Elnio ragai, eglės šakelės - pagarbos sumedžiotam žvėriui simbolis.

 Lapkričio 3-ioji kalendoriuose pažymėta kaip Šv. Huberto – medžiotojų globėjo – diena. Kavarsko mieste ją paminėjo dviejų būrelių – Kavarsko ir „Ąžuolyno“ – nariai, kurie nuo pat ryto rinkosi į medžiotojų šventę, prasidėjusią sekmadienio mišiomis Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje, vėliau vyko į medžioklę, o po jos sėdo prie bendro stalo pasikalbėti apie šios dienos prasmingą tęstinumą.

Gaivina tradiciją

Pilnutėlėje bažnyčioje prieš mišias altoriaus link pirmiausia žengė Anykščių kultūros centro istorinio šokio studijos „Baltoji pavana“ šokėjai (vad. Jūratė Uselienė): suskambus senųjų dvarų muzikos garsams, iškilmingai įnešti medžioklės simboliai ir trofėjai, vėliau pašventinti klebono kun. dr. Nerijaus Vyšniausko. XV–XVI a. kostiumais pasipuošę šokėjai prikaustė visų susirinkusiųjų į bažnyčią dėmesį, o grakštumas ir elegancija, persipynusi su Hubertinių simbolika, pakylėjo ir suteikė šventei iškilmingumo. Renesanso epochos šokiu buvo pagerbti ir pasveikinti iš Anykščių krašto atvykę medžiotojai ir jų artimieji, medžioklių bičiuliai ir visi šv. Mišių dalyviai.

Idėjinis Hubertinių šventės Kavarske organizatorius – Svirnuose gyvenantis ūkininkas, ne vieną dešimtmetį medžiojantis Romualdas Kubaitis. Patyręs medžioklis kartu su bičiuliais sumanė prikelti ir atgaivinti kadaise buvusią tradiciją – Šv. Huberto dienos minėjimą pradėti nuo šv. Mišių bažnyčioje, suorganizuoti simbolinę medžioklę, sukviesti pasivaišinti medžiotojų vaišėmis.

„Hubertinių šventę minėdavome su anksčiau šioje parapijoje klebonavusiu kun. dek. Norbertu Martinkumi. Beje, jis irgi medžiotojas, esame kartu medžioję, nuvykdavome į kapines prie jau išėjusiųjų iš mūsų būrio. 2016 m. N.Martinkus buvo perkeltas į kitą parapiją. Džiugu, kad dabartinis klebonas kun. dr. Nerijus Vyšniauskas aktyviai palaikė mūsų idėją atgaivinti Hubertines. Likus savaitei iki lapkričio 3-iosios, su klebonu aptarėme programą, ir štai susivienijusi bendruomenė kultūringai, solidžiai paminėjo Hubertines. Atgimusi Hubertinių šventė Kavarske, matyt, taps gražia tradicija, medžioklės sezoną kasmet pradėsime pakiliai ir prasmingai. Tai bus sielos atgaiva ne tik patiems medžiotojams, bet ir visiems, susirinkusiems į mišias“, – džiaugėsi ilgametis medžiotojas R.Kubaitis.

Hubertinės prasidėjo dvarų šokiais, kuriuos atliko istorinio šokio studija „Baltoji pavana“ .

Hubertinės prasidėjo dvarų šokiais, kuriuos atliko istorinio šokio studija „Baltoji pavana“ .

