www.siaure.lt

„Šiaurės rytams“ ne sykį teko girdėti, kad Vabalninko Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijoje tarnaujantis klebonas atsargos kapitonas Jonas Tamošiūnas šiam kraštui tarsi suteikė gyvybės. Tikintiesiems svarbu pajusti, kad kunigui rūpi ne tik šventųjų, bet ir eilinių žmonių gyvenimas. Šis dvasininkas – kariškis, karo kapelionas, du sykius tarnavęs misijose Afganistane. Žinantis gyvybės ir atsakomybės už kitą žmogų kainą.
„Negaliu atsisakyti – tai mano pareiga“, – atsakė kunigas į „Šiaurės rytų“ prašymą kalbėtis apie koronaviruso grėsmės akivaizdoje atsidūrusią bažnyčią, žmones, jų atsakomybę, pasitikėjimą Dievu ir vieni kitais.

Interviu parengtas iki Vyriausybės sprendimo nuo kovo 16 dienos (pirmadienio) visoje šalyje skelbti karantiną. Dėl šios priežasties Lietuvos vyskupai nutarė, kad karantino metu nebevyks jokios viešos pamaldos.

– Žmonės vertina Jūsų aiškų žodį, reakcijas į kasdienes problemas ir gebėjimą be didelių užuolankų pasakyti ne visada malonią tiesą. Taigi kalbamės ne apie malonius dalykus.
Praėjusį penktadienį arkivyskupas Gintaras Grušas pranešė, kad plintant šalyje virusui Šv. Mišios šalyje neatšaukiamos. Anot jo, tikintieji galės priimti Šv. Komuniją į delną, ne į burną, kaip įprasta. Ką galite pasakyti tiems, kurie nieku gyvu nenorėtų sutikti su tokiu Šv. Ostijos priėmimu?

– Koronaviruso epidemijos metu Lietuvos vyskupų konferencija paskelbė ir trečią galimybę priimti Komuniją, tai yra priimti dvasinę Komuniją. Dvasinė Komunija tai puoselėjamas troškimas priimti sakramentinę Komuniją. Dvasiniu būdu priimti Komuniją gali ir dalyvaujantys Šv. Mišiose, transliuojamose per televiziją ir radiją.
Kalbant apie Komunijos priėmimą į rankas, visuotinėje Katalikų Bažnyčioje, nėra jokia naujiena. Taip Komunija priimama daugelyje pasaulio kraštų. Net ir mūsų kaimyninėje Lenkijoje vyskupai yra leidę tai daryti.

Tradicija priimti Komuniją į rankas kilo iš Vatikano II-ojo susirinkimo, vykusio 1962 – 1965 metais, Liturginės reformos. Liturgijos atnaujinimo siekio esmė – atsigręžti į pirmųjų krikščionybės amžių puoselėtas krikščionių tradicijas. Jau 390-aisiais metais Kirilo Jeruzaliečio katechezėje randame pamokymus, kaip priimti Švč. Sakramentą. Jis rašo: „Neištiesk rankos, neimk pirštais, bet padaryk iš dešinės ir kairės sostą, kad priimtumei Karalių“ (Katechetiniai pamokymai 23, 22). Taigi, toks Komunijos priėmimo būdas, apie kurį paskelbė Lietuvos vyskupai, iš esmės nėra jokia naujiena. Vietinės Bažnyčios, vadovaudamosios bažnytine teise, nusprendžia, koks yra priimtinas Komunijos priėmimo būdas. Iki šiol Lietuvoje Komuniją priimti į rankas būdavo negalima.
Nenorintys priimti Komunijos į rankas, priimti Dvasinės Komunijos, jie galės Komuniją priimti įprastu būdu. Tik ar „užsispyrėliai“ supranta, kodėl priimtas toks sprendimas?

– Yra drąsinančių tikinčiuosius, kad nebijotų užsikrėsti per Šv. Komuniją, kuri yra amžinojo gyvenimo laidas. Cituojamas asmeninėje paskyroje rašęs vienas katalikų teologas. Anot jo, jeigu kai kurie žmonės atradę tikėjimą ir priėmę sakramentus išgyja net nuo vėžio, tai esą krikščioniui šalintis Komunijos dėl ligos baimės yra netikėjimas. Ar pats toks lyginimas iš esmės yra krikščioniškas? Ar pastangos apsaugoti save ir kitus gali būti tolygios tikėjimo stokai?
– Visų epidemijų metu bažnyčios būdavo atviros. Šiomis dienomis ir Šventasis Tėvas Pranciškus ragina kunigus lankyti sergančiuosius nunešant Komuniją, dvasiškai juos stiprinant.
Tokioje situacijoje labai svarbu pasitikėti ir Dievu, ir civilinėmis institucijomis. Yra graži patarlė: „Saugokis pats ir Dievas saugos“. Tikintiesiems tai tikrai nėra tikėjimo stokos išbandymas, o tiems, kurie tiki neaišku kuo, tai taip pat nemanau, kad yra problema. Pasitikėjimas Dievu turėtų būti ne tik, kai viskas gerai, bet ir tada, kai apninka sunkumai.

