Atšvęsta ir švenčiama Vasario 16–oji ne tik modernios Lietuvos valstybės sukūrimo šimtmečio data. Nuo vasario šešioliktosios, kaip atskaitos ženklo, simboliškai skaičiuojamos daugelio tautai ir valstybei svarbių įvykių pradžios.

Vienas iš svarbiausių įvykių – prieš 74 metus vasario 16-ąją per Kauno radiofoną nuskambėjusi generolo Povilo Plechavičiaus kalba, kviečianti vyrus stoti į Lietuvos vietinę rinktinę (LVR): „Pirmasis Rinktinės uždavinys – kova su banditizmu. Į Stalino pasikėsinimą mus išnaikinti – visi lietuviai buriasi į Vietinę rinktinę. Tegu Maskva žino, kad nė vienos pėdos savo žemės lietuviai be kovų Maskvai neužleis, kad už kiekvieną pėdą Lietuvos žemės kris tūkstančiai bolševikų bandos galvų. Lietuviai per amžius gynė nuo priešų savo žemę ir šiandien visi kaip vienas pasiryžę ginti savo Tautos laisvę, garbę ir gyvybę. Lietuvių Tautoje dar šiandien tebėra gyva narsių kunigaikščių dvasia.

Atminkite: kas negina savo laisvės, tas nevertas jos.“Tūkstančiai jaunų vyrų, kupinų patriotizmo ir noro apginti tėvynę, savanoriškai susibūrė su Vietinės rinktinės vėliava, iki kovo 1 dienos komendantūrose užsiregistravo 19500 vyrų. Buvo tikimasi, kad Rinktinė taps būsimos Lietuvos kariuomenės branduoliu kovai už Lietuvos valstybės atkūrimą vokiečiams iš Lietuvos traukiantis ir gresiant naujam Raudonosios armijos įsiveržimui. LVR taip pat buvo reikalinga civilių gyventojų ir vietinės administracijos apsaugai nuo teroristinių tarybinių ir lenkų partizanų būrių.

Vokiečių bandymai per Rinktinę organizuoti lietuvių mobilizaciją į vermachtą, nuolatiniai LVR štabo nesutarimai su vokiečių valdžia ir antivokiškos nuotaikos tarp karių paskatino nacius imtis rinktinės likvidavimo.

Gegužės mėnesį gen. P. Plechavičius su Vietinės rinktinės štabu (23 karininkais) buvo suimti ir išgabenti į Salaspilio koncentracijos stovyklą netoli Rygos. Gegužės 16 dieną buvo likviduota karo mokykla Marijampolėje. Naciai Paneriuose sušaudė 84 Rinktinės karius, per tūkstantį karių ir karininkų išvežta į koncentracijos stovyklas, apie 3 tūkst. sulaikytų karių buvo išvežti į Vokietiją ir perduoti priešlėktuvinės gynybos tarnybai. Likę su ginklais ir amunicija pasitraukė į miškus arba grįžo namo. Nemaža dalis jų vėliau įsitraukė į antisovietinį ginkluotą pasipriešinimą.

Biržuose buvo suformuotos ir stovėjo Panevėžio 241 bataliono 3 ir 4 kuopos.

Po generolo P. Plechavičiaus arešto kariams buvo liepta išsiskirstyti. Kas norėjo, galėjo pasiimti ginklą.

Įvairiai susiklostė buvusių LVR karių likimas - vieni pasitraukė į Vakarus, kiti įsijungė į partizaninį judėjimą, treti po karo tęsė mokslus, dirbo.

Laikas ir gyvenimo tėkmė negailestingai išretino buvusių LVR karių gretas. Sulaukę nepriklausomybės, gavę karių savanorių statusą, jie dar, atrodo, neseniai gausiai susirinkdavo į LVR karių sąjungos susirinkimus. Dabar šių garbaus amžiaus vyrų Biržų rajone beliko tik keli.

Artėjančios šventės proga kalbėjomės su buvusiu LVR karo mokyklos Marijampolėje kariūnu, LVR karių klubo Biržuose organizatoriumi, neseniai atšventusiu 95-mečio jubiliejų, biržiečiu, dimisijos kapitonu Jonu Pangoniu.

- Gerbiamas Jonai, nuoširdžiausiai sveikiname Jus su gražiu jubiliejumi. Nors Jūs daugybę metų esate neatsiejamas nuo Biržų krašto, tačiau Jūsų jaunystė prabėgo kitame Lietuvos kampe.

