Priekulės Šv. Antano Paduviečio bažnyčios klebonas kan. V. Ačas: „Nebijokime visados gyventi amžina jaunyste.“

Parapijos bendruomenės žmones skatinantis bendrystei, palaikantis gražias iniciatyvas, nuoširdžiai skleidžiantis tikėjimą ir gėrį – taip Priekulės Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje penktus metus dirbantį kleboną kanauninką Viktorą Ačą apibūdino priekuliškiai. Šiandien jis, 15 metų praleidęs kunigiškoje tarnystėje, švenčia 40-ąjį gimtadienį.

Ta proga dvasininkas atsakė į „Bangos“ korespondentės klausimus.

Vaikystėje įskiepyta pagarba

– Kokie apmąstymai sulaukus 40-ojo gimtadienio? Nenusivylėte pašaukimu?

– Dėkoju tėveliams, kad leido man išvysti šį pasaulį, ir Dievui už keturiasdešimt suteiktų įspūdingų gyvenimo metų. Dievo malone stengiausi juos nugyventi prasmingai. Jaučiuosi, kad tikrai gyvenau. Džiaugiausi, kai buvo lengva gyventi ir melsdamasis išvargau visus sunkumus. Esu laimingas, kad 15 savo gyvenimo metų praleidau kunigiškoje tarnystėje.

– Ar užaugote tikinčioje šeimoje? Buvote pamaldus nuo vaikystės?

– Gimiau 1980 m. sausio 25 d. Šilalės rajone, Paupio kaime, dvylikos vaikų šeimoje. Tėvai buvo pamaldūs Varsėdžių Šv. Roko parapijos tikintieji, todėl dar ankstyvoje vaikystėje įskiepijo pagarbą Dievui, Tėvynei ir artimui. Augau melsdamasis ir atlikdamas visas pamaldumo praktikas, kurios anuomet buvo gyvos Varsėdžių parapijoje.

– Iš karto suradote pašaukimo kelią? Gal buvo lemtingas postūmis?

– Lankydamas Obelyno pagrindinę mokyklą ir patarnaudamas šv. Mišioms Varsėdžių parapijoje, ne kartą pagalvojau apie kunigystę. Pamenu, devintoje klasėje su klasioku susilažinau iš naujo traktoriaus „Belorus“, kad nesituoksiu. (Tuomet intensyviai svajojau studijuoti kunigų seminarijoje). Ir ta mintis nebeapleido. Mokydamasis Šilalės Dariaus ir Girėno vidurinėje mokykloje buvau pakviestas studijuoti Kauno technologijos universitete. Prijaučiau tiksliesiems mokslams, tačiau kunigystės grožis mane pakerėjo. Žinoma, bijojau šio žingsnio. Tuometis Varsėdžių klebonas kan. Alvydas Bridikis mane pastebėjo ir jo dėka 1998 m. rugsėjį atsidūriau išsvajotoje Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijoje. Į pirmąjį kunigystės laiptelį – diakonatą įžengiau 2005 m. vasario 16 d. Prabėgo 15 metų, bet iki šiol prisimenu, kokia jautri ir jaudinanti man buvo diena.

Dangaus dovana – Priekulės parapija

– Ar Priekulės Šv. Antano Paduviečio parapija – pirmoji klebono tarnystės vieta? Kur dvasinę tarnystę atlikote anksčiau?

– Studijuodamas kunigų seminarijoje patyriau malonę nuvykti į Italiją jaunimo pastoracijos praktikai bei studijoms Milano katalikų universiteto Teologijos fakultete. Vėliau grįžęs į Lietuvą ir baigęs studijas seminarijoje, vyskupo Jono Borutos SJ 2005 m. buvau įšventintas diakonu ir kunigu. Trumpai dirbau Telšių Kurijos sekretoriumi. Dangaus dovanos nesibaigė. Po kelių mėnesių buvau pasiųstas studijuoti Romos popiežiškajame Laterano universitete. Grįžęs dirbau Telšių kunigų seminarijoje prefektu ir dėstytoju, netrukus buvau paskirtas vicerektoriumi studijų reikalams, o 2012 m. – rektoriumi ir Žemaičių Kalvarijos kanauninkų kapitulos nariu. 2015 m. rugpjūtį Dievas išpildė dar vieną prašymą – pakvietė klebono pareigoms Priekulės Šv. Antano Paduviečio parapijoje, kurioje per daugiau nei 4 tarnystės metus patyriau žmonių meilę, prieraišumą, norą burtis į bendruomenę, atsidavimą patarnaujant kitiems.

– Už ką ir kada pelnėte kanauninko titulą?

– Baigęs studijas užsienyje, pradėjau dirbti Telšių kunigų seminarijoje. Įgijau didelį tuomečio vyskupo J. Borutos SJ pasitikėjimą, kuris mane paskyrė seminarijos rektoriaus pareigoms. Manau, kad jis suprato, jog šias atsakingas pareigas eiti tokiam jaunam, vos peržengus 30 metų slenkstį, nebus lengva, todėl, sustiprindamas mano poziciją vyskupijoje, paskyrė ir Žemaičių Kalvarijos kanauninkų kapitulos nariu.

Parapijiečiai atsivėrė nuoširdumui

– Jūsų misija – kviesti žmones švęsti Kristaus auką, Jėzaus išganymo auką nuleisti į šiandieną. Bet reikėjo parapijiečius sutelkti, kad jie būtų labiau atsakingi už bendruomenės gyvenimą. Kaip Jums pavyko suburti Priekulės parapijos branduolį?