Apie šv. Hubertą

Fransua Hubertas – istorinė asmenybė. Šis Burgundijos didikas buvo aistringas medžiotojas. Hubertas gimė maždaug 655 m. Frankų valstybėje, dabartinės Belgijos teritorijoje. Jis buvo karališkosios giminės Merovingų palikuonis. Pomėgį medžioti paveldėjo iš savo tėvo. Jaunasis Hubertas mėgo karališkąsias medžiokles ir triukšmingas puotas. Anot legendos, vieną vakarą Hubertas išjojo medžioti ir pamatė elnią su didžiuliais dešimties atšakų ragais. Jis pasiruošė sviesti ietį, bet pargriuvo. Elnią nutvieskė šviesa ir tarp jo ragų Hubertas pamatė šviečiantį auksinį kryžių. Elnias prakalbo žmogaus balsu: „Hubertai! Kodėl drumsti žvėrių ramybę šventą dieną? Kodėl nesirūpini savo sielos išganymu?“ Paveiktas regėjimo ir priėmęs jį kaip Dievo ženklą, kilmingasis jaunuolis atsisakė titulų ir paskyrė savo gyvenimą bažnyčiai – gyveno vienuolio atsiskyrėlio gyvenimą, vėliau buvo įšventintas į vyskupus. Savo buvusiose žemėse pastatė kelis vienuolynus, rūpinosi gyvūnais ir gamta. Po mirties paskelbtas šventuoju. Palaidotas jo vardu pavadintame miestelyje Sent Hiubere, Belgijoje.

Šv. Huberto dieną medžiotojai pradėjo minėti netrukus po jo mirties. Laikui bėgant, ši diena pradėta minėti beveik visuose krikščioniškos Europos kraštuose, taip pat ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

Dabartinė Šv. Huberto dienos minėjimo tradicija Lietuvoje atkurta po kelių dešimtmečių pertraukos. Pirmieji ją paminėjo broliai pranciškonai, sukvietę Vilniaus medžiotojų bendruomenę į pamaldas Bernardinų bažnyčioje. Kasmet šios šventės minėjimas plėtėsi ir šiuo metu ją kukliau ar iškilmingiau pamini beveik visos Lietuvos rajonų medžiotojų bendrijos.

Įsipareigojimas gamtai

Sakydamas pamokslą, Kavarsko Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas kun. dr. N.Vyšniauskas pabrėžė, kad šventasis Hubertas buvo žinomas kaip neeilinė asmenybė, kurio viena iš veiklų yra siejama su atsakingu požiūriu į gamtą ir medžioklę. „Šv. Huberto, kaip kunigo ir vyskupo, idėjos atspindi krikščioniškas moralines vertybes ir istoriškai susiformavusias kultūringos ir atsakingos medžioklės tradicijas. Medžioklė – tai atsakingas įsipareigojimas gamtai. Visa tai negali būti suvokiama kaip lengvabūdiška pramoga. Medžiotojų pagrindinė pareiga – gerbti miškų, vandens ir laukų nuosavybę, organizuoti bei aktyviai patiems dalyvauti aplinkosaugos akcijose. Dievas, sukūręs pasaulį, jį patikėjo žmogui, kad atsakingai rūpintųsi visa kūrinija“, – sakė klebonas.

Pasak jo, šv. Hubertas neatsitiktinai tapo Lietuvos medžiotojų kultūros dalimi. „Kultūra, gimusi kartu su Europos sąvokos ir krikščioniškojo požiūrio į medžioklę atsiradimu, vystėsi ilgiau nei trylika šimtmečių. Šioje epopėjoje, nors ir sudėtingai, netgi su skaudžiais praradimais, tačiau vis vien pamažu ir kryptingai formavosi visai kitoks medžiotojo santykis su gyvenamąja aplinka, su jo mąstymo bei įvaizdžio pokyčiais. Mąstyseną mes paveldėjome kartu su medžioklės genais, kurie mus „pasivijo“ dar iš senų priešistorinių laikų, kai medžioklė žmogui buvo vienintelis patikimas išgyvenimo būdas – svarbiausias mitybos šaltinis. Medžioklėje lavėjo žmogaus mąstymo pradmenys, sumanumas. Besigindamas nuo bado ir šalčio, žmogus, matyt, dažnai susimąstydavo ir apie tai, kas gamtoje be jo paties visą aplinką tvarko, ar jis pats elgiasi gerai. Medžioklėje žmogus bandė ne tik pažinti aplinką, jį supantį pasaulį, bet, lygindamas save su kitomis gyvomis gamtos būtybėmis, kartu ieškojo ir tų dvasinių saitų, kurie šį pasaulį jungia su juo pačiu. Intensyvioje kovoje už būvį žmogus atrado dvasingesnius ir taikesnius gyvenimo metodus: pamažu sukūrė žemės ūkį, pradėjo dirbti žemę, propaguoti augalininkystę, gyvulininkystę, kol pagaliau jis surado  Dievą. Jį atpažino per tobulumą, esantį gamtoje“, – sakė kun. dr. N.Vyšniauskas.

