Matematikos mokytojas ir buvęs Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos vadovas Miša Jakobas žydiška išmintimi ir humoru pasodrintus pamokymus Alytaus ugdymo įstaigų vadovams ir mokytojams be pertraukos dėstė dvi valandas. Likiškėlių progimnazijos nuotr.

Aly­tu­je vie­šė­jo pa­gar­bos ver­tas pe­da­go­gas, bu­vęs il­ga­me­tis Šo­lo­mo Alei­che­mo ORT gim­na­zi­jos va­do­vas Mi­ša Ja­ko­bas. Lan­kė­si per­tvar­kos lau­kian­čio­se Aly­taus švie­ti­mo įstai­go­se, Li­kiš­kė­lių pro­gim­na­zi­jo­je su­si­ti­ko su vi­sų ug­dy­mo įstai­gų va­do­vais. Ku­pi­ni žy­diš­kos iš­min­ties ir hu­mo­ru pa­sod­rin­ti M.Ja­ko­bo sam­pro­ta­vi­mai bei pa­mo­ky­mai tik­riau­siai bus įdo­mūs ne tik ug­dy­mo įstai­gų va­do­vams, bet ir tė­vams, mo­ky­to­jams ir net­gi moks­lei­viams.
Sve­čias su­si­pa­ži­ni­mo kal­bą pra­dė­jo nuo pa­gy­rų mies­tui did­vy­riui, įvei­ku­siam gais­rą, dėl ku­rio jau­di­no­si vi­sa ša­lis, pa­gar­bių žo­džių iš­tver­min­ga­jam me­rui, pa­dė­kos tiems, kas mai­ti­no gais­rą mal­ši­nu­sius gel­bė­to­jus ug­nia­ge­sius. Dis­ku­si­jos pre­am­bo­le ta­po ir žy­diš­kas anek­do­tas.

Mo­ky­to­jas tu­ri ki­tus už­deg­ti, pats deg­ti ir ne­bi­jo­ti su­deg­ti

„Drau­ga­vo du žy­dai; vie­nam 89-eri, ki­tam – 88-eri. Kiek­vie­ną die­ną par­ke su­si­tik­da­vo, kal­bė­da­vo apie kai­nas ir mo­te­ris. Bet kar­tą į par­ką vie­nas jų ne­at­ėjo. Ir po tri­jų die­nų nė­ra, ir po tri­jų sa­vai­čių. Po mė­ne­sio pa­si­ro­dė.

„Kur bu­vai?“ – ne­ri­mas­tin­gai klau­sia drau­gas. „Ka­lė­ji­me sė­dė­jau. Ži­nai, ma­no na­me yra par­duo­tu­vė. Jo­je to­kios jau­nos, gra­žios par­da­vė­jos dir­ba. Vie­na ta­po nėš­čia ir ap­kal­ti­no ma­ne. Pa­puo­liau į tar­dy­mą. Man taip pa­ti­ko tas tar­dy­mas ir teis­mo pro­ce­sas, kad ko klau­sė, su tuo aš ir su­ti­kau. Ne­si­gy­niau, kad ir vai­ką pa­da­riau. O po teis­mo ma­ne pa­so­di­no. Už me­la­gin­gus pa­ro­dy­mus“, – pa­si­aiš­ki­no pra­din­gė­lis.

Tai­gi, aš ne­si­ruo­šiu kal­bė­ti me­la­gin­gai, o tik tie­są, bū­siu at­vi­ras su au­di­to­ri­ja“, – su­si­rin­ku­sių­jų dė­me­sį juo­ke­liu su­rin­ko or­di­no „Už nuo­pel­nus Lie­tu­vai“ Ri­te­rio kry­žiaus, Šven­to­jo Kris­to­fo­ro sta­tu­lė­lės už nuo­pel­nus švie­ti­mui no­mi­nan­tas, pe­da­go­gi­kos iko­na va­di­na­mas, bu­vęs Šo­lo­mo Alei­che­mo ORT gim­na­zi­jos va­do­vas M.Ja­ko­bas.

Pu­sę am­žiaus pe­da­go­gi­kai ati­da­vęs M.Ja­ko­bas iš mo­kyk­los iš­ėjo pas­ku­ti­nę pra­ėju­sių me­tų die­ną, gruo­džio 31-ąją, su min­ti­mi, kad lai­ką skirs po­il­sio jau­se­nai pa­tir­ti, ta­čiau į su­si­ti­ki­mą su Aly­taus švie­ti­mo dar­buo­to­jais at­vy­ko jau kaip Lie­tu­vos ir Iz­ra­e­lio pre­ky­bos rū­mų vyk­do­ma­sis di­rek­to­rius.

„Žy­dai, kai mirš­ta žmo­gus, sa­ko: „Pa­dė­jo šaukš­tą.“ Aš ši­tą po­sa­kį in­ter­pre­ta­vau sa­vaip, iš­ei­da­mas iš mo­kyk­los pa­sa­kiau ko­le­goms, kad aš pa­de­du šaukš­tą, va­di­na­si, čia bai­giau sa­vo dar­bą.

