Į dailininkų Skaidrės Butnoriutės ir Sauliaus Kruopio namus Vilniaus senamiestyje pasibeldžiau laikotarpiu tarp jų gimtadienių. Tarp sutuoktinių 11 metų skirtumas, tačiau gimtadienius jie pasitinka beveik vienu metu, vasario mėnesį. „Ne, mudviejų metai ne jubiliejiniai, bet švenčiame kitą jubiliejų – mudviejų su Skaidre parodų „Gyvenimas kartus“ 25-metį. Šį kartą ji bus atidaryta kovo 3-iąją Kelmėje“, – pasakė Saulius ir čia pat papasakojo, kad kažkada pusiau juokais Skaidrės mestelėti žodžiai prilipo ir tapo tradiciniu vyro ir žmonos parodų pavadinimu. Tiesa, iš pradžių Saulius šiek tiek susierzino, kai žodis „kartu“ išvirto į „kartus“. Paskui jis nusileido – dviejų dailininkų ir jų trijų sūnų, gyvenančių po vienu stogu, gyvenimas išties ne kasdien būna saldus...

Vieną po kito apžiūrinėjau sutuoktinių paveikslus, atrinktus 25-ajai „Gyvenimas kartus“ parodai. Štai Sauliaus labai šiltais potėpiais nutapyta „Lietuvaitė“ – padėka žmonai už tris sūnus. Paveikslą tapė paslapčiomis ir padovanojo per žmonos jubiliejinę parodą. Siužetas – trapios merginos galvutė, aplink kurią lyg žvaigždės sukasi trys senoviniai laivai – kurėnai, simbolizuojantys tris sūnus: Eigirdą, Karolį ir Vilhelmą. Gelsva spalva švytintis paveikslas, sukėlęs didžiules tuometinės parodos dalyvių ovacijas, iki šiol yra vienas iš Skaidrės mėgstamiausių.

Kaip apibūdintumėte savo darbų stilių, ar tai – ekspresionizmas?

Taip, ir jis nėra gražus, ne „kupy-pradaj“, kaip rusai sako, ne saldus, Lietuvoje ne itin populiarus. Ekspresionizmas XX a. pradžioje iškilo kaip iššūkis akademiniam stiliui ir komerciniam menui. Prancūzijoje užgimė fovistai, kurių svarbiausia išraiškos priemonė – intensyvios, nenatūralios spalvos tapo tarsi priešprieša šiltoms miesčioniškoms spalvoms. O Vokietijoje jauni architektai, protestuodami prieš tvarkingą, nudailintą akademinį stilių, susibūrė į modernią „Briucke“ grupę. Impulsas – Vincento Van Gogo, Polio Gogeno tapyba, eksponuota Drezdene 1905–1906 metais. Su visu tuo susipažinau Vokietijos bibliotekoje. Atsiverčiau dailės žurnalą PAN ir net aiktelėjau – šiaudais dengti Nidos nameliai, senoviniai laivai kurėnai... Aha, vadinasi, Lietuvoje kažkada dirbo Vokietijos menininkų saujelė. Tą žurnalą atsivežęs į Lietuvą rodžiau visiems valdininkams, ministrams. Svetimtaučiai mūsų Nidą tapo, populiarina, o ką mes?.. Aš 20 metų mokiausi dailės – nuo Šiaulių vaikų dailės mokyklos, Kauno S.Žuko taikomosios dailės technikumo iki tuomečio Dailės instituto, bet nebuvau girdėjęs apie dailininkų koloniją Nidoje. Kodėl nuslėpta? Todėl, kad mums grūdo sovietinę kultūrą. Ir aš, laikydamasis ano meto tradicijų, kiekvieną mielą vasarą organizuodavau dailininkų parodas, plenerus Nidoje, Juodkrantėje ir Preiloje. Iš viso organizavau gal net 29 tarptautinius ekspresionistinės tapybos plenerus.

Asmeninio archyvo nuotr.

Impulsą tam, matyt, davė pasididžiavimas lietuvišku menu? Juk turime ką parodyti...

