Nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse apie tuometinį ir dabartinį laiką kalbamės su Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru, nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi Egidijumi Bičkausku.

Minime 28-ąsias nepriklausomos Lietuvos Respublikos atkūrimo metines. Su kokiomis mintimis Kovo 11-ąją pasitinkate šiemet, Vasario 16-osios šimtmečio metais? Kaip šios dvi datos susijusios su jūsų gyvenimu? Ar per prabėgusius dešimtmečius keitėsi požiūris į tai, kas tuomet atrodė svarbiausia?

Kovo 11-oji, manau, yra pati svarbiausia mano gyvenimo data. Jos iš tikrųjų negalėjo būti be Vasario 16-osios, tad abi datos man svarbios ir reikšmingos. Beje, tikiuosi, ne man vienam. Kovo 11-oji anuomet man siejosi vien su laisvės galimybėmis ir perspektyvomis. Tomis dienomis tai ir buvo svarbiausia. Kur kas mažiau tuomet galvojome, kaip toliau gyvensime toje laisvėje, ką turėsime rinktis. O galvoti reikėjo. Tai, manau, buvo ne mažiau svarbu. Atrodė, kad laisvė pati savaime viską išspręs. Deja, taip nebūna. Laisvei irgi reikia proto, vien jausmo neužtenka.

Švenčiant Vasario 16-osios šimtmetį viešojoje erdvėje neliko nepastebėta Kovo 11-osios Akto signatarų nuoskauda, kad jie nebuvo pakviesti į oficialius iškilmių renginius. Ar ir jūs dėl to pajutote kokių nors nuosėdų?

Jokių didesnių nuosėdų nejaučiu. Vertinu tai, sakyčiau, žmogiškumo požiūriu. Galbūt kažkam labai nepatogu dėl savo nuostatų nepriklausomybės atžvilgiu jos atkūrimo pradžioje. Gal kai kam nesinori išvis prisiminti Kovo 11-osios, nes tai iš esmės buvo apsisprendimo metas. O kai kurių apsisprendimai galbūt buvo, švelniai tariant, ne visai teisingi. Pasakysiu gal grubokai: kaip Egidijui Bičkauskui sprendimas nekviesti į iškilmes signatarų man visiškai nerūpi, bet kaip signatarui – ne visai. Nepagarba tam laikui – tai nepagarba ne man asmeniškai, tai nepagarba signatarui, nepagarba tiems tūkstančiams žmonių, kurių valia aš patekau į Seimą. Kai nepagarbiai žiūrima į signatarą, tai, mano manymu, nepagarbiai žiūrima ir į tuos žmones, ir į tą sudėtingą gyvenimo laikotarpį.

1990 metų kovo 12-osios rytą Vilniaus oro uoste sėdote į lėktuvą ir išskridote į Maskvą, kad įteiktumėte Michailui Gorbačiovui kovo 11 d. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos priimtus dokumentus. Ko tikėjotės iš to susitikimo? Kokią reakciją Maskvoje sukėlė Kovo 11-osios Aktas?

Vežant dokumentus labiausiai rūpėjo, kad jų, neduok Dieve, kas nors Maskvoje neatimtų. Teko imtis ir šiokios tokios konspiracijos. Kol esi Lietuvoje, viskas paprasta, o atvykus į Maskvą tenka suktis kaip išmanai. Na, išsisukom. Maskvoje, be jokios abejonės, jau buvo žinoma apie Lietuvoje priimtus sprendimus. SSRS liaudies deputatų suvažiavimo posėdžio metu, šimtų deputatų – ir šimtų tūkstančių tiesioginės televizijos transliacijos žiūrovų – akivaizdoje Nepriklausomybės Akto kopiją su atitinkamu laišku įteikiau tiesiai į rankas M.Gorbačiovui. Šiek tiek vėliau ir ne taip iškilmingai dokumentus įteikiau ir SSRS ministrui pirmininkui Nikolajui Ryžkovui. M.Gorbačiovo reakcija buvo gana santūri, suvažiavimo deputatų, kurių didelė dalis buvo kariškiai – audringa, kilo pasipiktinimas. Atvirai pasakius, tik daug vėliau, geriau susipažinęs su to meto situacija Maskvoje, su bolševikine istorija, supratau, kad kiekvienas toks mano apsilankymas Kremliuje galėjo baigtis, švelniai tariant, liūdnai. Tuomet baimės nejaučiau, apie tai nesvarsčiau, žinojau, kad Lietuva laukia tokio mano žingsnio, ir dėl to jokių abejonių taip pat nebuvo. Galų gale įvyko tai, ką prognozavau ir prieš Kovo 11-ąją: suvažiavimas įpareigojo M.Gorbačiovą „užbaigti“ reikalą dėl mūsų nepriklausomybės, šis įpareigojimas vėliau sukėlė nemažų derybinių komplikacijų.

