Vienas iš LKB kronikos leidėjų disidentas Petras Plumpa (kairėje) su bendražygiu kunigu Laimonu Nedvecku. V. Kazlausko nuotr.

Laisvės kovų istorijos muziejuje Obeliuose eksponuojami pogrindžio leidiniai yra spausdinti spausdinimo mašinėle. Šalia spausdinimo mašinėlė, taip pat tapusi eksponatu. Ploni, tarsi permatomi, lapai spausdintomis raidėmis, ar padauginti to laikmečio dauginimo technika byloja sovietinės valdžios realybę – neapykantą tikėjimui ir asmeniui.

Tai pogrindžio leidiniai: „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronika“, „Rūpintojėlis“, „Aušra“, „Tiesos kelias“, „Vytis“, „Dievas ir Tėvynė“. Apie šiuos Lietuvai brangius eksponatus, jų įsigijimo istorijas turėjo mums papasakoti garbingas muziejininkas Andrius Dručkus. Deja, nespėjo. Liko temos apmatai – „Nebaigtas straipsnis“.

Apie šiuos eksponatus, aplankęs muziejų, papasakojo žinomas disidentas, politinis kalinys, ateitininkas, iškili asmenybė kraštietis Petras Plumpa, kilęs nuo Suvainiškio. 1954 m. jis įsijungė į moksleivių antisovietinę organizaciją su centru Pandėlio gimnazijoje. Bendradarbiavo leidžiant nelegalų laikraštėlį „Laisvės balsas“ bei platino lapelius. 1958 m. vasario 16 d. ant Petrašiūnų elektrinės kamino iškėlė Lietuvos trispalvę.

„Rūpintojėlis“ – pirmasis pogrindžio leidinys, kurio leidybą 1972 m. kartu su bendraminčiais, tarp kurių buvo ir pandėlietė Nijolė Gaškaitė, organizavo ir P. Plumpa, prieš tai atlikęs septynerių metų lagerio bausmę už disidentinę veiklą.

„Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos“ (LKB kronika) leidyba truko net septyniolika metų. Pirmųjų septynių leidinių viršelis buvo pagamintas kopijavimo būdu naudojant iš žurnalų ar laikraščių iškirptas raides. Deja, pirmųjų LKB kronikos  numerių muziejaus kolekcijoje dar neturime. Dienos šviesą išvydus septintajam LKB kronikos numeriui P. Plumpa buvo areštuotas. Kronika buvo dauginami ir sovietiniais  „Eros“ kopijavimo  aparatais. Šie sovietinio saugumo žinybų griežtai apskaityti. Įstaigose aparatas buvo laikomas specialioje patalpoje su metalinėmis durimis (jose buvo langelis paduoti dauginti norimą dokumentą), teisę įeiti į ją turėjo tik su šiuo aparatu dirbantis žmogus, kruopščiai registruojantis dauginamus dokumentus, kopijų skaičių. Buvo kontroliuojama, kaip laikomasi nustatytų taisyklių. Žmonės buvo įbauginti ir retas kuris, rizikuodamas patekti į KGB rankas, imdavosi dauginti nelegalią spaudą.

Disidentas P. Plumpa su bendraminčiais iš Elektrografijos instituto slapta sukonstravo savadarbį kopijavimo aparatą, keletą kartų mažesnį už originalą. Inžinierių disidentų planuose buvo numatyta pasigaminti ir lagamino dydžio kopijavimo aparatą.

