Algimanto Barzdžiaus nuotr.

Kaip jau buvo skelbta, iki rugsėjo 12 dienos Kėdainių rajono savivaldybės svetainėje www.kedainiai.lt galima balsuoti už gražiausią istorinį krašto vietovardį. Iš visų seniūnijų parinkta esamų ir buvusių oikonimų – gyvenamųjų vietų tikrinių vardų – pavyzdžių, kurių daryba, kilmė ir prasmė yra neįprasta, netikėta, šmaikšti ar intriguojanti. Pateikiame žymios Lietuvos kalbininkės prof. Jolantos Zabarskaitės nuomonę apie tokių rinkimų – progos pasidomėti išsamiau apie savo kraštą − prasmę.

„Lietuvių kalbos draugijos Kėdainių Mikalojaus Daukšos skyriaus ir Kėdainių rajono savivaldybės organizuojami gražiausio vietovardžio rinkimai yra labai prasminga akcija. Kodėl? Todėl, kad kėdainiškiai gražiausią vietovardį renka ne tik pagal savo skonį. Prieš balsuodami jie gali susipažinti su vietovardžių kilme. R. Tamašausko pateikta vietovardžių, už kuriuos balsuojama, kilmė yra postūmis domėtis krašto praeitimi. Kokie žmonės vienur ar kitur gyveno, kokia buvo vietovės geografinė aplinka, kokie įvykiai galėjo vykti – visa tai yra užkoduota vietovardžio pavadinime. Palyginčiau vietovardį su kaleidoskopo akute, pro kurią pažvelgę galime pamatyti įdomiausių dėlionių – istorinių, socialinių, kultūrinių, geografinių. Gali būti, kad Lioliuose kažkada buvo neišbrendamų purvynų, nes žodis liolis turi reikšmę „purvas“. Sudurtinio vietovardžio Šventybrastis pirmasis sandas leidžia spėti, kad tose vietose baltai garbino savo dievus. Devynduoniuose žmonės galėjo nuolat jausti nepriteklius, turėdami tik devintąją turto (duonos) dalį, o į Babėnus galėjo atsikraustyti kas nors iš kito Lietuvos regiono ar net kitos šalies, nes kalbėjo nesuprantamai – babėjo. Žinoma, tai tik prielaidos, bet tuo pačiu ir įkvėpimo šaltinis tarpdalykiniams (istoriniams, etnologiniams, antropologiniams) tyrimams, kraštotyrai, kūrybai. Juk ne veltui K. Būga 1922 m. parašytame ir Maironiui dedikuotame straipsnyje „Vietų vardai – istorijos šaltinis“ rašė, kad „vietų vardais į mus kalba pati žemė. Jos kalbos žodžiai – tai miestų, sodžių, upių, ežerų, balų, girių, kalnų ir kt. vardai“. Vietovardžių metai – gera proga išgirsti apie ką mums kalba gimtoji žemė, suvokti kalbos jėgą ir vertę. Tada galėsime sakyti, kad tai ne vienkartinė proginė akcija, o prasmingas žingsnis savęs − savo kalbos, kultūros, gyvenimo būdo − gilesnio pažinimo link.“

Rinkimų rezultatai bus paskelbti rugsėjo 13 dieną konferencijos, skirtos Vietovardžių metams, metu, taip pat savivaldybės svetainėje bei feisbuko paskyroje. Konferencija „Česlovo Milošo žemės kultūrinis, istorinis kraštovaizdis ir vietovardžiai“ vyks Česlovo Milošo kultūros centre Šeteniuose. Informacijos ieškokite savivaldybės svetainėje.

Taigi, pateikiame įdomiausių istorinių vietovardžių sąrašą ir prašome balsuoti už Jums įdomiausią pavadinimą. Pavadinimus iš daugybės atrinko ir aprašus parašė Kėdainių rajono savivaldybės Švietimo skyriaus vyr. specialistas, kraštotyrininkas ir vietovardžių tyrėjas Rytas Tamašauskas.

Pelė́dnagiai (Peldėnagių sen.). Pavadinimas paprastai kildinamas iš daiktavardinių dėmenų pelėda ir nagas. Dūriniu pelėdnagis menkinamai buvo įvardintas prastos elgsenos žmogus. Lietuvių protėvių mąstyme pelėda lyginta su ne itin malonaus veido žmogumi arba apsileidusiu, neišmanėlių žmogumi; žodžiu „nagas“ nusakytas šykštumas. Iš bendrinių žodžių kilęs apibendrintas įvardijimas tarp kaimynų paplitęs ir visuotinai įsigalėjęs kaip oficialus asmenvardis Pelėdnagis, Pelėdnagiai, iš šio tikrinio žodžio kilęs ir tų asmenų gyvenamosios vietos Pelėdnagiai pavadinimas.