Dviejų būrelių šventė

Šiemet paminėti Hubertinių į Kavarską atvyko dviejų medžiotojų būrelių nariai. Kavarsko medžiotojų būrelis gyvuoja nuo 1995-ųjų. Devintus metus jam vadovaujantis Eimantas Baltušis pasakojo, kad šiuo metu būrelyje yra 53 medžiotojai, bendras medžioklės plotas – per 6 200 hektarų.

Šv. Huberto – medžiotojų globėjo – dieną Kavarske šventė  dviejų būrelių – Kavarsko ir „Ąžuolyno“ – nariai. Bendra nuotrauka po šv. Mišių.

Šv. Huberto – medžiotojų globėjo – dieną Kavarske šventė dviejų būrelių – Kavarsko ir „Ąžuolyno“ – nariai. Bendra nuotrauka po šv. Mišių.

Medžiotojų klubo „Ąžuolynas“ pirmininkas Saulius Puidokas medžioja apie dešimtmetį, o būreliui vadovauja tik pirmus metus. „Mūsų būrelyje yra 29 nariai. Yra tikrų intelektualų – gydytojų, teisininkų, pedagogų, profesorių. Labai geranoriškai talkininkauja ilgametę ūkininkavimo patirtį turintys vietiniai ūkininkai Sunklodai, Kiaulevičiai, Kubaičiai – jie parūpina pašarų, nepagaili grūdų krūvos iš savo sandėlių. Ūkininkai dažnai pagelbėja savo turima technika pačiais įvairiausiais atvejais: ir kai statome bokštelius, ir kai užklimpstame sniego pusnyse. Raimondas Sunklodas yra nepakeičiamas žvėrienos sriubos („šiurpos“) šefas. Apskritai galime kalbėti apie gamtai palankią medžioklės kultūrą, apie pilietiškus medžiotojus, apie gamtą tausojančius sprendimus, tradicijų puoselėjimą“, – tvirtino S.Puidokas.

Kodėl vyrai medžioja

Pasiteiravus R.Kubaičio, kas jam yra medžioklė, vyras vaizdingai apibūdino: „Tai įsisenėjusi lėtinė liga, kuri gydymui nepasiduoda. Man svarbiausia medžioklėje – ne trofėjus, o procesas. Žinoma, nėra tokio kareivio, kuris nenorėtų tapti generolu, bet apskritai mano požiūris toks: jei gali nešauti, nešauk. Ir toks požiūris susiformuoja su amžiumi, su patirtimi. Mano kolegos, patirties turintys medžiotojai, taip pat lygiai tokios pozicijos laikosi. Juk pamatai žvėrį ir žinai, ar tai jaunas, dar galintis daug duoti tai populiacijai gyvūnas, ar jis jau senas ir prie populiacijos niekuo nebeprisidės. Stebėdamas iš bokštelio, gali apgalvoti ir pasirinkti, ką medžiosi.“. Pomėgis medžioti būdingas ir abiem Romualdo sūnums – Gediminui ir Šarūnui, kurie taip pat dalyvavo Hubertinių minėjime nuo pat šv. Mišių pradžios.