Iš sa­vo pa­tir­ties sa­kau jums, kad ug­dy­me svar­bu trys me­džiai: vai­kai, tė­vai ir mo­ky­to­jai. Mie­li tė­ve­liai, ne­tap­ki­te tok­siš­ki sa­vo vai­kams, my­lė­ki­te juos, kiek tu­ri­te jė­gų ir svei­ka­tos. O mo­ky­to­jas, ku­ris ne­my­li vai­kų, ne­tu­ri tei­sės bū­ti mo­ky­to­ju. Jūs tam ir esa­te mo­ky­to­jai, bai­gę spe­cia­lius moks­lus, kad ga­lė­tu­mė­te su­tar­ti su tė­vais. Tė­vams vai­kas bran­gus, mes ne­ži­no­me, kaip sun­kiai jis at­ėjo į šį pa­sau­lį. Bet mes ne­tu­ri­me tė­vams pa­ro­dy­ti sa­vo sil­pnu­mo – aš esu mo­ky­to­jas ir tu­riu bū­ti stip­rus.

Mo­ky­to­jai, aš la­bai my­liu jus ir va­do­vai jus tu­ri my­lė­ti, ska­tin­ti – bū­ti ša­lia jū­sų ir pa­dė­ti.

Bet ko­kiu at­ve­ju mo­ky­to­jui rei­kia tu­rė­ti ir iš­min­ties. O kad ją tu­rė­tum, tu pri­va­lai mo­ky­tis. Juk dvy­li­ka me­tų ma­tei, kaip ta­ve mo­kė mo­ky­to­jai, tu pa­si­rin­kai tą ste­bė­tą ke­lią, to­liau mo­kai­si, tai ir dirbk at­sa­kin­gai, iš­mo­kyk sa­vo mo­ki­nius. Vai­kas ne­tu­ri iš­ei­ti iš pa­mo­kos nie­ko ne­su­pra­tęs. Nė­ra draus­mės – nė­ra pa­mo­kos, nė­ra pa­mo­kos – nė­ra ir ži­nių“, – da­ro iš­va­dą ge­ra iš­kal­ba ap­do­va­no­tas pe­da­go­gas.

Pa­mo­kos me­tu jis pa­ta­ria ne­sto­vė­ti prie sta­lo, bū­ti įdo­miam, ne­pa­lik­ti mo­ki­niams lai­ko krapš­ty­ti no­sį, na­gu­čius, nes ne­už­im­ti mo­ki­nių – nu­si­kal­ti­mas. Mo­ky­to­jas ne­ga­li net trum­pam iš­leis­ti pro­to atos­to­gau­ti.

Į klau­si­mą, kaip mo­ty­vuo­ti mo­ki­nius, M.Ja­ko­bas ati­ta­rė: „Mie­li ko­le­gos, nuo­sta­bios mo­te­rys, jū­sų žvilgs­nis – bri­lian­to ver­tės. Kai į pa­mo­kas at­ei­si­te su nuo­tai­ka, su pa­si­ren­gi­mu, šyp­se­na, vai­kai žiū­rės spin­din­čio­mis aki­mis, gau­dys kiek­vie­ną jū­sų žo­dį. Jūs, mo­ky­to­jai, kai sto­vi­te prieš au­di­to­ri­ją, jū­sų ran­kos ir akys tu­ri dirb­ti vie­nin­te­liam – kad at­neš­tu­mė­te kaž­ką nau­jes­nio, ne­gu pa­sa­kė­te va­kar. Jūs tu­ri­te my­lė­ti mo­ki­nį, jums ne­ga­li­ma ap­si­ri­bo­ti tik pa­mo­ko­mis. Mo­ky­to­jas pri­va­lo ži­no­ti dau­giau nei vai­kas, bū­ti pa­trauk­lus, tik ta­da kla­sė pri­klau­sys jam. Mo­ky­to­jas tu­ri ki­tus už­deg­ti, pats deg­ti ir ne­bi­jo­ti su­deg­ti. Deg­ti rei­kia, nors ir sun­ku šian­dien deg­ti Lie­tu­vo­je.“

Pri­ori­te­tu tu­rė­tų bū­ti vai­ko ži­nios

Sve­čias ap­gai­les­ta­vo, kad vals­ty­bė ne­duo­da mo­ky­to­jams ga­li­my­bės tu­rė­ti gra­žų gar­de­ro­bą. Bet vis tiek mo­ky­to­jo ba­tai tu­ri bū­ti šva­rūs, mo­te­rims de­rė­tų avė­ti aukš­ta­kul­niais, ta­da ki­taip at­ro­do­ma. Juk pa­gal kū­no kal­bą, ap­ran­gą ga­li nu­spė­ti mo­ky­to­ją.

M.Ja­ko­vas net pa­da­rė eks­kur­są į sa­vo vai­kys­tę, kai pra­si­dė­jus moks­lo me­tams su bro­liu par­ėję iš mo­kyk­los pir­miau­sia klaus­da­vo vie­nas ki­to, ar ta­vo mo­ky­to­ja yra gra­ži. Ir mo­ky­to­jo kva­pas, ir ba­tai, ir plau­kai yra svar­bu, – jie tu­ri bū­ti šva­rūs. Vis­ką mo­ki­niai ma­to ir vis­ką ži­no.

