
Anzelmas Matulevičius-Matutis namuose. Alytus, apie 1973 m
A.Matulevičius-Matutis 1942 metų baigė Marijampolės mokytojų seminariją ir įgijo pradžios mokyklos mokytojo specialybę. Spalio mėnesį devyniolikmetis vaikinas gavo Santaikos (Alytaus r.) pradinės mokyklos vedėjo pareigas ir ėmė mokyti visų keturių skyrių mokinukus. Mokytojas buvo savarankiškas, atsakingas, darbavosi iš peties. Nors skurdi materialinė padėtis slėgė jautrų Anzelmą, jis nepasidavė – pasinėrė į kūrybinę popamokinę veiklą: organizuodavo literatūrines valandėles, pasakų inscenizacijas. Tuo pelnė pagarbą ir mokinių tėvų, kurie įduodavo nunešti mokytojui tai butelį pieno, tai stiklinaitę sviesto.
„Man visi palikote tyri ir be šešėlio, mokiniai mano…“
Po dvejų metų A.Matulevičius-Matutis buvo perkeltas mokytojauti į Simno (Alytaus r.) gimnaziją. Kaip tuomet kalbėjo Simno mokiniai ir pedagogai, tai buvo labai geras mokytojas ir poetas, bet atrodė kukliai, buvo prastokai apsirengęs. Dėl menko apsirengimo ir neskustos barzdos naujasis mokytojas kartą net buvo iškviestas pasiaiškinti į Vidaus reikalų liaudies komisariato būstinę ir išbartas kaip neatitinkantis tarybinio mokytojo etalono.
Buvęs mokinys Jonas Buzas yra rašęs, kad nuo tada, kai 1944 metų spalio mėnesį, dar tebegriaudžiant patrankų salvėms, į klasę įžengė jaunas lietuvių kalbos mokytojas, jo pamokų mokiniai laukdavo labiausiai.
Paklaustas apie tuo metu įprastą priešpamokinę maldą mokytojas neuždraudė, bet tepasakė: „Kai mokytojas klasėje, maldos kalbėti negalima.“ J.Buzas visam laikui įsiminęs maldą, kurią mokiniai sukalbėdavo kasdien tuoj po skambučio prieš įeinant mokytojui: „Viešpatie, palaimink mūsų mokytojus, tėvus ir visus tuos, kurie veda mus į gera… Duok mums stiprumo mokslus gerai išeiti ir laisvę atgauti per Jėzų Kristų – mūsų Viešpatį.“
Simne A.Matulevičius susipažino su mokytoja Marija Mažeikaite, kuri 1946 metais tapo jo žmona. Dėl tam tikrų aplinkybių jiedu buvo persikėlę gyventi į Kauną, kur gimė pirmagimis sūnus Šarūnas. 1947 metais šeima vėl grįžo gyventi į Simną, o A.Matulevičius-Matutis dirbti į Simno gimnaziją.
Pabaigė Švietimo ministerijos suruoštus 1948 metų mokytojų kvalifikacijos kėlimo kursus ir ėmė dėstyti lietuvių kalbą ir literatūrą aukštesnėse klasėse. Susiklostė artimi ir šilti santykiai su mokiniais, kurie buvo ne ką jaunesni už patį mokytoją.