– Tarnystė seminarijoje buvo ypatinga, tačiau pareikalavo daug jėgų ir milžiniškos atsakomybės. Po kelerių metų nutariau pakeisti kunigiškos tarnystės kryptį – paprašiau vyskupą, kad leistų padirbėti parapijoje. Mane paskyrė į Priekulės Šv. Antano Paduviečio parapiją. Čia atradau visiškai kitokį pasaulį – daugybę įvairiausių žmonių su savo poreikiais ir skirtingu mąstymu. Susižavėjau įvairove. Ėmiausi ūkinių darbų prie bažnyčios bei klebonijoje, ir žmonėms tai patiko. Vėliau pradėjau organizuoti agapes, vakarones, įvairius kursus, žaidimus, burti jaunimo chorą, vykti su parapijiečiais į piligrimystes – viskas sekėsi. Žmonės buvo atviri, pradėjo burtis į įvairias maldos grupes. Netrukus išsirinkome tarybas – pastoracinę ir ekonominę. Džiaugiuosi, kad prie parapijos melsdamiesi ar dirbdami kūrybinį darbą nuolat savanoriauja apie 100 parapijiečių, o kas sekmadienį bažnyčioje meldžiasi vidutiniškai apie 300 žmonių.

Dalijasi tikėjimo patirtimi

– Diskutuojate su jaunimu ir vyresniais parapijiečiais apie tikėjimą?

– Atsiranda vis daugiau parapijiečių, norinčių pagilinti tikėjimo žinias, sąmoningai dalyvauti bendruomenės gyvenime, taip pat ir dalytis su kitais atrastu pažinimu, tikėjimo patirtimi, todėl parapijoje nuolat organizuojamos įvairios katechezės (paskaitos, grupinis darbas, bendruomeniškas įsijungimas į įvairias maldos praktikas, rekolekcijos, giedojimas, Šventojo Rašto skaitymas ir aptarimas bei kita), gailestingumo akcijos, stovyklos, sporto varžybos, liudijimai, filmų peržiūros, išvykos į šventas vietas ir panašiai. Labai džiaugiuosi, kad vis labiau organizacinį darbą perima patys parapijos savanoriai. Dažnai pakanka patarti, pabūti šalia, šiek tiek palydėti. Neseniai Kultūros centre vykusio filmo apie išpažintį peržiūrą organizavo Šventojo Rašto grupės savanoriai, o man pakako kartu pažiūrėti ir atsakyti į klausimus.

Šiokiadienio pamokslas keliems

– Kaip siekiate pamokslu pasibelsti į tikinčiųjų širdis? Ką laikote didžiausiu pasiekimu šioje parapijoje? Ko nepavyko pasiekti?

– Vienas mėgstamiausių mano užsiėmimų – sakyti pamokslus, tai yra šio laikotarpio kalba paaiškinti šv. Mišių metu girdėtas Šventojo Rašto ištraukas. Ne kartą teko šiokiadienių vakarais pamokslus sakyti keliems žmonėms. Niekada nesu praleidęs progos žmonėms pakalbėti apie Dievo Tėvo meilę ir gailestingumą, apie ant kryžiaus dėl mūsų pasiaukojusį Jėzų Kristų, apie visa pagydančią ir atnaujinančią Šventąją Dvasią, apie bažnytinę bendruomenę. Smagu dalintis gera ir vilties kupina žinia, skirta visiems žmonėms.

Džiaugiuosi, kad parapijoje per tokį trumpą laiką pavyko suburti autentiškų parapijos savanorių branduolį, apie kuriuos sukasi visas parapijos gyvenimas. Ir be galo liūdžiu, kad parapijoje dar daug nekrikštytų, nesusituokusių, išpažinties nepraktikuojančių ir šv. Komunijos neinančių žmonių. Labai išgyvenu, kai reikia laidoti nekrikštytus. Pagalvoju, kad jie išėjo iš šio pasaulio taip ir nesužinoję, kad yra amžini, kad turi be galo juos mylintį dangiškąjį Tėvą, kuris laukia danguje.

Paskutiniu metu labiausiai svajoju apie parapijos namus. Vasarą pasistatome palapines, daug veiklų darome bažnyčios šventoriuje, o žiemą labai vargstame. Į savo nedideles klebonijos patalpas nebesutalpinu maldos grupių, sakramentams besiruošiančių žmonių. Jų šiemet daugiau nei šimtas. Labai tikiu, kad Dievas per artimiausius metus padovanos mums, vargšams priekuliškiams, parapijos namus.

Padėka už gyvenimą

– Kaip švęsite savo gimtadienį?

– Gimtadienio dieną pradėsiu patarnaudamas žmonėms, tai yra iki pietų dirbsiu pagal parapijiečių pageidavimus. Po pietų susirinks būrys kunigų, kitų draugų, taip pat parapijiečių. Šv. Mišiose dėkosiu Dievui už dovanotą gyvenimą, už šeimą, už sutiktus žmones, už parapijiečius. Po to su svečiais dalyvausiu parapijiečių surengtoje puotoje. Iš nuogirdų žinau, kad parapijos savanoriai labai pasistengė ruošdami šventę.

– Esate parapijiečių mylimas ir laukiamas. Ką jiems palinkėsite? O „Bangos“ skaitytojams?

– Perkopus 40 metų slenkstį sau, parapijiečiams ir Klaipėdos rajono laikraščio „Bangos“ skaitytojams linkiu prisiminti, kad esame visada jauni. Ir tai nėra iliuzija. Mes tikrai esame jauni, nes esame amžini. Mūsų širdį ir dvasią „pasendina“ nuodėmės, tad meskime šalin jas, nebijokime jau šiandien ir visados gyventi amžina jaunyste.

Parengė Virginija LAPIENĖ