Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Laimingi tie, kurie dalijasi ir šypsenomis, ir ašaromis

Ramus vasario 16-osios vidudienis. Eini balta nuo iškritusio sniego Kareivonių kaimo (Varėnos r.) Ąžuolyno gatve ir negali nesidžiaugti – namai ir net medžiai papuošti Lietuvos trispalvėmis. Kaip ir visoje Lietuvoje, 12.30 val. sugaudė varpai – skambėjo ir gretimo kaimo, Žilinų, Šv. Antano Paduviečio bažnyčios varpai. Būtent šiuo metu prieš 100 metų Vilniuje buvo pasirašytas Lietuvai brangus Nepriklausomybės Aktas.

Ačiū kentėjusiems

Kunigas Algimantas Gaidukevičius, aptarnaujantis net keturias parapijas, iškilmingas mišias pradėjo pakiliais žodžiais: „Štai galime iškelti vėliavą ir būti nenubausti, štai didžiuodamiesi galime pasakyti: mes esame Lietuva! Tik turime neužmiršti, kad visa tai mums iškovojo tėvai, seneliai, proseneliai. Šios mišios – tai ir pasidžiaugimas šimtmečio nuveiktais darbais, ir padėka kentėjusiems bei žuvusiems už laisvę.“ Pagarbioje tyloje kunigas perskaitė gana ilgą šių apylinkių gyventojų sąrašą. Vieni jų buvo ištremti į atšiaurų Sibirą, iš kurio negrįžo, kiti kalėjo lageriuose, dar kiti partizanavo...

Drauge su kunigu Algimantu mišias aukojęs vyskupijos kurijos kancleris Gediminas Tamošiūnas, sakydamas pamokslą teigė, kad viena iš priežasčių renkantis kunigystę buvo noras konfrontuoti su sovietų diktatu. Pasak jo, net trys iškilūs Nepriklausomybės Akto signatarai jaunystės metais dirbo šiose vietovėse. Tai Vladas Mironas, kunigas, Lietuvos ministras pirmininkas, Lietuvos kariuomenės kapelionas, politinis kalinys, Alfonsas Petrulis, kunigas, lietuviškų mokyklų steigėjas, Valstybės Tarybos prezidiumo sekretorius, ir Donatas Malinauskas, Valstybės Tarybos narys, draudžiamos lietuviškos spaudos platintojas.

Kareivonių Ąžuolyno gatvėje ir namai, ir medžiai buvo papuošti Lietuvos trispalvėmis. Asmeninio archyvo nuotr.

Senoliai neužmiršti

Patyrėme jaudinančių akimirkų, kai kunigas šventino jaunuolių rankose stipriai laikomas Lietuvos vėliavas, kai sutartinai giedojome Lietuvos himną, kai linkėjome vieni kitiems ramybės, taigi ir taikos... Nors nekūrenama medinė bažnytėlė buvo tarsi suragėjusi iš šalčio, palaiminga šventės nuotaika nepaliko nei besifotografuojančiųjų prie bažnyčios vartų, nei vėliau susirinkusiųjų į kuklius, tačiau šiltus Kareivonių laikinus kaimo bendruomenės namus. Gražu, kad visiems, ypač vyresniems kaimo gyventojams, užteko vietos automobiliuose keliaujant nuo bažnyčios iki bendruomenės namų, kad močiutės ir seneliai buvo pagarbiai susodinti prie vaišėmis nukrautų stalų, kad juos pirmuosius pasiekė karštas troškinys, kurį atsikėlusi šeštą valandą ryto išvirė Kareivonių bendruomenės pirmininkė Dalia Baranauskienė.

Ji drauge su čia gimusiu, augusiu vyru Gintautu ūkininkauja, užsiima sūrių gamyba, augina ketvertą vaikų. Ši energinga, jauna moteris pradėjo antrąją šventės dalį – ji perskaitė prieš šimtmetį sukurto Nepriklausomybės Akto tekstą.

Laikinuose Kareivonių bendruomenės namuose, šildydamiesi karšta arbata, žmonės įdėmiai žiūrėjo Vytauto V. Landsbergio filmą apie Lietuvos partizanus. Asmeninio archyvo nuotr.