Buvęs mokinys, vėliau pats tapęs mokytoju, Mindaugas Unguraitis atsiminimuose rašė: „A.Matučio pamokos, ypač lietuvių literatūros, buvo labai įdomios. Auklėtojas pasakodavo daug įdomių faktų iš rašytojų gyvenimo, sugebėdavo trumpai, glaustai nusakyti literatūros kūrinio idėją, kad paskui, skaitydamas tekstą namie, lengvai pagaudavai autoriaus mintį, pačią veikalo esmę.“
Buvusi auklėtinė, rašytoja Emilija Liegutė taip mena savo mokytoją: „Mylėjome jį, gerbėme, klausėme. Per pamokas visada būdavo santūrus, susikaupęs. Mes, sekdami savo mokytoju, per pamokas irgi buvome rimti. Pamokos laiką reikėdavo taupyti. Vadovėlių neturėjome – mokytojai diktavo, o mes rašėmės. Iš blankų, plakatų susiūtuose lapuose – storą sąsiuvinį retas tada turėdavo.“
1949 metais mokytojas A.Matulevičius-Matutis „ieškoti saulėn kelio“ išleido 26 savo mylimus auklėtinius – pirmąją Simno gimnazijos abiturientų laidą. Tai buvo stiprūs, gyvenimui gerai parengti jaunuoliai. Kaip prisimena vienas iš abiturientų J.Buzas: „Mes tapome tokie, kokių Simno padangė dar niekad nematė. Kai kurie iš mūsų iškart pradėjo mokyti aukštesniųjų klasių mokinius.“ Pirmiesiems savo išlydėtiems auklėtiniams skirtame eilėraštyje „Mokiniai mano…“ mokytojas prisipažino: „Man visi palikote tyri ir be šešėlio, mokiniai mano… mokiniai mano…“
Vertindavo griežtai
Iš Simno A.Matulevičus-Matutis su šeima persikėlė į Seirijų miestelį (Lazdijų r.), kur buvo paskirtas vidurinės mokyklos mokslo dalies vedėju ir mokytoju. Išsinuomojęs nedidelį butą prie pat mokyklos kibo į darbus, kurių naujoje mokykloje buvo per akis: pamokų tvarkaraščio sudarymas, skubūs jo pakeitimai, pamokų vizitavimas ir kiti. Be to, vedė lietuvių kalbos ir literatūros pamokas, kurioms atsakingai ruošdavosi. Tuomet buvusi 10b klasės mokinė Ona Butkevičienė (Katkauskaitė), vėliau pati dirbusi pedagoge Alytaus politechnikume, prisiminė, kad mokytojas A.Matutis į pamoką ateidavo parengęs mokymo medžiagą mokiniams prieinama forma.
Buvo įvedęs griežtą atsiskaitymo tvarką. Taisyklių neišmokusį mokinį palikdavo po pamokų, pavyzdžiui, 15 minučių. Jeigu per skirtą laiką mokinys užduotų taisyklių neišmokdavo, sėdėjimą po pamokų pratęsdavo. Dažnai mokinių žinias tikrindavo netikėtais diktantais pamokos pradžioje arba pabaigoje. Liepdavo pasiimti lapelius ir, vaikščiodamas po klasę arba atsirėmęs į stalo kraštą, pradėdavo diktuoti.
Diktanto tekstas –mokytojo paties sukurtas, o jame pritaikytos visos užduotos rašybos taisyklės. Pavyzdžiui: „Mes, kaip visiems gerai žinoma, šįmet pakartojome rašybos dalykus, juos įsisąmoninome, pasiryžome mokytis ir, nesigrąžydami atgal, dabar šitaip rašome: mąstytųsi, slysdavau, pabaldavo, gręžiant, judesys, ugniakure, seseriai, knybiava, santykis, atidžiai, gęstant, grasintų, devynetas, penkiolika.“
Vertinimas būdavo griežtas – už vieną menkiausią klaidelę pažymys buvo mažinamas vienu balu (penkiabalėje sistemoje), o namuose reikėdavo visą diktanto tekstą perrašyti. Padarius daugiau nei tris klaidas, tekdavo perrašyti du kartus.
O.Butkevičienės atmintyje įsirėžė vienas pirmųjų diktantų, kai ji, padariusi apmaudžią klaidą – ė raidę parašiusi be taško, o mokytojas be pasigailėjimo parašęs ketvertą. Tas pažymys pažadino užsispyrimą mokytis dar geriau. Kartais užduodavo perskaityti knygų, kurias buvo sunku gauti, nes jos neatitiko tarybinės ideologijos. O.Butkevičienė prisiminė, kaip mokytojas iš savo asmeninės bibliotekos jai skolindavo kai kurias knygas (kaip antai Vaižganto „Dėdės ir dėdienės“), o ji, padariusi santrauką, pasidalydavo su bendraklasėmis.