O dėl reakcijos... Gerai pamenu, kai 1989 metų gegužės 29 dieną Maskvoje liaudies deputatų suvažiavimo metu pirmą kartą iš oficialios tribūnos paskelbiau apie slaptųjų Molotovo–Ribbentropo pakto protokolų egzistavimą. Kartais klausdavo: ar buvo baisu? Iškart galiu atvirai atsakyti – taip. Kai prieš save matai kelis tūkstančius įtūžusių žmonių, iš kurių koks trečdalis – su generolų antpečiais, nesijauti labai drąsiai. Bet puikiai žinojau, kad Lietuvoje žmonės laukia šito, ir kad jei to nepadarysiu, negalėsiu sugrįžti namo. Viskas tada atrodė labai aiškiai, ir ta baimė pasitraukdavo į trečią ar dešimtą planą.

Prieš 18 metų išleistoje autobiografinėje knygoje rašėte: „Šių dienų interpretaciją ir vertinimus lemia nauja realybė, vienokia ar kitokia politinė bei demokratinė asmenybės branda. Tiesiai pasakysiu: nemėgstu „pranašų“ ir „aiškiaregių“. Deja, pastebima tendencija „perkurti istoriją“. Galintiems liudyti, žinantiems autentiškų įvykių giluminius ryšius bei pasekmes šios interpretacijos sukelia ne tik šypseną.“ Manau, kad dar tada perspėjote visuomenę apie politinio proceso, kurio kulminacija tapo Kovo 11-oji, mitologizavimo pavojus?

Nežinau, ką turite galvoje kalbėdamas apie mitologizavimą, Kovo 11-oji – ne mitas, o tikrovė. Deja, su ja, su konkrečiais asmenimis, jų vaidmeniu susijusios aplinkybės ne visados atitinka tikrovę.

Wikipedija nuotr.

Būtent tai ir turiu mintyje.

Pavyzdžiui, užmirštama, kad visuotinai ir atvirai prie bolševikinės santvarkos griovimo, išsilaisvinimo proceso mes prisidėjome gerokai vėliau nei mūsų kaimynai. Tiesa, paskui greitai juos pasivijome ir net pralenkėme. Nenorime prisiminti, kad net Sąjūdis pradžioje, bent jau oficialiai, kūrėsi kaip sąjūdis M.Gorbačiovo vykdytai SSRS pertvarkai, o ne Lietuvos nepriklausomybei remti. Rimtai analizuojant būtina įvertinti visus niuansus. Beje, apeinama ir tai, kad kartu su judėjimu dėl nepriklausomybės vyko ir procesai, kuriais buvo siekiama nuversti pačią sovietinę bolševikinę valdžią, ir šie procesai ne visai tapatūs. Manau, kad tada buvo daug lietuviškų bolševikų, kurie nebuvo nusistatę prieš Lietuvos nepriklausomybę, tačiau atsisakyti savo valdžios neketino. Ir dabar yra tokių. Jų galutiniai apsisprendimai buvo padaryti gerokai vėliau, pamačius, kad Maskva lieka toli toli.

Dirbdamas pirmuoju atkurtos Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovu Maskvoje, turbūt geriau nei bet kuris kitas matėte pastangų išsprūsti iš sovietinės imperijos gniaužtų galimybes. Jų rezultatas dabar neretai vienų vadinamas laimingu sutapimu, kitų – neišvengiamu istorinių procesų padariniu, trečių – stebuklu ar Dievo malone Lietuvai. Gal tuomet Maskvoje iš tikrųjų pasitaikydavo akimirkų, kai, jei galima taip pasakyti, jausdavote Apvaizdos ar istorijos įsikišimą į žemiškus reikalus?