- Aš esu alytiškis, iš Dainavos krašto. Buvome trys seserys ir penki broliai, aš buvau vidurinis. Dar gyvas jauniausias brolis Remigijus dabar gyvena Šiauliuose. Jauniausia sesuo Aldona gyvena Alytuje, ten dirbo mokytoja.

Tėvai buvo vidutiniai ūkininkai, turėjo 20 hektarų žemės. Baigiau Radžiūnų pradinę mokyklą, o vėliau - Alytaus gimnaziją.

Kai užėjo rusai, buvau gimnazistas, jau beveik bebaigiąs gimnaziją, pabaigiau ją pirmais sovietinės okupacijos metais. Prasidėjus karui ir užėjus vokiečiams, kiek pabuvau tėviškėje, vėliau įsidarbinau pradinėje mokykloje mokytoju.

Mūsų šeima turėjo daug sąskaitų su okupantais - tiek rusais, tiek vokiečiais. Vyriausias brolis Vacys 1939 metais turėjo palikti Klaipėdą, kur mokėsi, nes kraštą užėmė Vokietija. Vyriausia sesuo Alytuje dirbo „Lietkoopsąjungoje“ buhaltere. Atėjus sovietų valdžiai, ji neteko darbo. Brolis Stasys, dirbęs „Lietkoopsąjungoje“, buvo išsiųstas į Daugius, ten karo pradžioje stojo į lietuvių sukilėlių būrį. To būrio vadas, brolio bičiulis, žuvo, kai vaikė tarybinius aktyvistus.

- Kai generolas P. Plechavičius paskelbė kvietimą stoti į Vietinę rinktinę, Jūs nedvejojote?

- Nė trupučio. Palikau darbą mokykloje ir Alytuje stojau į rinktinę. Mane, kaip baigusį gimnaziją, iškart išsiuntė į Karo mokyklą Marijampolėje. Iki Kalvarijos važiavome traukiniu, o toliau 18 kilometrų žygiavome pėsti. Apgyvendino kareivinėse, išdavė uniformą ir prasidėjo užsiėmimai. Be teorinių klausimų buvo rikiuotės užsiėmimai.

Skaičiuojama, kad mokykloje buvo apie 2000 kursantų. Mokslai truko apie du su puse mėnesio, iki gegužės vidurio. Atvažiavo generolas P. Plechavičius ir pranešė, kad jis atsisako vadovavimo Rinktinei, ir paleido mus į atsargą.

Kas turėjo civilius rūbus ar galėjo juos kur gauti, persirengė, kiti su kariškomis uniformomis pasitraukė. Aš sėdau į traukinį ir grįžau į Alytų, o paskui į tėviškę. Bet apie 300 vyrų liko. Jie vokiečių buvo internuoti, bene keturi kariūnai žuvo susišaudydami su mokyklą apsupusiais vokiečių kareiviais.

Mano vyresnis brolis Stasys irgi tarnavo Vietinėje rinktinėje Kalvarijoje. Jis buvo vokiečių internuotas, vėliau išvežtas į Vokietiją, paskirtas į priešlėktuvinę apsaugą ir gynė Berlyno dangų. Pateko į nelaisvę, buvo prancūzų kontroliuojamoje zonoje, vėliau išvyko į Ameriką. Į Lietuvą atvažiavo tik po Nepriklausomybės atkūrimo. Po visų negandų tuomet pirmą kartą susirinkome visa šeima draugėn.

- Netrukus, vasaros viduryje, Raudonoji Armija vėl įžengė į Lietuvą. Kaip tuomet pasikeitė Jūsų gyvenimas?

- Po poros mėnesių, liepą, pasirodė pirmieji rusų kareiviai. Bandžiau su jais kalbėtis, bet ne kažkas gavosi. Nors paskutinėje gimnazijos klasėje jau mokino ir rusų kalbos, bet mes jai jautėme didelę antipatiją, nieko gero taip ir neišmokome.

Kai sovietai paskelbė mobilizaciją į kariuomenę, tėviškėje įsirengiau bunkerį ir jame slapsčiausi. Brolis Vacys davė pistoletą, slapstėmės kartu. Prieškariu pašauktas į tarnybą Lietuvos kariuomenėje, po okupacijos jis ne savo noru tapo Raudonosios armijos kariu. Karo pradžioje brolis Varėnos poligone iš sovietinės kariuomenės pasitraukė ir grįžo namo. Vėl užėjus rusams, jis bandė gauti kokius nors dokumentus ir legalizuotis. Turėjo kažkokį popierėlį iš apylinkės seniūno, palaikė ryšius su vietiniais partizanais. Už šią veiklą Vacys buvo suimtas ir 10 metų atbuvo lageryje.