Rašybos taisykles išmokė visam gyvenimui
1950 metais A.Matulevičius-Matutis su šeima persikraustė į Alytų ir čia apsistojo visam laikui. Dirbo mokytoju Alytaus antrojoje, vėliau pirmojoje vidurinėse mokyklose. 1953–1958 metais jam buvo patikėtos Alytaus pionierių namų direktoriaus pareigos, nors, kaip rašoma gyvenimo aprašyme, jokioms organizacijoms ir partijoms nepriklausė.
Prašyme priimti į darbą pasižadėjęs dirbti sąžiningai, ėmėsi pionierių namų įstaigos kūrimo, sutelkė darnų kolektyvą, suorganizavo būrelių veiklą. Vadovavo jaunimo turistinėms estafetėms „Pasauliui – taika“ bei „Taika ir draugystė“, organizuodavo turistinius žygius valtimis. Paskutinė mokytojo A.Matulevičiaus-Matučio darbo vieta buvo Alytaus antroji darbininkų jaunimo vidurinė mokykla, iš kurios buvo atleistas 1972 metais pačiam prašant.
Ne vienas buvęs mokinys liudijo, kad A.Matulevičiaus-Matučio pamokose ypatingas dėmesys buvo kreipiamas į gramatiką. Kad taisyklės lengviau įsimintų, mokytojas žodžius savaip surikiuodavo ar net sueiliuodavo. Pagrindines rašybos taisykles sugebėjo taip įkalti mokiniams į galvą, kad ne vienas buvęs mokinys jas gali pakartoti net sulaukęs senatvės. Bene prieš dešimtį metų vieną vasaros dieną dirbant Anzelmo Matučio memorialiniame muziejuje staiga girdžiu – kažkas įėjęs į verandą deklamuoja:
Išsigąsti, kąsti, siųsti,
Sklęsti, spęsti, spręsti, skųsti,
Žįsti, bręsti, švęsti, lįsti,
Spįsti, kęsti, skęsti, grįsti,
Išgaląsti ir pažinti.
Pasisveikinu su garbaus amžiaus žmogumi. O jis sako: „Aš Vincentas Dimša. Matutis buvo mano mokytojas. Nosinių raidžių rašybos taisyklę išmokau visam gyvenimui.“
Buvusi mokinė Liucija Snarskienė (Petrauskaitė) pasakojo, kad nuolaidų nedarydavo net geriausiems mokiniams. Kartą ji pakviesta atsakinėti nemokėjo taisyklės, nes nesuprato, kas buvo užduota. Mokytojas jai pasakęs: „Sėsk, du. Brolis, ne brolis – lipk iš grūšios.“
Elvyra Žygienė (Petruškevičiūtė) prisimena: „Mokytojas Anzelmas Matutis mus taip išmokė gramatikos, kad aš ir dabar šituos diktantus nacionalinius, kur diktuoja per radiją, rašydama gramatinių klaidų nepadarau.“
Žavėjo mokytojo meilė vaikams, žmogiškumas…
Kalbininkė profesorė Aldona Paulauskienė (Platūkytė) savo atsiminimuose „Žmogus iš mano biografijos“ (2003 m.) labai šiltai ir su didele pagarba prisiminė mokytoją A.Matulevičių-Matutį, kuris 1951 metais Alytaus mergaičių gimnazijoje jos klasei dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą.