Yra kur augti

Prie jos netruko prisidėti Jakėnų seniūnijos (centras – Žilinai), į kurią tarp kitų penkių seniūnaitijų įeina ir Kareivonių, seniūnas Dainius Junevičius. Pasak jo, palyginti su anais laikais, mes esame pernelyg sureikšminę materialius dalykus. Gal dėl to, kad sovietmečiu gyvenome skurdokai. Laikas grįžti prie dvasinių vertybių – Laisvės, Tėvynės, Nepriklausomybės, Dievo. Turime augti. Galbūt kitose šalyse ir turtingiau gyvenama, bet Dievas mums davė šią žemę – Lietuvą, kurios laisvę iškovojo tėvai, seneliai, protėviai. Kitos tėvynės mes niekada neturėsime, tad branginkime ir saugokime ją.

Čia gyvenanti ir Onuškio Donato Malinausko gimnazijoje dirbanti lietuvių kalbos ir geografijos mokytoja Nijolė Repeikaitė-Česnulevičienė, išdalijusi baltus popieriaus lapus, pakvietė susirinkusiuosius parašyti linkėjimus Lietuvai. Kai kuriuos jų jau radome iškabintus bendruomenės namuose, daug jų įkelta į Lietuvos prezidentūros tinklalapį.

Kreivonių kaimo senbuviai Danutė ir Jonas Repeikos su dukromis: Daiva Repeikaite- Jarmalavičiene (kairėje) ir N. Česnulevičiene. Asmeninio archyvo nuotr.

Pasididžiavimas kaimu

Kai tautiniais drabužiais pasipuošusios mokytojos Nijolės paprašiau papasakoti apie kaimą, apie Kareivonių bendruomenę, ji ilgai nemąstydama pirmiausia ištarė majoro Vytauto Urbaičio, buvusio G.Žagunio užkardos vado, vardą. „Pradžia tarsi nuo jo – prašneko ji. – Atitarnavęs jis išėjo į pensiją, sugrįžo į savo gimtąją sodybą ir mums, kaimo gyventojams, pasiūlė: „Turėdami energijos, gražiai bendraudami, galėsite daugiau nuveikti visų labui.“

Prieš trejetą metų, minėdami Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, mes užlipome giedoti Tautiškos giesmės ant neseniai atrasto ir miškininkų sutvarkyto Burbonių piliakalnio Varėnos rajone. Prieš tai kartu genėjome krūmus, šienavome. Sugiedoję himną, čia pat, lankoje, linksmai šventėme – nebuvo jokio alkoholio, vien gražiomis dainomis svaiginomės. Paskui ėmėme organizuoti ir kitas šventes. Ne visada gausiai susirenka žmonių, bet čia gyvenantieji ir kaimą mylintieji ateina. Daugelis į Kareivonis atvyksta su vaikais vasaroti, aplankyti tėvų, kiti čia sėkmingai ūkininkauja, taigi susibėgę pabendraujame. Aš labai didžiuojuosi savo kaimu, tai mano gimtinė. Gimiau ir ketverius metus gyvenau vienkiemyje, kur senelis, Lietuvos savanoris Adomas Repeika, gavęs žemės, namus buvo pasistatęs. Į Kareivonis mus atkėlė dėl melioracijos. Čia augau, sukūriau šeimą (vyras taip pat iš šio kaimo), užauginome tris sūnus, du jau baigę mokslus, trečias dar studentas. Visi noriai dalyvauja šventėse, manau, kad ir savus vaikus kada nors atsiveš... Sesuo Daiva – prancūzų kalbos dėstytoja, su šeima taip pat čia nuolat vieši. Visi vienoje krūvoje sukamės, džiaugiuosi tuo. Į mūsų susiėjimus ateina ir patys seniausi kaimo gyventojai. Jie yra mūsų stiprybė, jei jų nebūtų, neatvyktų vaikai, anūkai“, – teigė mokytoja.

Kunigas Algimantas, pats uoliai prižiūrintis senuką kunigą Igną Kavaliauską, patvirtino, kad kaimas laikosi ant tokių žmonių, kurie geba mylėti, suburti. Juk kai kaimynai vieni su kitais dalijasi ir džiaugsmu, ir ašara, jie tampa laimingi, kaimai, parapijos – gražesnės, geresnė tampa ir Lietuva.

 

Rekomenduojami video