„Medžioklė – labai brangus pomėgis, jau tapęs gyvenimo būdu. O Hubertinės man, kaip pirmininkui, yra tarsi Kalėdos, – šypsojosi medžiotojų klubo „Ąžuolynas“ pirmininkas S.Puidokas. Ir pridūrė: – Su metais keičiasi medžioklės supratimas. Kalbu apie tausojančią medžioklę, kuri gamtai žalos nepadarys. Šiuolaikinė medžioklė susijusi tiek su gyvūnijos rūšių apsauga, tiek su populiacijų reguliavimu. Asmeniškai man medžioklė labai gerai išvalo mintis.“

„Kiek save atsimenu, visada buvau tarp medžiotojų. Iki 2012-ųjų, kai a. a. tėvukas mirė, mūsų namų teritorijoje medžioklė prasidėdavo, pas mus ir pasibaigdavo. Visus susirinkimus tėtis namų aplinkoje organizuodavo“, – kalbėjo Arūnas Žibutis, aistrą medžioti paveldėjęs iš tėčio Antano.

A.Žibutis yra išsaugojęs senutėlį medžioklinį ragą, turi ir tėčio šautuvą. „Su medžiokliniu ragu paskelbdavo varymo pradžią, varymo pabaigą, tuo garsu pagerbdavo žvėris. Ketinu meistrui nuvežti, kad šiek tiek sutvirtintų, rūdis pašalintų“, – teigė A.Žibutis, šiuo metu dirbantis Vilniuje, bet dažnai grįžtantis į Kavarską.

Rūtenis Audenis su Kavarsko medžiotojų būreliu medžioja nuo 1994-ųjų. Į medžioklę jis įsitraukė draugo R.Kubaičio sudomintas. „Labiausiai džiugina gera kompanija, o laimikis, tai kaip jau išeis… Būtent medžioklės su varovais man mielesnės, nes sueiname, pabendraujame, pajuokaujame. Beje, mūsų būrelyje yra viena moteris – Sandra Blažienė. Jau metai, kai ji atvyksta į medžioklę iš Anykščių. Ji net iškamšas pati daro“, – pasakojo R.Audenis, palydėdamas ir supažindindamas su kolege.

Ričardui Uliui medžioklė – laisvalaikio praleidimas gamtoje. „Kuo giliau į mišką, tuo geriau jaučiuosi. Žinoma, labai skanu ir mėsytė“, – šypsojosi Ričardas. Paklaustas, ar žmona neprieštarauja šiam jo pomėgiui, medžiotojas tik šyptelėjo – „ne jos čia tema“… Iš trijų Ričardo sūnų vienas jau irgi tapo medžiotoju. „Kartu su sūnumi runkelių padedame, grūdų papilame, druskos stirnoms pakabiname ir stovime, stebime, skaičiuojame iš įdomumo ir smalsumo. Pumpučių kaime, šalia Kavarsko, mano mamos tėviškė. Ant šernų truputį pykstu, nes viską išknisa. Kartą bokštelyje sėdėjau su vaikais, po 20 minučių visa jų banda atėjo“, – pasakojo Ričardas.

Pasak ūkininkaujančio Remigijaus Šinkūno, kuris medžioja jau 22 metus, įdomiausia būna tada, kai pamatomas žvėris: „Toks, sakyčiau, produktyvus laisvalaikis – juk vykstame ir į tuos plotus, kur mano buvo apsėti ar ribojasi su tais, kuriuos dirbu. Bet įdomiausia būna tada, kai pamatai žvėrį. Mano tėvukas taip pat buvo medžiotojas“, – pasakojo Remigijus.