Tiesa tokia –daugybę metų būdami nelaisvi, neturėjome lietuviškos tapybos. Pirmąją piešimo mokyklą XIX a. Vilniuje atidarė rusai su IvanuTrutnevu priešakyje, nes reikėjo menininkų, kurie tapytų ikonas. Lietuvišku menu pagrįstai galėjome didžiuotis, kai į Vilnių savo tapybą atvežė Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, kiti... 1906 m. gruodį įvyko pirmoji lietuvių dailininkų paroda! Į Lietuvą iš Europos grįžo ir daugiau nacionalinių daigų – Petras Rimša, Petras Kalpokas. O Vokietijoje jau kuris laikas tarsi vėliava plazdėjo modernusis ekspresionizmas – „Briuckės“ grupės dailininkai priėmė savo revoliucingą manifestą. Taigi Lietuvos menas nevėlavo, jis tarsi nubudo lygiagrečiai su kitų Europos šalių menu. Džiugina tai, kad ką tik susikūrusiai nepriklausomai valstybei menas nuoširdžiai rūpėjo: pirmasis statinys, iškilęs 1925 metais Kaune – meno mokykla (iš tiesų ji pradėjo veikti penkeriais metais anksčiau). Šiuo laikotarpiu, kai, rodos, ir valgyti nebuvo ko, iš lietuvių išeivių, pvz., iš Adomo Varno, kitų dailininkų, buvo supirkta daug dailės kūrinių.

Kaip jūs save įvardytumėte – tylus ieškotojas, romantikas?

Aš anksti pasirinkau tapytojo kelią. Galutinai apsisprendžiau 1978 metais Jerevane, Martiroso Sariano muziejuje, – nors tada studijavau meninę fotografiją, kartu ir tapiau. S.Žuko technikume visus gaubė kūrybiška atmosfera. Susikaupti išmokė prof. Arvydas Šaltenis, prof. Kęstutis Zapkus (JAV) prof. Valentinas Antanavičius, Leonas Katinas ir Jonas Daniliauskas. Tai tapybos katedros dėstytojai....Aš nesu komercinis dailininkas man nėra galutinis tikslas, nors užsakymus – naujus iššūkius gauti malonu. Na, įsigyja draugai, žmonės parodų metu. Dailininko profesija verčia nuolat lavintis – jei nedirbi 2–3 dienas, kyla vidinė įtampa,nerviniesi, priekaištauji, kad ne tuo užsiimi.

Ar tuomet, kai juvelyriškai kūrėte Karaliaučiaus, vėliau Šiaulių miestų maketus, jums atrodė, kad užsiimate ne tuo, kuo reikėtų?

Taip, bet man labai brangi praeitis. Karaliaučiaus maketą stengiausi kurti remdamasis senovinėmis graviūromis, fotografijomis ar paveikslais. Aš susižavėjau šiuo didingu miestu. Prie atskirų detalių sugaišau marias laiko – tenkino tik maksimaliai tikslus rezultatas. Visa tai mane pakerėjo – maketus kūriau net 11 metų. Būna veiksmų, kurių negali paaiškinti. Atsakymas atėjo Indijoje, per tapybos stažuotę, kur mudu tobulinomės drauge su Skaidre. Tarsi kažkieno balsas pašnibždėjo, kad praėjusiame gyvenime aš buvau Karaliaučiaus miesto architektas.

Asmeninio archyvo nuotr.

Neužteko Karaliaučiaus, dar kelerius metus atidavėte gimtųjų Šiaulių maketui?

Ch.Frenkelio viloje eksponuojamas mano sukurtas senamiesčio maketas „Prarasto miesto beieškant“. Šiauliai – mano tėvų, senelių, prosenelių miestas, kaip galiu būti abejingas? Gimiau senamiestyje, cariniame trijų aukštų name su mediniais laiptais, netoli bažnyčios. Supratau, kodėl čia... Negalėjo siela sugrįžti naujam gyvenimui į Karaliaučių, nes jo senamiestis karo nuniokotas. Mane įkvepia ne tik miestas, kuriame gyvenu, bet ir tūkstančiai praeities vaizdų iš mano surinktos ikonografinės kolekcijos. Tai šimtamečiai atvirukai ir daugybė asmeninių nuotraukų iš šeimyninių albumų. Norisi jiems suteikti antrąjį gyvenimą. Tai lyg kelionė laiku, nardymas jau dingusiuose vaizduose. Šią keistą nuotaiką Indijos išminčiai vadina „samskaros“ – širdyje esantys įspūdžiai iš praėjusių gyvenimų.