– Panašus klausimas būtų apie kryžių ir kitų relikvijų bučiavimą. Ar būtinas fizinis prisilietimas, kad išreikštum, paliudytum meilę ir ištikimybę Dievui?
– Nieku gyvu. Dievui pagarbą ir ištikimybę galima išreikšti įvairiai. Pagarbiai stovėdami, sustodami, nusilenkdami, priklaupdami ar atsiklaupę, nukeldami kepurę (jei esame lauke). Fizinis prisilietimas yra labiau mūsų jausmų išraiška. Kaip ten bebūtų, tokiose situacijose kaip epidemija, labai svarbu naudoti tas priemones, kurios stabdo jos plitimą. Higiena čia taip pat labai svarbi.

– Mišiose nedalyvauti rekomenduojama rizikos grupės žmonėms. Jiems arkivyskupas siūlo sekmadieniais stebėti per Lietuvos televiziją transliuojamas mišias.
Padrąsinkite žmones, kad jų nuoširdi malda Dievą pasiekia ne tik iš bažnyčių. Juk svarbu, kaip meldžiamės?

– Gyvename informacinių technologijų amžiuje, todėl Dievo žiniai skleisti panaudojama ir televizija, ir internetas. Dalyvavimas bendruomeninėje maldoje yra labai svarbus aspektas, bet susiklosčius netinkamoms situacijoms turime naudotis ir kitomis priemonėmis, negu buvimas kartu. Labai svarbu suvokti, kad ar meldžiuosi televizijos pagalba, ar pasitelkiu radiją bei internetą, aš meldžiuosi su besimeldžiančiais, kurie yra atsakingi ne tik už savo, bet ir kitų sveikatą. Todėl šiuo metu ypač naudokimės šiomis priemonėmis. Vyresnieji katalikai puikiai žino radijo stotį „Marijos radijas“. Širdies tyrumas, intencijos grynumas – tai yra svarbiausia, o pasikeitus situacijai bus vėl smagu draugėn susibėgti bendrai maldai.

– Žinome, kad melstis reikia netgi už savo priešus. Ar pakanka vien melstis už tuos, kurie baisios epidemijos metu elgiasi ne tik kaip savo pačių, bet ir artimos bendruomenės priešai? Kalbėkite apie tuos ir tiems, kurie netgi pastaruoju metu negali susilaikyti nuo poilsinių kelionių į epidemijos krečiamus kraštus.
– Per skambiai pasakyčiau, kad tie, kurie vis dar rūpinasi savo kelionėmis, „vakarėliais“, bereikalingais apsipirkimais ar kita veikla, didinančia riziką nešioti virusą, yra priešai. Aš tokius asmenis, kurie šiuo laikotarpiu elgiasi neatsakingai, pavadinčiau nesusipratėliais. Belieka melstis už juos, kad Šventoji Dvasia jiems protą apšviestų. Ar keli šimtai eurų, ar savanaudiškas malonumų ieškojimas yra svarbiau už šalia esantį – kraujo ryšiais susaistytą asmenį, kaimyną, kolegą bendradarbį, pavaldinį, bendruomenės narį? Jei tokio abejingumo pasekmėje jų neteksime, kas tada? Galiausiai kaip tikintieji, turėtume dėti visas pastangas, kad nei savo, nei kitų sveikatai ir gyvybėms nekeltume pavojaus. Čia turėtume prisiminti Dievo įsakymą NEŽUDYK.

– Sakykite, kokią žinią neša mums ši su atgaila ir atsivertimu susijusi gavėnia? Ar visi išbandymai skirti tam, kad galėtume švęsti Prisikėlimą? Kad, pasak kunigo Juliaus Sasnausko, „ir šiame gyvenime būtume prikelti iš visko, kas paženklinta mirties ir nuodėmės, tamsos ir negyvenimo ženklu?“
– Šventasis Tėvas Pranciškus šių metų gavėniai mus kviečia: „Prašau Švč. Mergelės Marijos maldos užtarimo, kad per šią Gavėnią priimtume Dievo kvietimą susitaikinti su juo, sutelktume širdies žvilgsnį į Velykų slėpinį ir atsiverstume – atsivertume atviram ir nuoširdžiam dialogui su Dievu. Taip tapsime tuo, kuo Kristus kviečia būti savo mokinius: žemės druska ir pasaulio šviesa (plg. Mt 5, 13–14)“

Ši žinia tampa stipri šių dienų aktualijose. Visi nepatogumai, kuriuos patiriame ir patirsime, suteikia galimybę atitraukti žvilgsnius nuo socialinių tinklų, išmaniųjų įrenginių, kelionių tam, kad labiau išgyventume Dievo artumą, asmens bendrumą.

Tiesiog būsime priversti stabtelėti, priešingu atveju net ir administracinę atsakomybę užsitrauksime. Kartais pagalvoji, kad ir mūsų senoliai sako: „Nėra to blogo, kas neišeitų į gera“. Ar tik neatsitiktinai ši epidemija prasiveržė gavėnios – susitaikymo, atgailos, atsivertimo metu?
Išrinktoji tauta į pažado žemę keliavo keturiasdešimt metų, gavėnia trunka keturiasdešimt dienų. Kiek mums bus duota laiko išgryninti savo gyvenimus?

Nepaliaukime gyvenę viltimi. Nepraraskime drąsos ir pasitikėjimo.

Alfreda Gudienė

Biržų krašto laikraštis „Šiaurės rytai“