Kryždirbys Saulius Kronis: „Mūsų kryžiai ornamentuoti, dėl to įtraukti į UNESCO paveldą. Tuo esame išskirtiniai.“ V. Bičiūnaitės nuotr.

Kalvis Saulius Kronis gyvena Velžyje (Panevėžio r.), tačiau gerai pažįstamas tautodailininkams ir kitiems menu besidomintiems, nes yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio skyriaus vadovas. Taigi, kaip linksmai apibūdino viena rokiškietė dailininkė, – „mūsų rajono tautodailininkų viršininkas“. Vasarą jį galima sutikti Skemuose organizuojamuose dailės, skulptūros, keramikos, kalvystės ir medžio drožybos pleneruose. Šiuo metu jo darbais galima grožėtis Rokiškio krašto muziejuje veikiančioje kalviškosios kryždirbystės parodoje „Tradicijų dermė kryžių viršūnėse“, ji veiks iki kovo 5 d. Joje – ornamentuoti kryžiai.

Kuo skiriasi pasaga nuo kryžiaus?

„Savo gyvenime kryždirbystės pradžia laikau 2009 m., iki tol buvo kalvystė. Ne visi kalviai kala kryžius. Ne visi kalviai ir gali juos kurti, nes tenka suvokti kompoziciją, daug kitų elementų, kuriuos reikia tiksliai sudėlioti, tam reikia išmonės, fantazijos, kūrybingumo ir žinių. Iš kitų šalių išsiskiriame tuo, kad mūsų kryžius sudaro ne vien du sukryžiuoti pagaliukai. Mūsų kryžiai ornamentuoti, dėl to įtraukti į UNESCO paveldą. Galim kaustyti arklius, remontuoti plūgus, bet juose nėra gyvenimo prasmės. Daugelis klausia, kodėl pasirinkau dabar nebemadingą kryždirbystę. Mums protėviai paliko šitą paveldą. Kas jį išsaugos, jeigu ne mes? Man pavyko perimti tradiciją ir ją  tęsti. Ir mes turime kažkam palikti“, – apie išskirtinę kūrybą kalbėjo S. Kronis.

Pasak kryždirbio, polinkis į meną jam duotas nuo Dievo, jokių specialių kalvystės studijų nebaigė, tik yra Lietuvos kalvių kalvio Vytauto Kryževičiaus mokinys, jo kalvystės tradicijų tęsėjas. Dirba savo paties įkurtoje kalvėje, darbai randa vietą originaliai kuriamuose namuose, puošia viešąsias erdves, pastatus ir parodų sales. S. Kronis įgyvendino seną savo svajonę – įkūrė mobilią kalvę. Autentišką, nebenaudojamą kalvystės prietaisą žaizdrui įpūsti surado vienoje Anykščių rajono sodyboje, jį restauravo ir dabar gali parodyti žmonėms, kaip kalviai dirbdavo prieš šimtmetį ir seniau, kai dar nebuvo elektros. Su mobilia kalve kalvystės amatą demonstruoja šventėse, mugėse. Autentiškas prietaisas sulaukia didžiulio susidomėjimo. S. Kronis surengė daugiau nei 20 autorinių parodų, yra aktyvus kalvystės simpoziumų dalyvis.

Skemų trauka

Lietuvoje vyksta ne vienas menininkų pleneras. Kodėl S. Kronis renkasi tuos, kurie organizuojami Skemų socialinės globos namuose?

Iš pradžių Skemų pleneruose dalyvaudavo jo mokytojas V. Kryževičius. Jam mirus, į jo vietą 2012 m. buvo pakviestas S. Kronis. Taip ir užsiliko.

Pasirodo, į šiuos plenerus traukia ne tik noras tęsti mokytojo tradiciją, bet ir čia sutinkamos asmenybės bei pati aplinka. „Pagrindinis traukos centras – dailininkas Arvydas Bagdonas. Per ilgesnį laiką susidraugavau su kitais menininkais ir gyventojais. Globos namų gyventojai tave pažįsta, pasitinka, siūlosi padėti – mašiną nuplauti ar išsiurbti…“ – apie betarpišką bendravimą linksmai kalbėjo S. Kronis.  Anot jo, čia važiuoji kaip į savo namus. Be to, Skemuose pajunti, kad sąvoka „globos namai“ visiškai pasikeitusi. „Lietuvoje daug panašios paskirties įstaigų, bet vargu ar rastume tokių pavyzdžių, kokius randame čia. Išskirtine šią vietą padarė direktoriaus Gintaro Girštauto didžiulė iniciatyva ir noras sukviesti, suburti menininkus. Jis nebereikalingo vandens bokšto nenuvertė, sumanė paversti varpine. Lygiai taip pat su koplyčia. Išsaugojo vandens valymo įrengimų stotį ir vietoje jos, sukvietęs menininkus, įkūrė koplyčią. Užpelkėjusioje vietoje iškastas tvenkinys, padaryta sala, pristatyta kūrinių…“ – vardino S. Kronis.