A.Paulauskienė rašė: „Visada didžiuojuosi savo mokykla ir jos mokytojais. Bet Anzelmas Matutis vienintelis mane greitai išskyrė iš visos klasės, ėmė skaityti mano rašinius kaip pavyzdinius, mokė rašyti eilėraščius, paskyrė literatų būrelio pirmininke.“
A.Paulauskienė prisiminė, kad visos gimnazistės buvo „įsimylėjusios“ savo mokytoją. Vėliau, kai ji mokytojui tai pasakiusi, jis tik nusišypsojęs: „Nieko nuostabaus, kai panelėms po 18, o jų mokytojui – 28-eri.“
Profesorės nuomone, tai buvo talentingas mokytojas ir labai savikritiškas, nuoširdesnio pokalbio akimirkomis pasisakydavo, kad mokytojavimas jį slegia, nes dėstyti gimnazijoje trūksta kompetencijos.
„Tačiau jo meilė lietuvių kalbai ir literatūrai su kaupu kompensuodavo aukštosios mokyklos diplomo trūkumą. Mūsų mokytojas turėjo išskirtinių pedagoginių gabumų: išmokė skaityti knygas ir įsiminti gražiausius pasakymus, sueiliavo keblios rašybos žodžius. Mus visas žavėjo mokytojo meilė vaikams, žmogiškumas, lengvas eiliavimas“, – rašė Vilniaus universiteto lietuvių kalbos profesorė A.Paulauskienė.
Buvusiai gimnazistei visam laikui įsiminė paskutinė mokytojo A.Matučio-Matulevičiaus pamoka: „Saulė žvelgia į Žaliosios mokyklos langus. Jų kvadratai šviesos lopais gula ant mūsų beknygių suolų, ant klasės grindų, mokytojo stalelio. Mokytojas vaikšto po klasę, išlydėdamas mus iš mokyklos, kalba apie gyvenimą iškilmingai gražiai, sustoja prie lango, apžvelgia klasę, patyli. Kalba apie labai svarbius dalykus, o aš nieko negirdžiu iš graudulio…“
„Nė žodžio apie partiją, o viskas apie Žmogų“
Apie drauge su A.Matulevičiumi-Matučiu praleistą laiką atsiminimus yra parašęs mokytojas Alis Čeplinskas. Juodu apie 14 metų dirbo Alytaus vakarinėje-pamaininėje mokykloje, kuri veikė Alytaus pataisos darbų kolonijoje. Darbas šioje mokykloje nebuvo paprastas: mokiniai – nuteistieji, kurie po 8 valandų darbo dienos prie staklių vakare sėsdavo į mokyklinį suolą.
A.Čeplinskas rašė: „Anzelmas gerai suprato „išmesto“ iš visuomenės žmogaus psichiką, jo fizinį ir dvasinį dienos krūvį, todėl stengėsi nuteistojo „dūšioje“ ieškoti žmogiškojo prado, atramos taško. Jis buvo savitas pedagogas, turėjo žmonių pažinimo raktą. Niekada nepravedė pamokų kaip visi. Jis buvo prieš pedagoginius, metodinius štampus, prieš politinius-ideologinius perkūnsargius. <…> Nusišypsodavo, kada išgirsdavo nuvalkiotą žodį sudominti mokinius. Jis pavergdavo bet kokią auditoriją savo laikysena, balso valdymu, kalbos turiniu. Aiškus žodis, nekeliantis jokių abejonių, puikus kalbos mokėjimas, citatos iš poezijos ir prozos tomų – svertai, kuriais jis laimėdavo dėmesį pamokoje.“
A.Čeplinskas aprašė tokį atsitikimą: „Kartą aš privalėjau išleisti mokyklos sienlaikraštį – atėjo eilė pagal grafiką. Kaip tai buvo daroma? Nurašoma dalis įvadinio straipsnio iš „Tiesos“ laikraščio, piešinys su vėliava ir trumpas straipsnis apie mokyklos gyvenimą. Anzelmas patarė: „Mokinių, kurie gražiai piešia, turime. Tegul nupiešia žibutės žiedą. Ant šešių jos lapų išrašykime pavasarinius linkėjimus mokytojams ir mokiniams. Taip ir padarėme. Savotiška revoliucija: nei vieno žodžio apie partiją, o viskas apie Žmogų.“