Aš išbuvau bunkeryje iki 1945 metų rugpjūčio mėnesio. Tada buvo paskelbta amnestija ir aš pasidaviau. Tuo metu prieš mane jokių represijų nesiėmė ir aš skubiai išvažiavau į Vilnių, įstojau į Pedagoginį institutą, į lietuvių kalbą ir literatūrą. Pamenu, per stojamuosius egzaminus rašiau darbą apie Julių Janonį.

- Vadinasi, tapote pedagogu?

- Vilniuje praleidau 3,5 metų. Verčiausi sostinėje sunkiai, po brolio arešto mama vos sudūrė galą su galu, o vėliau visą šeimą išvežė į Sibirą. Lietuvoje pasiliko sesuo Aldona, kuri tuo metu jau mokytojavo Kapčiamiestyje. Laimei, tėviškėje liko gyventi nevedęs tėvelio brolis, todėl trobesiai neliko tušti, nebuvo išgrobstyti ar užimti.

Mokslų iki galo baigti nepavyko. Vilniuje draugavau su jaunais žmonėmis, panašaus likimo kaip aš, bendraminčiais. Kažkaip savaime susidarė tokia draugija. Tie mano draugai dalyvavo studentų pogrindinėje veikloje, atsinešdavo slapta leidžiamų laikraščių, visi kartu skaitydavome.

Tai buvo apie 1947 metus. Taip atsitiko, kad vienas iš jų per neatsargumą buvo areštuotas. Tas draugas mūsų neišdavė, bet saugumas ėmėsi visų, su kuriais suimtasis bendravo. Mane sekė ilgai, siuntė provokatorius. Mano kambario draugą įpareigojo sekti, ką aš veikiu, ir nuolat pranešti. Jis man pasakė, kad turi tokią užduotį. Kitą draugą saugumas privertė tarpininkauti supažindinant mane su neva pogrindžio veikėjais.

Atėjo tie žmonės pas mus į kambarį, šviesos liepė nedegti. Aš priguliau ant lovos ir per visą laiką neištariau nė žodžio. Jie visaip mane šnekino, esą universitete organizuojamas pogrindis, kad aš būčiau šiam darbui labai reikalingas, ir panašiai. Neištariau nė žodžio, pratylėjau kokią valandą ar dvi. Išėjo tie provokatoriai.

Saugumo užverbuota kurso draugė buvo irgi įpareigota prašyti, kad aš ką nors parašyčiau į pogrindinę spaudą, kad būtų galima prie manęs prikibti. Vis dėlto ji buvo garbinga - tik pasakė man, kad parašyčiau ir atneščiau.

Aš, žinoma, nerašiau ir nenešiau, o ji daugiau ir neprašė.

Galų gale vis tiek buvau priverstas iš Pedagoginio instituto pasitraukti. Tuomet atvykau į Kauną ir įsidarbinau Valstybinės grožinės literatūros leidyklos Vertimų skyriuje. Kadangi lietuvių kalboje jau buvau apsitrynęs, o ir labai geras vedėjas buvo, patikėjo man skaityti korektūras.

Korektoriumi dirbau ne visai metus.

- Kaip patekote į Biržų kraštą?

- Čia žmonos nuopelnas. Atėjus vasarai, mano simpatija Janina irgi paliko Pedagoginį institutą. Baigusi tris kursus tai padaryti ji buvo priversta dėl sunkios šeimos padėties - jos tėvai jau buvo senyvi, kolchoze nieko neuždirbo, o jaunesniems broliams ir seserims mokytis reikėjo.

Labiausiai žmonos mama agitavo, kad dukra arčiau tėviškės grįžtų, dirbtų ir šeimai padėtų.

Janina kilusi iš Pasvalio krašto, Pervalkų kaimo.

Janinai besimokant gimnazijoje Pasvalyje, jos mokytojas buvo garsus pedagogas Nastopka. Vėliau Nastopka dirbo Biržuose, tai savo buvusiai mokinei surado darbą gimnazijoje. Susituokėme 1949 metais ir atvažiavome į Biržus. Man darbo nebuvo, bet pavyko įsitaisyti rajoninio laikraščio redakcijoje, vėl skaičiau korektūras. Pradirbau čia daugiau kaip ketverius metus, kol išaiškėjo, kad esu iš tremtinių šeimos. Tai mane iš to darbo išvijo.