Kiek vė­liau sve­čias dės­tys, kad blo­gų mo­ky­to­jų nė­ra daug, di­rek­to­rius to­kius tu­ri ma­ty­ti ir pra­šy­ti ga­bes­nių jiems pa­dė­ti.

„Ne­ži­nau, ką tu­rė­tu­mė­te da­ry­ti jūs, ga­liu pa­si­da­lin­ti sa­vo­mis nuo­sta­to­mis, ką da­riau aš. Vil­niaus žy­dų gim­na­zi­jo­je. Apei­da­vau kla­ses ir taip pa­lik­da­vau sa­vo dva­sią. Aš ma­ty­da­vau įvai­rias vai­kų nuo­tai­kas. Ne­sė­dė­jau sa­vo ka­bi­ne­te. Tur­būt bu­vau vie­nas iš ne­dau­ge­lio va­do­vų, ku­rie per per­trau­kas bu­dė­da­vo. Bu­dė­da­mas val­gyk­lo­je ne­leis­da­vau mo­ki­niams val­gant nau­do­tis te­le­fo­nu, ra­šy­ti. Ir ša­ku­tes mo­kiau lai­ky­ti ne kaip ša­kes.

Aš pats taip bu­vau iš­mo­ky­tas. Mes vi­si taip tu­ri­me elg­tis, ne­vaikš­čio­ti pa­si­pū­tę – mes, di­rek­to­riai! Di­rek­to­riau, mo­ky­to­jau, sa­kyk vai­kams pa­gy­ri­mus, su­ge­bėk pa­klaus­ti vai­ko, kas jam nu­ti­ko, do­mė­kis, pa­girk kve­pa­lus, su­de­rin­tas spal­vas – ir bū­si sa­vas.

Pro­ble­mų tu­rin­čiam pa­siū­lyk sa­ky­ti tie­są, pa­ža­dėk pa­dė­ti ir pa­dėk. Ma­no ka­bi­ne­te bu­vo lai­ko­ma­si tai­syk­lės – čia ne­me­luo­ja­ma: aš tau ne­me­luo­ju, ne­tu­ri tei­sės ir man me­luo­ti. Sa­kyk tie­są ir tau pa­dė­siu aš, pa­dės tė­vai, tik tu­ri sa­ky­ti tie­są, bū­ti nuo­šir­dus.

„Ne mo­ky­to­jai vai­kui tu­ri bū­ti di­džiau­sias au­to­ri­te­tas, o tė­vai“, – įsi­ti­ki­nęs nu­si­pel­nęs mo­ky­to­jas.

Jis pa­ta­ria mo­ky­to­jams ne­sė­dė­ti ka­bi­ne­tuo­se po skam­bu­čio, ei­ti pas sa­vo mo­ki­nius. Vai­kams rei­kia nuo­lat pri­min­ti, kad jie tu­ri at­ei­ti į kon­sul­ta­ci­jas. At­ei­ti šian­dien. Mo­ky­to­jas tu­ri at­si­duo­ti vai­kams, ki­taip bū­ti ne­ga­li.

„Aš vai­kams duo­da­vau po­vei­kį tu­rin­tį pa­vyz­dį. Sa­ky­da­vau, kad jei ne­si­mo­kys, bus uba­gas, ne­tu­rės lė­šų bū­si­mai šei­mai iš­lai­ky­ti. O jei mo­ky­sis, taip ne­bus. Ma­no vek­to­rius – aka­de­mi­nis mo­ky­mas. Da­bar daž­nas daik­tų tu­ri daug, bet ži­nių ma­žai. Pri­ori­te­tu tu­rė­tų bū­ti vai­ko ži­nios. Kal­ba­me apie pras­tus mo­ky­mo­si re­zul­ta­tus – 28 mi­li­jo­nai pa­mo­kų pra­leis­ta. Ko­kie ga­li bū­ti re­zul­ta­tai, kai tiek pa­mo­kų pra­lei­džia­ma! Lie­tu­vo­je ga­li­ma ei­ti į mo­kyk­lą, ga­li­ma ne­iti, tė­vai pa­tys vai­kams nu­ma­to atos­to­gas. O ma­no pa­tir­tis sa­ko, kad net mi­nu­tė ne­iš­girs­tos pa­mo­kos ga­li nu­lem­ti vai­ko at­ei­tį. Ypač pa­va­sa­rį pil­nos gat­vės vai­kų pa­mo­kų me­tu. Kur at­sa­ko­my­bė? Ko­dėl dėl to ne­skam­bi­na­ma vi­sais var­pais? Ko­dėl de­juo­ja­me ki­to­mis te­mo­mis? – kal­bė­jo sve­čias ir pa­me­tė žy­diš­ko hu­mo­ro: – Ne­gi jūs, lie­tu­vai, ga­li­te at­si­lik­ti nuo žy­dų ir ne­de­juo­ti?..“

 

 

Aldona KUDZIENĖ