Aklapuõdžiai (buvęs kaimas Krakių sen.) greičiausiai kildintini iš lietuviško žodžio *aklapuõdis. Tai jau rekonstruotas dūrinys, kurio sandai yra būdvardis aklas ir daiktavardis puodas. Neatmetamas ir kitas pavadinimo kilmės variantas – gali būti atsiradęs iš asmenvardžio *Aklapuõdis. Manykime, kad dūriniu aklapuodis ar dvinariu junginiu aklasis puodžius buvo pavadintas visiškai aklas ar viena akimi aklas, sužalotas amatininkas, aklis puodžius – molinių indų maistui ir buities interjerui skirtų daiktų dirbėjas, netekęs regėjimo, pusaklis puodažiedis, neregis krosnininkas ar puodų pardavinėtojas.

Babė́nai (Kėdainių miesto dalis). Pavadinimo užuomazga galėtų būti pirminiai asmenvardžiai Babas, Bobas, Babis, Babys, Babà, Bobà, Bebas. Tų vardų prasmės galbūt slypi lietuviškuose garsažodiniuose veiksmažodžiuose babė́ti ,,bambėti, plepėti, veblėti“, bàbaliuoti ,,niekus kalbėti, bambėti, veblėti“, bàbarauti ,,niekus kalbėti, plepėti, babaliuoti“, bèbti ,,bliauti“, bebióti ,,rėkti, bliauti“, bebénti „neaiškai kalbėti“, bebekuóti ,,neaiškiai kalbėti, mikčioti“.

Devyndúoniai (Gudžiūnų sen.). Pavadinimas sietinas su asmenvardžiu Devynduonis, šis kilęs iš į dūrinį suaugusių kelių bendrinių žodžių – skaitvardžio devyni ir daiktavardžio duona. Etnologas Libertas Klimka įžvelgia devynduonis reikšmę – „našlaitis, viso kaimo išlaikytinis“. Išties devynì, deviñtas žymi ne tik ko nors devintą dalį, ko nors devynis vienetus, bet pabrėžia ir daugumą (devyni „daug, daugelis“).

Gėláiniai (Dotnuvos sen.). Geologai sako, kad po Gėlainių žemėmis slypi gėlavandenis ežeras, iš kurio trykštantis šaltinis prasiveržia Dotnuvos parke. Galbūt gėlas požeminis vanduo ir šaltiniai suteikė vietai vardą. Požymiu gė̃las, gėlùs „be druskos, be rūgšties, prėskas, saldus“ nusakomi ir skysčiai, taigi ir vanduo gali būti gėlus, požeminiai vandenys – gėli; o gėlvandenis, gėlavandenis ežeras – kuris yra gėlo vandens.

Gùptilčiai (Krakių sen.). „Lietuvių vietovardžių žodyno“ autoriai rašo, kad šio pavadinimo kilmė ne visai aiški; galbūt Gùptilčiai yra antrinė lytis iš Gùbtilčiai, tokiu atveju Gùbtilčiai gali būti sudurtinis vietovardis, kurio pirmasis sandas kilęs iš gùbti, o antrasis – iš tìltas.

Kalnãberžė (Surviliškio sen.). Lietuviai kalnais nuo seno vadina žemės paviršiaus aukštumas, reljefo pakilimus, iškilesnes vietas. Sunkiai paaiškinama gausi Beržų telktis nuo Kalnaberžės iki Paberžės – Beržai, Beržiukai, Šlapaberžė, Beržotas (buvusio miško vardas prie Šlapaberžės), Naujaberžė, *Užuberžė, Beržytė, Berželė – vis nenutolta nuo Kruostų vingių. Indoeuropietiškų žodžių šaknyje berž- slypi spalvos reikšmės (šviesus, blizgantis, brėkšti, baltas), kai kurie mitologai su ta šaknimi susieja lietuvišką žodį biržìs, t. y. su burtais ir burtininkavimu.

Lauksargis (buvęs kaimas Gudžiūnų sen.). Dūrinių laũksargis, laũksarginis pagrindinė reikšmė nusakoma arba žemiškuoju aspektu, arba reiškiama dieviškojo pasaulio samprata: tai žmogus – laukų pasėlių sargas, prižiūrėtojas – arba mitinė būtybė, kuri saugo, globoja derlių laukuose.

Lioliaĩ (Šėtos sen.). Pavadinimas kilęs iš asmenvardžio Liolỹs, kuris sietinas su bendriniais žodžiais liolỹs ,,baidyklė, kuria gąsdina vaikus, baubas“, liólis ,,purvas; ištižėlis“.

