Aktorius ir dainininkas Kostas Smoriginas. „Bardai LT“ archyvo nuotrauka.

„Niekam neįdomu, kaip aš jaučiuosi. Žmonės nusipirko bilietus, atėjo manęs paklausyti, jiems visai nerūpi, kokia mano nuotaika“, – sako aktorius ir dainininkas, ne taip seniai sudėtingą širdies operaciją ištvėręs KOSTAS SMORIGINAS. Dėl pablogėjusios sveikatos nepasirodęs „Bardai LT“ dešimtmečio koncerte, Kostas šį vakarą gitarą išsitrauks Pažaislyje. Šis koncertas – tradicinė įžanga į kitą savaitę Anykščiuose vyksiantį bardų festivalį „Purpurinis vakaras 2018“.

Šimtus, o gal tūkstančius kartų per savo gyvenimą esate ėjęs į sceną. Nejau tikrai kiekvienas kartas yra skirtingas?

Skirtingas, nors jaudulys – panašus. Kiekvieną kartą neramu – ar bus geras garsas, ar muzikantai, kurie su manimi gros, gerai jausis scenoje, ar aš pats gerai jausiuosi? Po pirmosios dainos jaudulys atslūgsta, dirbi įprastą darbą. Ar jis patinka publikai, supranti iš reakcijos veiduose, iš plojimų. Vertinu tą ryšį su žiūrovu ir klausytoju.

Ar koncerto sėkmė priklauso nuo atlikėjo nuotaikos?

Apie nuotaiką negali būti kalbos, kai prasideda profesija. Kokia gali būti nuotaika teatre, kai tau reikia eiti į sceną?! Ar vaikas numirė, ar anūkas – eini ir tiek. Esu matęs, kaip šviesaus atminimo aktorius Antanas Šurna vaidina klouną „Pepės Ilgakojinės” spektaklyje vos prieš dvi valandas sužinojęs, kad mirė jo mažas sūnus. Eina į sceną, taškosi ašarų srovelėmis iš guminių klizmų, juokina vaikus.

Žiauri šita profesija, reikalaujanti visiško atsidavimo ir pasiaukojimo. Blogai jaučiuosi, ar gerai – niekam neįdomu, žmonės atėjo paklausyti, sumokėjo už bilietus dvidešimt ar penkiolika eurų, jiems nerūpi tavo problemos, tavo sveikata ir tavo šeimos santykiai. Jie nori dainų, kurias mėgsta, kurias žino, štai todėl jau seniai be senųjų dainų nerizikuoju koncertuoti.

Nesudainuosi trijų bestų, prarasi koncertą ir žiūrovą. Pats juk tą patį jaučiu: su žmona nuėjome į Cesarios Evoros koncertą, sėdžiu, laukiu jos topų. Ir Gorano Bregovičiaus koncerte tas pats.

Kiek per metus paprastai gimsta naujų dainų?

Kiekvienąkart – skirtingai. Praėjusiais metais keturias publikai atidaviau, iš reakcijų supratau, kad gyvens. Gražiai priėmė. Į šios dienos koncertą naujų neįtraukiau – programa ir taip pilnutėlė, 24 dainos – sočiai ir žiūrovui, ir atlikėjui.


Aktorius ir dainininkas Kostas Smoriginas. „Bardai LT“ archyvo nuotrauka.

Kai metų pradžioje pablogėjo sveikata, ar nekilo mintis – viskas, užteks?

Kilo mintis, kad išvis gali viskas pasibaigti, nes sveikata neleis lipti į sceną. Tai būtų tikra tragedija – su visais apdovanojimais, kryžiais ir ordinais neįmanoma pragyventi iš pensijos. Normaliai, oriai. Tokia keista realybė… Taigi reikia dirbti, nes kitaip neišgyvensi. Mano vieta – scenoje.

O gal muzika gydo? Gal ji tikrai turi stebuklingų galių?

Marazmai – tokios kalbos! Artistai mėgsta pasakoti istorijas apie tai, kaip jie įsijaučia scenoje, kaip atsiduria transe, kitame pasaulyje. Visiška nesąmonė! Scenoje išnyksta laiko tėkmė, panirti į transą pavyksta tik genialiems artistams ir tai – ne visiems.

Keturiasdešimt metų esu scenoje ir gerai žinau, kas iš tiesų gydo – ramybė, gera nuotaika, geras oras ir maistas, fizinis krūvis, kartais ir vaistai, ir būtina medicininė intervencija. Labai tikiu daktarais, turiu jų daug draugų, myliu ir lenkiu prieš juos galvą.

Ar jiems dainuojate?

Dainavau šiais metais, operacijos išvakarėse. Kitą rytą – ant stalo, o dainos visos liūdnos. Apie mirtį, nelaimingus žmones… Ir taip mėginu jas šviesinti ir anaip – nieko neišeina, kuo labiau šviesinu, tuo liūdniau. Matau žvilgančias sesučių akis, galvoju: ar tik neprisikarksėsiu? Tačiau naktį prieš operaciją miegojau gerai, rytą mane sėkmingai operavo, taigi burtai nesuveikė.

Įžanginis rugpjūčio 16–18 d. Anykščiuose vyksiančio festivalio „Purpurinis vakaras 2018“ koncertas su Kostu Smoriginu Pažaislio vienuolyno kieme – šį vakarą 19 val.

Laisvė Radzevičienė