Kavarsko medžiotojų klubo narys Saulius Brazauskas kaip varovas į miškus išėjo septynerių. „Jei žmogus neturi jokio hobio, blogai. Mano tėvelis buvo medžiotojas, o ir visoje giminėje daug medžiotojų. Medžioju nuo 1984 metų. Pradėjau medžioklę Kaišiadorių rajone, kartu su visais Brazauskais. Maždaug 16 metų medžioju su Kavarsko būreliu, nes šiose apylinkėse esu pasistatęs sodybą prie upės. Per šį laikotarpį visko būta, pavyzdžiui, yra tekę į medį lipti, nes šernas užpuolė, o šautuvas jau tuščias buvo, – šypsojosi medžiotojas ir tęsė: – Kartą, kai jau buvo užšalusi pelkė, traukėme joje įklimpusį stirniną. Išsimaudėme iki ausų, bet ištraukėme, paleidome jį“. Paklaustas, ar turi trofėjų kolekciją ir kur ją laikąs, pašnekovas pasakojo: „Turiu Kaune, viskas iškabinta didžiajame kambaryje. Juk nuo seno tokie trofėjai būdavo kabinami pagrindinėje menėje.“

Reikia daugiau kalbėtis

Pasak medžiotojo S.Brazausko, daug kas kalbėdami apie medžioklę mąsto per siaurai, tam tikrais stereotipais. „Žaliųjų judėjimo įtaka gana stipri, šie vis skanduoja „Mes prieš medžioklę!“ Ko gero, ir patys medžiotojai turėtų daugiau bendrauti su visuomene ir dažniau kalbėti apie savo veiklą: kad prižiūri medžioklės plotus, nuveža pašarų žvėrims nepalankiomis meteorologinėmis sąlygomis, reguliuoja skaičių ir populiacijų perviršį, rūpinasi gamta ir saugo laukinę gyvūniją nuo brakonieriavimo. Medžioklės plotuose iš karto sumažėja brakonierių.

Apskritai mes, medžiotojai, pastebime, kad jei tik suprastėja ekonominė padėtis Lietuvoje, iš karto atsiranda kilpų… Fiksuojame, pranešame atsakingoms institucijoms. Reikėtų daugiau kalbėti apie medžiotojų pagalbą sprendžiant aplinkosaugos problemas, apie gamtai palankią medžioklę, nuolatinę gamtos ir laukinių žvėrių priežiūrą. Medžiotojai kasmet įrengia pašarines aikšteles, druskos laižyklas, ėdžias, nuolat jas papildo grūdiniais pašarais, cukriniais runkeliais. Kiekvienais metais medžiotojai važiuoja skaičiuoti pėdsakų, fiksuoja ligos atvejus, pastebimus pažeidimus ir kt. Kaip minėjau, jei būtų daugiau kalbamasi, ko gero, to visuomenės pasipriešinimo būtų mažiau“, – svarstė S.Brazauskas.

„Ne vienas ūkininkas yra nukentėjęs nuo laukinių gyvūnų – vis išgirstame apie nuostolius žemės ūkio kultūroms, o ir patys jų patiriame: tai šernai padaro didelę žalą laukuose, tai stirnos nukandžioja jaunuolynų viršūnes. Bebrai patvenkia melioracijos sistemas ir vanduo apsemia ūkininkų laukus. Jeigu mes, medžiotojai, nereguliuotume gyvūnų skaičiaus pagal normatyvus, gyvūnai dėl per didelio tankio pradėtų sirgti, imtų plisti ligos. Kaip pavyzdys – lapių pasiutligė“, – kalbėjo Raimondas Sunklodas.

„Turbūt visada bus tokių, kurių nuomone, medžioklė – kažkas baisaus ir siaubingo, nes „tu tik pagalvok – nušauna, žudo dėl mėsos“. Taip kalba tie, kurie remiasi ne logika, o emocijomis. Reikia pripažinti, taip sako pernelyg mažai žinantieji apie gamtą. Didžioji medžiotojų dalis vadovaujasi gamtai palankiu medžioklės principu. Kaip minėjo R.Kubaitis: „Jei gali nešauti, nešauk“. Net ir aš pats nešaunu į stirną“, – pripažino medžiotojų klubo „Ąžuolynas“ vadovas S.Puidokas.