Pilióniai (Dotnuvos sen.). Pavadinimas kildintinas iš bendrinio žodžio pilionis „pilininkas, pilies gyventojas, gynėjas; papilės gyventojas“, dar palyginkime pilėnas „pilies ar piliai priklausančios teritorijos gyventojas“.

Ramėnai, Ruminiai buvo Mikalojaus Daukšos gimtinės kaimynai, o iš gentainių lūpų į patyrimus ir M. Daukšos „Postilę“ (1599 m.) nukeliavęs ir žodis rómus. Ramė́nai (Dotnuvos sen.) kilme gali būti susiję su žodžiais ramùs, rumùs ,,ramus, mielas, malonus, jaukus, džiuginantis“, rùmtas ,,rimtas“, romus ,,švelnus, taikus, nuolankus, kantrus; tylus, ramus, be triukšmo; nejudantis, tylus“, rìmtas, rem̃ti, ram̃stis, ramė́ti. Indoeuropiečių kalbose dalies tokių bendrašaknių žodžių reikšmės ,,jaukus, ramus; doras“. Kìtos tos kalbų šeimõs leksinių bendrybių prasmės – ,,juosvas, juodas, t. y. sudegęs; suodys; kūrenamoji vieta“, todėl čia ir romuva ,,turįs kūrenamąją vietą“, ir vienas garsiausių vardų – ikikrikščioniškojo tikėjimo centras Romuva (Romovė).

Sauskójai (Pernaravos sen.). Pavadinimas galbūt atsiradęs iš dvikamienio asmenvardžio Sauskojis, kuris galėtų būti kilęs ir pravardės. Šio dūrinio pamatiniai žodžiai yra saũsas „be drėgmės, be vandens, išdžiūvęs; nudžiūvęs, nebegyvas“ ir apatinės kūno dalies pavadinimas kója, kurio bendrašakniai žodžiai graikų kalba reiškia ,,bėgti“, lotynų – „judinti“. Sauskóju tikriausiai vadintas nesveikų kojų žmogus.

Šventýbrastis (Vilainių sen.) yra Nevėžio ir upelio Brasta (dar vadinama Švento Jono upeliu) santakoje. Varde slypi ne tik mitinis, religinis klodas, bet ir šviesios vandens tėkmės įspūdis, todėl dūrinį galima perskaityti – šviesì brastà (sekli vieta per upę; sausumos kelio dalis, vedanti per upę), spindinti Brasta arba šventoji brasta, šventoji Brasta.

Šalčmiriaĩ (Dotnuvos sen.). „Lietuvių kalbos žodyne“ žodžiai šalčmirỹs, šalčiamirỹs, šal̃čmiris, šaltmirỹs, šaltmirà reiškia ,,kas bijo šalčio, šalčiu miršta, dreba“. Su šiais bendriniais žodžiais sietina asmenvardžių Šáltmaras, Šáltmeras, Šáltmiras, o iš pastarųjų – ir vietovardžio kilmė.

Šnìpiškis (Truskavos sen.). Išgirdęs šį vardą, šiandienos žmogus pirmiausia pagalvoja apie šnìpą – slaptą agentą arba asmenį, kuris apsiėmęs sekti kieno veiklą. Be abejonės, buvę kaime šniukštinėjančių, viską norinčių žinoti, viską apžiūrinėjančių žmonių. Tačiau pavadinimas gali būti dvejopos kilmės: sietinas su pavarde Šnìpas, Šnìpis, kuri kildintina iš bendrinio žodžio šnìpas „kiaulės snukio galas, knyslė“, arba tai šnìpiškis „smėlynė, šaltažemis“, t. y. negreit įšylantis, paprastai nederlingas dirvožemis, todėl iš prastos žemės turtingas nebūsi.

Žebgraužiaĩ (Krakių sen.). Pirmojo dėmens žeb- reikšmės gali būti kelių grupių, kurios susijusios su ne itin gražiomis elgsenos, charakterio savybėmis ir vizualiuoju aspektu: nepatraukliai valgo ar vis iki soties neprisivalgantis, perdėtai verkiantis, neaiškios kalbos ar niekus šnekantis, tas, kurio nagai į save lenkti, nesiprausęs ar fizinė išvaizda nepaklūsta įsigalėjusioms normoms ir grožio sampratai. Antrasis dėmuo aiškintinas žodžiais, kurių šaknys grauž-, grauz- griauž-, jie žymi ypatybes (kietas), dominuojantį dirvožemį (akmens trupinys, žvyras) ar veiksmus (graužiant skverbtis, ardyti, smulkinti; griežti dantimis), paliegęs žmogus kartais pavadinamas. griuvė̃siai.