2016 m. koplyčiai ir varpinei jis nukalė masyvius kryžius, sietyną. 2019 m. aplinką papuošė du geležies žibintai. Tuomet menininkas minėjo, kad pirminė mintis buvusi sukurti nuorodą globos namų koplyčios ir varpinės link, todėl sugalvota, jog tokia nuoroda galėtų tapti du žibintai, sudarantys arką. Jie pastatyti takelio, vedančio į minėtus sakralinius pastatus, pradžioje. Arkos aukštis siekia apie 3,50 m. Tai  masyvūs, ornamentuoti, šviečiantys klasikiniai žibintai. Globos namų aplinkoje galima išvysti ir kitų šio kalvio darbų.

Kryžiuose – simboliai iš gamtos, pavadinimuose – sukūrimo laikotarpis arba istorija

Krašto muziejuje eksponuojami S. Kronio kalti ornamentuoti kryžiai eilinio žiūrovo akimis skiriasi tik dydžiu, ornamentika ir… pavadinimais: „Paklydėlis“,  „Prezidentė“, „Nacionalinis“, „100 Lietuvai“, tulpių žiedų formomis išvingiuotas „Žydėjimas“…

Pasak autoriaus, visus kryždirbystės simbolius senovės žmonės ėmė iš gamtos. Ką joje matė (saulę, mėnulį, žaibą, perkūną, pumpurus ar lapelius, paukščius), tą sudėjo. Kryžių pavadinimai susiję su istorija, su tuo laikotarpiu, kada jie kurti. Ką reiškia kryžiaus pavadinimas „Prezidentė“? Pasirodo, tai prezidentei Daliai Grybauskaitei specialiai nukalto ir padovanoto kryžiaus kopija. Jis įteiktas bendruomenių sąskrydyje „Litexpo“ rūmuose. Panašaus likimo ir „Nacionalinio“ pavadinimą  turintis kryžius – jį yra įsigijęs Lietuvos nacionalinis muziejus, o čia eksponuojama tik kopija.

Ar originalas ir kopija identiški? Kūrėjas atskleidė vieną kalvystės subtilumą: „Savų kūrinių kopijas lengva kurti, nes pasidarau eskizą, išmatavimus, brėžinį. Labai sunku padaryti kito autoriaus darbo kopiją, nes keblu paskaičiuoti metalo storį, dėl to dirbinys būna ištęstas arba per daug suspaustas.“

Prakalbina geležį ir muzikos instrumentus

Per parodos atidarymą šalia ornamentuotų kryžių ir mįslingai besišypsančio S. Kronio atšlieta į sieną stovėjo gitara. Tapo aišku – kažkas gros. Kas? Kosto Smorigino daina „Per tą lietų“ liejosi iš kryždirbio lūpų, pirštai lakstė gitaros stygomis. Iš parodos vienos lankytojos pasigirdo tylus komentaras, kad S. Kronis jai  sugriovė tipiško kalvio – augaloto, drūto, galingo, galinčio darbuotis tik su geležimi – įvaizdį.

Nuo kada jo gyvenime atsirado gitara? „Pradėjau groti 1990 m., kai vyko tie visi neramumai. Tautiškos dainos prie laužo, paprasti akordai… Savo dainų dar nekuriu, nes labai daug veiklų. Gal kada nors…“ – prisiminė S. Kronis ir toliau stebino. Jis su dukromis groja Šilagalio (Panevėžio r.) kultūros centro varinių pučiamųjų orkestre „Sklepučini“, kurio gretose 40 žmonių. Jį labai traukia liaudies instrumentai – lumzdelis, tradicinės aukštaitiškos kanklės. Pučia tūbą, trimitą. Mokykloje šiek tiek teko mokytis groti pianinu.

Kas saugo kryžius?

Daina „Per tą lietų“ grąžino į kasdienybę ir praktiškumą. Kai kas vengia ant artimųjų kapų statyti geležinį kryžių, nes jis apsineša, apsamanoja, esą nežinia, kuo ir kaip jį valyti, kaip saugoti. Tokiems skeptikams kryždirbys turi savą atsakymą: „Kryžių saugo Dievas ir gyvenimas. Žmonės šimtus metų neturėjo kuo padengti, o kryžiai išstovėjo. Tai yra šiuolaikinio žmogaus mąstymas, kad atsiradusias rūdis reikia nuvalyti. Jos atsiranda dėl korozijos. O čia korozijos nebus, nes nėra druskos. Skemų didysis kryžius laikysis 200 metų, duodu garantiją.“

S. Kronio darbai Skemuose:

  • 2012 m. „Angelas“ (kalviui Vytautui Kryževičiui atminti).
  • 2013 m. „Karališkas sostas“.
  • 2014 m. „Laikrodis“.
  • 2015 m. „Angelas“.
  • 2016 m. koplyčios ir varpinės kryžiai (aukštis 5,6 metro); sietynas (skersmuo 1,6 metro).
  • 2017 m. „Angelai ir kryžius-saulutė“.
  • 2018 m. „Laimės žibintas“.
  • 2019 m. du žibintai (aukštis 3,5 metro).