusias priešintis motinas tildė šautuvų buožėmis ir siundė šunimis. Iš viso akcijos metu suimta apie 1,7 tūkst. vaikų bei se­nelių. Tą pačią dieną taip pat areštuota apie 130 geto policininkų: 34 sušaudyti IX forte, kiti sugrąžinti į getą. Manoma, kad vaikai ir seneliai mirtį pasitiko Aušvico ar Majdaneko koncentracijos stovyklose.


Panerių memorialiniame muziejuje eksponuojami įvykių liudininkų dienoraščiai. Karolinos Savickytės nuotr.

Tokio likimo Efraimas išvengė tik per stebuklą. Jį išgelbėjo iš anksto apie akciją sužinojęs ir rizikingam planui pasiryžęs tėvas.

„1943 metais, kai prasidėjo visos tos veiklos, tėvelis išėjo į partizanus. Tris mėnesius partizanavo, kol išgirdo, kad tokia akcija ruošiama, kur tik vaikus žudys. Tada grįžo į namus ir stojo į būrį, einančių į darbą. Tėvelis buvo šaltkalvis, geras specialistas. Vienąsyk vokietis viršininkas paklausęs, ko jis toks liūdnas. Tėvas atsakė, kad reikia sūnų gelbėti. Viršininkas viską suprato ir sako: „Tu surask, kam perduoti savo sūnų, o aš jį išgelbėsiu.“

Abu sutarė, kad viršininkas atvažiuos su savo mašina ir mane paims, o tėvas tuo tarpu turėjo į savo pusę palenkti poste prie vartų budėjusį žydų policininką.“

Tėvas Efraimą perdavė savo draugo namuose dirbusiai tarnaitei – geros širdies moteriai, jau sutikusiai priglobti ir to paties draugo sūnų. Vyras pamena, kaip su šia moterimi bei metais už save vyresniu berniuku vyko į laikiną prieglobstį.

„Nuo Kauno mane garlaiviu plukdė. Ratai tokie – tug tug tug [vaizdžiai rodo, sukdamas riešus]. Tarnaitė mus su tuo kitu berniuku paliko, prisakiusi, kad niekur nedingtume. Buvome dviese. Staiga taria jis man: „Ko čia plaukiam išvis? Reikia pas tėvus grįžti!“ Tai mes langus atidarėm ir iššokom! [žiūri į žemę kraipydamas galvą]. Sulaikė mus… Įsivaizduokit, kas būtų, jei būtų sulaikę tikrai blogi žmonės… Tiesa, jie nusivedė mus į kažkokius namus ir sumušė – tiek mane, tiek kitą tarnaitės berniuką. Galiausiai, grąžino pas tėvą. Vadinasi, kažkoks ryšys tarp jų buvo. Po kelių dienų atvyko tarnaitės brolis ir nusivežė mane kažkur į Šiaurę.“

Naujoje vietoje, siekiant apsisaugoti, Efraimas buvo perkrikštytas pagal krikščioniškas tradicijas.

„Atėjo kunigas ir sako: „Reikia jį pakrikštyti, kitaip nieko nebus.“ Atsimenu, kaip jis, pasiėmęs tuos visus reikmenis, krikštijo. Paskui davė maldaknygę, rožančių. Oi, dažnai bėgdavau iš namų į bažnyčią. Bėgdavau į bažnyčią ir melsdavausi.“


Lentelės su Paneriuose nužudytų žmonių vardais. Karolinos Savickytės nuotr.

Likimo vingiai po Holokausto

Efraimo tėvas kalėjo Dachau koncentracijos stovykloje, o mama iki įžengiant sovietinei armijai prasislapstė pas kaunietį, pavarde Paulavičius. Vėliau ji berniuką susirado ir abu grįžo į Kauną. Efraimas puikiai pamena ir geru žodžiu mini dailininkų Tarabildų šeimą, su kuria glaudžiai bičiuliavosi.

„Buvo žydų mokykla Kaune, tai ten keturias klases baigiau. Kaip tik, kai baigiau ketvirtą klasę, sovietai atėjo ir tą mokyklą uždarė. Kadangi mano draugai buvo lietuviai, po ketvirtos klasės labai norėjau eiti į lietuvių mokyklą. Mane užrašė į Kauno komjaunimo vardo mokyklą, įsikūrusią prieš centrinį paštą. Ten baigiau 11 klasių ir įstojau mokytis į Kauno institutą statybininko amato. Ir paskui dirbau statybininku. Daugelį metų buvau vienos valdybos vyriausiuoju inžinieriumi. 1990-aisiais, kad ir nenorėjau, man čia gera buvo, su šeima persikraustėme į Izraelį. Ir dabar iš Izraelio atvažiavome. Mes nežinome, kiek dar gyvensime, tad labai norėjome pasižiūrėti, kaip dabar viskas atrodo. O gyvenimas nepaprastai gražus: jaunimas šoka, dainuoja, džiaugiasi“, – pasakojo Efraimas, užsimindamas ir apie tuo metu Vilniuje vykusią „Dainų šventę“.

Paklaustas apie jo įvairiakalbę šeimą, pašnekovas paaiškino, jog čia visi jo  giminės, tačiau spėję iki karo pasitraukti į Ameriką ar Meksiką, jaunesni ten ir gimę. Ko vyras gailisi, kad jaunystėje neišmoko anglų kalbos.

„Labai išgyvenu, kad buvau tinginys ir anglų kalbos neišmokau. Va, dabar mokausi, kai jau tas mechanizmas nelabai dirba“, – barbena pirštu į smilkinį.

Paklaustas, ar kalba jidiš, jis iškart pagyvėjo ir pasigyrė, jog turi du draugus, su kuriais mėgsta ilgus pasivaikščiojimus, o tarpusavyje kalbasi tik žydiškai. Taip pat pridūrė, jog neretai jo bendraamžiai iš Ukrainos ar Baltarusijos jidiš nemoka.

Efraimo žmona supranta lietuviškai, todėl pasidomėjome, ar ji taip pat turi lietuviškų šaknų.

„Ne, mano žmona gimė Baltarusijoje. Jos tėvas buvo pulkininkas… Ir ilgaamžis. Šimtą metų išgyveno. Jos mama irgi šimtą. Tikiuosi, kad ir ji šimtą gyvens!“ – juokiasi senjoras.


Karolinos Savickytės nuotr.

„Galbūt jūs KGB, ja niznajū

Paprašėme Efraimo leidimo jį nufotografuoti. Vyras šyptelėjo ir pajuokavo, kad mes galbūt iš KGB. Tada surimtėjo ir pasakė, jog nesutinka būti fotografuojamas portretui.

„Jeigu turit ūpo, nebent iš šono. Nenoriu, kad mane visi pažintų. To nereikia.“

Simboliška, jog susitikimo su Efraimu vieta tapo Panerių memorialas – vieta, kurios žemė prieš 77 metus alsavo aukų krauju. Čia buvo nukankinta ir nužudyta apie 100 tūkst. žmonių, iš jų net 70 tūkst. žydų.

Pokalbio pabaigoje vyras palinkėjo: „Noriu pasakyti… Būkite geri visiems žmonėms, ir jeigu matote, kad kas nors kažką negera daro, pirmiausia išsiaiškinkite, o tik po to teiskite. Taip reikia gyvenime daryti.“

 

Gabija Strumylaitė