Buvo 1954 metai, mokyklos direktoriumi dirbo Jonas Repšys. Žmona Janina jau turėjo užsitarnavusi gerą vardą kaip mokytoja, dar papildomai ji tvarkė mokyklos biblioteką. Direktorius Janinai padidino pamokų skaičių, o mane priėmė dirbti bibliotekininku. Kitais mokslo metais direktorius J. Repšys jau ir man skyrė lietuvių kalbos pamokų žemesnėse klasėse.

Taip be klapato išdirbau dvejus metus.

1956 metų vasarą iš švietimo vadovybės atėjo raštas, kad mokytoju dirbti negaliu. Vėl likau bibliotekininku puse etato.

Praėjo dar dveji metai bibliotekoje. Švietimo skyriaus vedėja tapo Marija Blėkaitienė. Ji per ministeriją mane vėl atstatė į mokytojo pareigas. Bet mokytojauti neteko - išsikvietė į rajono partijos komitetą pokalbio. Ten pasakė, kad nuo atleidimo iš darbo mokykloje aš nesu apsaugotas, šleifas paskui mane driekiasi prastas. Pasiūlė eiti vadovauti kolūkiui. Tada buvo Chruščiovo atšilimo metai, vienas iš sekretorių man tiesiai pasakė: „Mes žinome tavo šeimos istoriją. Bet dabar į tai nebekreipiame tiek dėmesio, mums kaime reikia šviesių žmonių.“ Buvo 1959 metai.

- Iš mokytojo virtote žemės ūkio organizatoriumi bei administratoriumi. Kokie tai buvo metai jūsų gyvenime?

- Tapau kolūkio „Lenino keliu“ pirmininku. Dabar dėl šito darbo jaučiu tam tikrą moralinį slogutį ar net gėdą. Ir dabar dar kartais sapnuoju kažkokias kolūkinių laikų negandas. Pagadino man sveikatą šis darbas.

Kita vertus, stengiausi kaimui netrukdyti gyventi - nekūriau gyvenviečių, nestačiau specialiai daugiabučių namų, nebuvau iš tų, kurie skatino žmones keltis iš vienkiemių, kai vyko melioracija. Trylika metų ėjau šias pareigas. Žmonės apsiprato, nebesiskundė, su visais elgiausi draugiškai, net su komunistais. Neatimdavau nei ganyklų, nei pasodybinių sklypų.

Tuometinis Biržų rajono komunistų partijos komiteto pirmasis sekretorius Juozas Tunkevičius žinojo mano istoriją, bet man nekliudė, nors buvau nepartinis. Tik kai partijos sekretoriumi buvo paskirtas Kazimieras Bitinas, situacija pasikeitė.

Jo charakteris buvo baisus. Jis Pasvalyje draugavo su tuometinės Pasvalio žemės ūkio valdybos viršininku Morkūnu. Jo jaunesnysis brolis Vytautas Morkūnas buvo Liepų kolūkio pirmininkas. Labai garbingas žmogus. Sykį jis mane pasikvietė ir sako: „Pangoni, Bitinas po tavimi kasa duobę.“

Taip ir buvo. Ir ko tik jis nedarė, kad mane pažemintų ir sunaikintų. Neapsikentęs pasakiau apie tai žmonos broliui Antanui, o tas - savo klasės draugui, jau tapusiam žemės ūkio ministro pavaduotoju, Bėčiui.

Pastarasis išbarė K. Bitiną, kad manęs neterorizuotų. Taip tęsėsi apie porą metų ir vis tiek mane iškrapštė. Vasario mėnesį buvo visuotinis susirinkimas, žmonės mane perrinko pirmininku, o balandžio mėnesį iš Vilniaus atėjo nurodymas vėl kviesti naują susirinkimą. Greičiausiai Bitinas kreipėsi į savo bičiulius partijos centro komitete, o tie ir suveikė... Mane atleidus, kolūkius stambino, „Lenino keliu“ sujungė su K. Požėlos vardo kolūkiu. Prasidėjo pirmininko Džiūvės era.

- Kodėl pirmasis sekretorius taip jūsų nemėgo?

- Kiek jis buvo sekretoriumi, nesu buvęs jo kabinete. Aš jį tiesiog ignoravau. Be to, buvau nepartinis. Tokių nepartinių kolūkio pirmininkų tuo metu rajone, be manęs, buvo dar du. Bet juos netrukus pakeitė, paskutinius porą metų buvau likęs vienintelis nepartinis pirmininkas.