„Niekad nepasakys pikto žodžio“
Labai šiltai apie mokytoją A.Matulevičių-Matutį atsiliepė jo kolegos. Seirijų vidurinėje mokykloje mokytoju pradėjęs dirbti M.Unguraitis rašė: „A.Matutis buvo tikras vadovas ir globėjas. Mano pamokų jis vizituodavo nedaug, o apsilankęs, aptardamas pamokas, jis daugiau mane girdavo negu peikdavo. Norėdamas mane padrąsinti, paskatinti.“
Apie mokėjimą bendrauti liudija ir mokytoja Stanislava Filonovienė: „Jis buvo labai mėgiamas kolegų. Ypatingai pertraukų metu. Kai į mokytojų kambarį Žaliojoje mokykloje įeidavo Matutis, tai prasidėdavo tokis šurmulys. Jisai turėdavo tarsi kokį juokų maišelį, kurį atverdavo. Na ir prasidėdavo visokie pokalbiai. Bet jisai sakydavo: šnekam apie viską, tik ne apie mokslą, ir ne apie mokinius. Mokiniai kokie yra, tokie yra, o mes šiaip pakalbėkim. Na ir prasidėdavo jo pasakojimai apie žvejybą. Apie tą jo mėgiamą žvejybą.“
S.Filonovienė gerai pamena vyresniojo kolegos globą ir draugiškumą. Jai, pradinių klasių mokytojai, kuriai buvo patikėta dėstyti lietuvių kalbą šeštoms klasėms Alytaus antrojoje vidurinėje mokykloje, labai pravertė A.Matulevičiaus-Matučio pagalba. Jis padėdavo ruoštis pamokoms, drauge gvildendavo vos ne kiekvieną literatūros pamokų temą. Pozityviai nuteikdavo darbui, nuolatos drąsindavo: „Nebijok, viskas bus gerai. Dar padarysi geriau už mane. Aš irgi tiek pat baigęs kaip ir tu.“ „Šiltas, geras, nuostabus žmogus. Niekad nepasakys pikto žodžio. Jis visada prieš pasakydamas pagalvos“, – savo prisiminimus baigia mokytoja S.Filonovienė.
Šeimos palaikymas
Palaikymo bei supratimo A.Matulevičius-Matutis sulaukdavo šeimoje – žmona Marija taip pat buvo mokytoja. Žemės ūkio akademijoje Dotnuvoje įgijusi namų ruošos specialistės diplomą M.Matulevičienė pedagogės darbą pradėjo Simno gimnazijoje.
Šeimai apsigyvenus Alytuje, pirmojoje vidurinėje mokykloje ilgus metus dėstė namų ruošos darbus mergaitėms, pionierių namuose vadovavo rankdarbių būreliui. Mokytoja buvo reikli sau ir kitiems, visus darbus stengėsi atlikti kruopščiai ir preciziškai. Jiedu užaugino tris sūnus – Šarūną, Valentiną ir Vytautą.
1973 metais už nuopelnus lietuvių vaikų poezijai ir vaisingą pedagoginę veiklą A.Matulevičiui-Matučiui buvo suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusio mokytojo garbės vardas. Bet svarbiausias mokytojo įvertinimas pasilieka mokinių širdyse.
Rašytoja E.Liegutė rašė: „Mūsų MOKYTOJAS rūkė. Smarkiai – nuo vienos cigaretės prisidegdavo kitą. Tai paspartino jo išėjimą, tačiau Jis išėjo padaręs tai, kas buvo skirta. Paliko mintis, žodžius, širdies šilumą mums, savo mokiniams. Ir einame, miname kiekvienas savąjį kelelį, lyg žiburiu pasišviesdami MOKYTOJO paliktąja šviesa.
Vilmantė Petrusevičienė, muziejininkė