Kelionių po Indiją laikotarpiu (tai buvo ankstyvoje jaunystėje) jūs daug fotografavote, grįžęs pristatėte net 15 fotografijų parodų, vėliau kruopščiai dėliojote Karaliaučiaus ir Šiaulių miestų maketus, dar organizavote daugybę ekspresionistų plenerų, be to, kasdien žaidžiate ryškiomis spalvomis drobėse... Ar todėl jūs save vadinate vaizdų žmogumi?

Taip, tai taikliausias mano veiklos apibūdinimas. Keliavau su fotoaparatu po Indiją, grįžęs Mokytojų namuose drauge su draugais įkūriau nemokamus dvasinio pažinimo kursus. Dar viena mylima tema – Mažoji Lietuva (Karaliaučius, Klaipėdos kraštas, Rambynas, Nida). Iš senovinių atvirukų, nuotraukų, kurias rinkau visą gyvenimą, jau trečius metus rengiu knygą... Ir, žinoma, be pertraukos tapau. Ankstyvuoju periodu mano paveikslai buvo pilki, buvau išsikėlęs tikslą – nieko nedeklaruoti, vien tik gimimą, mirtį, mat buvau patyręs daug išgyvenimų (mane persekiojo, namuose vyko kratos dėl Indijos kultūros ir filosofijos), be to, mes, lietuviai, mėgstame pilką spalvą. Brandžiame amžiuje perėjau prie ryškesnių spalvų, kaip visi ekspresionistai.

Gal ryškios spalvos kūryboje sutapo su meilės gimimu?

Mudviejų su Skaidre pažintis mistiška. Mokslams baigiantis, išvykau stažuotis į Vokietiją, tačiau po trijų mėnesių, tarsi kažkieno šaukiamas, viską mečiau ir atkūriau į Lietuvą. Pirma mergina, kurią sutikau 2002 metų rugsėjo 16 dieną Šiauliuose eidamas gatve, buvo Skaidrė. Man buvo beveik 32 metai, Skaidrei – 21. Ją pamatęs pagalvojau – nežemiška... Ji praeis, daugiau nebematysiu. Ir staiga tapo aišku, ką turiu daryti – ją pasivyti. Susipažinę nesiskyrėme tris dienas. Svajojome, kūrėme planus, kaip gyvensime kartu, tiesiog buvo aišku, kad kitaip būti negali. Kurį laiką dar pagyvenome atskirai: ji mokėsi Šiauliuose, aš – Vilniuje. Kasdien rašydavau jai laiškus, po pusmečio ji persikėlė studijuoti į Vilniaus dailės akademiją.

S. Kruopis savo paveikslą "Lietuvaitė" padovanojo žmonai jubiliejaus proga. Asmeninio archyvo nuotr.

Kuo jūs panašūs, kuo skiriatės – turiu galvoje judviejų kūrybą?

Skaidrė dirba per tris darbus, kitaip neišgyventume. Tad ji atsigauna tarptautiniuose pleneruose. Pernai mudviejų paroda puikavosi Vokietijoje, Arenšope, ten nupirko ne vieną jos drobę. Žmonos darbai labai jautrūs, sakrališki, ji ypač atsiskleidė Nepale, Katmandu. Lygiai prieš metus mes ten tapėme kalnus... O buvo taip. Aš visą gyvenimą troškau tapyti Armėniją, kurią kažkada probėgšmais pamačiau. Ir mudviem pasisekė ten ištrūkti. Vieną rytą, kai tapėme savo viešbučio balkone, nuaidėjo skambutis. Pasiūlymas iš Indijos ambasados Lietuvoje pritrenkė: „Gal norite nutapyti Nepalo kalnus?“ Negalėjau patikėti savo ausimis. Po mėnesio išvykome...Kaip tik šiuo metu Nepale eksponuojama mūsų darbų paroda.

Ar Skaidrės trapiems pečiams ne per sunki kasdienybės našta?

Ji semiasi jėgų besimokydama įvairiuose seminaruose. Buvo šiokių tokių virpesių, suklusimų, pabendravimų su rimtais psichologais, pagaliau šiais laikais, kai viskas atrasta ir pažinu, tai yra sveika. Ir jai, ir man darbas yra gyvenimo variklis, asmenybės išraiška. Kai palėpėje galutinai įrengsime dirbtuvę, ji turės čia pat savo darbo kampą, kurio dabar labai trūksta...