- Kur pasukote, netekęs kolūkio pirmininko pareigų?

- Dirbdamas kolūkyje, įsigijau agronomo specialybę. Mane paskyrė agronomu į „Tarybinio artojo“ kolūkį. Tačiau ten nesutariau su pirmininku, todėl perėjau į kitą kolūkį, kurio centras buvo Kratiškiuose.

Čia ir sulaukiau pensinio amžiaus, dar porą metų padirbau. Išėjau į pensiją 1985 metais.

Pripratus visą laiką ką nors veikti, išėjus į pensiją nebuvo ką daryti. Tada pradėjau dirbti Medeikiuose butų prižiūrėtoju. Medeikių kolūkio pirmininkas Petras Vileišis buvo pristatęs namų, prisikvietęs iš kitur dirbti žmonių. Buvo apie 70 butų. Tai dirbau dar penkerius metus, neblogą atlyginimą mokėjo. O čia ir Sąjūdis atėjo.

- Tautinio atgimimo metais buvote aktyvus ir pastebimas. Kaip sekėsi suburti Vietinės rinktinės karius veteranus į bendrą organizaciją?

- Buvau išrinktas ir dalyvavau viename Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio suvažiavimų. Vėliau, atgavus Nepriklausomybę, ėmiau rūpintis buvusių Vietinės rinktinės karių būrimusi į organizaciją. Rinktinės susikūrimo 50-mečiui parašiau didelę publikaciją į vietinį laikraštį, kviesdamas buvusius karius burtis į klubą. Atsiliepė vienas kitas buvęs rinktinės karys, tačiau burtis į kokią nors organizaciją žmonės dar nedrįso.

Klubą įkurti pasisekė tik 1997 metais, kai buvusiems LVR kariams buvo pripažintas teisinis karių savanorių statusas. Tada visi sujudo, atsiminė, kas esą. Atsiliepė apie 20 rajone gyvenusių buvusių Panevėžio bataliono Biržuose dislokuotų 3 ir 4 kuopos karių.

Vėliau atsiliepė ir kituose rajonuose gyvenantys šių kuopų kariai. Bendravome su Lietuvos politkalinių ir tremtinių bendrijos Biržų skyriumi, vienijome visus pasipriešinimo dalyvius, rūpinomės karių savanorių, rezistentų ar politinių kalinių statuso suteikimu. Daug žmonių kreipėsi, teko ruošti daug dokumentų. Nuo 1998 metų Biržų klubas tapo LVR karių sąjungos sudėtine dalimi, o aš esu šios organizacijos respublikinės tarybos narys.

- Jūs tik penkeriais metais jaunesnis už modernią Lietuvos valstybę. Kas džiugina ar jaudina jus dabar, žiūrint nuo tikrai nemažo metų kalno?

- Džiaugiuosi, kad sulaukiau tiek metų ir dar nesu paliegęs, gebu savimi pasirūpinti. Didelių planų nekuriu, tačiau dabar artimiausias tikslas - sulaukti ir paminėti Vietinės rinktinės sukūrimo 75 metų sukaktį.

Džiaugiuosi, kad šalia gyvena vaikai, aplanko anūkai. Dukra Rima tapo muzikos pedagoge, sūnus Algimantas buvo verslininkas. Išvykęs į Ameriką, pragyveno ten 6 metus, tačiau sugrįžo į Biržus. Skaudu, kad nebėra šalia žmonos Janinos.

Šį sausį ji būtų minėjusi savo devyniasdešimtmetį. Neramu, kad vėl ima kliūti Vietinė rinktinė. Vis atsiranda žmonių, kurie nori ją laikyti okupantų sukurtu dariniu, kurio veikla buvo vien smurtas ar vandalizmas. Iš kur atsiranda tokių vertinimų? Juk tai buvo patriotinių jėgų bandymas ginti savo valstybės teritoriją, tai buvo prasmingas patriotinis veiksmas, įkvėpęs tolesnei kovai su naujais okupantais. Tiek jaunų vyrų, tiek šaunių nepriklausomos Lietuvos karininkų ten buvo susirinkę.

Ir dar. Šiomis dienomis man neramu dėl valstybės ateities.

Tiek dėl kaimyninių šalių pozicijos, tiek dėl šalies vidaus įvykių raidos.

Antanas Vaičeliūnas