Spausdinimo mašinėlės taip pat buvo griežtai apskaitomos, saugumas patikrindavo jų šriftą. Kunigas disidentas Sigitas Tamkevičius saugumiečius pergudraudavo. Tam, kad susidarytų įspūdis, jog pogrindžio leidinio leidyba yra didžiulio kolektyvo darbas, jis mokėjo koreguoti spausdinimo mašinėlės raidžių padėtį. Beje, jis fotografuodavo ir parengdavo mikrofilmus LKB kronikai perduoti į užsienį ar disidentams sovietinėje Rusijoje. Šie mikrofilmai per retai atvykstančius tautiečius, daugiau per užsienio  ambasadų darbuotojus, įvairiais būdais paslėpti patekdavo į Vakarų pasaulio erdves ir atskleidė sovietų valdžios brutalius žmogaus teisių pažeidimus. LKB kronika buvo verčiama ne tik į anglų bet ir į ispanų kalbas. Tai, pasak P. Plumpos buvo labai svarbu. Ispaniškai kalbančių Lotynų Amerikos šalių visuomenė,  paveikta galingos sovietinės propagandos, daug kur gyveno „sėkmingo socializmo statybos“ iliuzija.

Bendraminčių ratas pamažu plėtėsi: dvasininkai, seserys vienuolės, pasauliečiai katalikai.    Kaip teigė P. Plumpa, „Tarp mūsų nebuvo tokių, kuriuos galėjo KGB užverbuoti.“ Kai buvo suimtas kunigas S. Tamkevičius, tardytojas jam pasakė: „Mokėjai pasirinkti žmones.“ P. Plumpa įsitikinęs, kad susitelkti ir neišduoti pasitarnavo rekolekcijos. Kronikos leidėjai per metus tris kartus slapta dalyvaudavo rekolekcijose, kurios trukdavo po kelias paras. Diskusijos  ir katalikui keliami tikslai telkė ir skatino atlikti gerus darbus. Disidento, bendraminčio  kunigo Juozo Zdebskio moto buvo – kiekvienas krikščionis turi savęs paklausti: ar tu šiandien padarei ką nors gera, ką galėjai padaryti?


Laisvės kovų istorijos muziejaus ekspozicinėje vitrinoje – pogrindžio spauda, šalia – spausdinimo mašinėlė, kurią šviesaus atminimo muziejininkui Andriui Dručkui padovanojo disidentė vienuolė Ada Urbonaitė.

„Manęs laukė ilgi aštuoneri lagerio metai, kurie tik sustiprino įsitikinimą tęsti pradėtus darbus. Po dvejų lageriuose praleistų metų iš tardytojų išgirdau pasiūlymą bendradarbiauti mainais į laisvę. Mano atsakymas buvo tvirtas ir aiškus „ne“. Tokio atsakymo ir užteko. Atbuvau visą skirtą bausmės laiką. Didžiausia dvasinė dovana būnant lageryje – aplankyti atvykusios žmonos ištarti tik du žodžiai: „Kronika eina.“ Supratau, atlikto asmeninio indėlio svarbą“, – sakė P. Plumpa.

LKB kronika ne tik vykdė  kilnią veiklą šviesdama pasaulio bendruomenę apie nusikalstamą sovietinę ideologiją, bet ir sulaukė tęsėjų. Laisvės kovų istorijos muziejuje Obeliuose saugomi pogrindžo leidiniai buvo spausdinami tęsėjų. Kartu pokalbyje dalyvavusi šviesaus atminimo A. Dručkaus bendražygė Elena Kazlauskaitė teigia, kad Andrius artimai bendravo su to meto disidentais kunigais ir vienuolėmis. Vienuolė Ada Urbonaitė dovanojo asmeninę relikviją – spausdinimo mašinėlę, kuria ji spausdino pogrindžio leidinį „Rūpintojėlis“.

Obelių Šv. Onos bažnyčios klebonas Laimonas Nedveckas kadaise artimai bendravo su Petru Plumpa. Dvasininko idėja pratęsti temą „Nebaigtas straipsnis“ pasitarnavo bendrystei su P.Plumpa. Disidento bendravimas su Obelių bei Pandėlio gimnazijų pedagogų ir moksleivių bendruomenėmis tik sustiprino įsitikinimą, kad toks kraštiečio apsilankymas Rokiškio krašte turi formuoti prasmingą tęstinumą.