Ko gero, buvo, bet sunku ką nors išskirti. Tuo metu ten viskas buvo, kaip ne kartą sakydavau, ant peilio ašmenų. Nuo vieno žodžio ar veiksmo daug kas galėdavo pakrypti visai neprognozuojama linkme. Tai, kad imperija sugriuvo, kad iš esmės pasikeitė ekonominiai ir visuomeniniai santykiai, kad už tai buvo sumokėta santykinai nedideliu krauju – ar Apvaizdos nuopelnas, ar sąmoningų politikų žingsnių pasekmė? To įvardyti tikrai nesiryžčiau. Nežinau. Pavyzdžiui, stebėdamas įvykius tiek buvusioje SSRS, tiek kitose besilaisvinančiose Rytų bloko valstybėse, dažnai pasakydavau sau: Dievas, ačiū jam, davė mums radikaliąją opoziciją Lietuvos laisvės lygos, vadovaujamos Antano Terlecko, pavidalu. Ji gebėdavo kaip reikiant ir valdžią, ir Sąjūdį „pašukuoti“, tačiau tą darė su protu, įvertindama galimus padarinius. Esu ne kartą matęs, kiek painiavos įneša radikalai net į pačius geriausius politikų norus, priverčia žengti žingsnius, kurių jie galbūt nebūtų darę. O A.Terlecko opozicija buvo solidi ir išlaikyta. Labai rimtai sakau: Apvaizda mus apdovanojo labai rimta opozicija, kuri sugebėjo ir duoti į kailį, ir neperžengti visų ribų.

Dalis visuomenės Lietuvos gyvenimą po beveik trijų nepriklausomybės dešimtmečių laiko iš esmės nenusisekusiu: iš tėvynės pasitraukė mažiausiai ketvirtadalis tautos, esame vieni iš pirmųjų ES pagal skurdo išplitimą, socialinę atskirtį, garsėjame vienais mažiausių atlyginimų, santykinai didele biurokratų armija, įsikerojusia korupcija. Gal tikrai 1990-aisiais valstybė buvo statoma ant kreivų pamatų?

Bent jau aš, dalyvaudamas mūsų valstybės atkūrime, tikėjau, kad kuriu darinį, kuris bus tarsi mūsų tautos išlikimo garantas. Tuo noriu tikėti ir dabar, suprasdamas, kokie esame maži viso pasaulio kontekste. Deja, ne viskas taip, kaip norėjosi, globalizacijos procesai, materialinės gerovės paieška veikia mus daug stipriau, negu norėjome. Bijau, kad savo veiksmais prie to prisideda ir mūsų valstybė, taip ir nesugebėjusi užkirsti kelio didelei socialinei poliarizacijai, užtikrinti pagarbos žmogui. Būdamas aktyvioje politikoje 1990-aisiais niekados nekalbėjau, kad mūsų tuoj tuoj laukia aukso laikai. Visada sakiau, kad bus labai daug sunkių išbandymų, tačiau, turiu pripažinti, pažangos tikėjausi greičiau ir daugiau. Aktyvioje politikoje nesu nuo 2000-ųjų, tačiau kaip signataras privalau prisiimti – ir prisiimu – atsakomybę taip pat ir už tuos procesus, kurie vyksta dabar. Vadinasi, kažkas kažkur kažkada buvo padaryta ne taip. Kas konkrečiai, sunku pasakyti. Gal tai, kad tik atkūrę nepriklausomybę mes per daug uoliai pradėjome spręsti materialinio pobūdžio klausimus, turto grąžinimo problemas, nenumatę pasekmių ir gerai visko neišsiaiškinę pradėjome privatizacijos procesus. Nenorėjome suprasti, kad absoliučiai neigiant sovietinę moralę ir nieko naujo nesiūlant galime likti išvis be moralės.

Kaip paprastai švenčiate Kovo 11-ąją? Kaip švęsite šį kartą, jei ne paslaptis? Gal ką šia proga norėtumėte pasakyti mūsų laikraščio skaitytojams?

Manau, kad rytoj mano diena prasidės kaip įprastai per Kovo 11-ąją: valstybės vėliavos iškėlimu prie savo namo. O vėliau, kaip ir kasmet, susitiksiu su kitais signatarais, susirinksime visi, kurie dar gali pajudėti – metai juk bėga... Galbūt pabėdosime... Šiaip jau nesu pompastikos mėgėjas, tad ir jokių išpūstų dalykų tą dieną nebus. Visiems šventės proga norėčiau palinkėti būti užtikrintiems rytdiena. Žinau, kad ne visi tokie yra, todėl to ir linkiu. Noriu palinkėti tikėjimo Lietuva ir tikėjimo savo jėgomis. Tikėjimo ta prasme, kad reikia pabandyti pakeisti, kas yra ne taip padaryta. Ne numoti ranka ir išvykti kur nors, o pabandyti ką nors padaryti. Tikėjimas, kad tu tą sugebėsi, greičiausiai atsipirks. Noriu pabrėžti, kad nė sekundei niekados nesigailėjau ir, esu įsitikinęs, nesigailėsiu, jog man teko garbė dalyvauti priimant Kovo 11-osios Aktą. Aš tuo didžiuojuosi. Mums tereikia užtikrintumo rytdiena. Bet nesikrimskime, bus ta rytdiena!

Ačiū už pokalbį.