An­zel­mas Ma­tu­le­vi­čius-Ma­tu­tis na­muo­se. Aly­tus, apie 1973 m

Pla­čiai ži­no­mas vai­kų po­etas An­zel­mas Ma­tu­tis (1923–1985) bu­vo ir ta­len­tin­gas mo­ky­to­jas. Nors pats ra­šy­to­jas veng­da­vo kal­bė­ti apie sa­vo pro­fe­si­ją, šį­kart, pa­si­rem­da­ma jau pub­li­kuo­tais ir dar ne­skelb­tais at­si­mi­ni­mais, pa­ban­dy­siu pri­si­lies­ti prie jo pe­da­go­gi­nės veik­los. Pa­sa­ko­ji­mu apie mo­ky­to­ją A.Ma­tu­le­vi­čių-Ma­tu­tį no­riu pa­gerb­ti vi­sus šio­je pub­li­ka­ci­jo­je pa­mi­nė­tus ir ne­pa­mi­nė­tus mo­ky­to­jus, vi­sas sa­vo jė­gas, šir­dies ši­lu­mą ati­da­vu­sius mo­ki­niams, bei pa­dė­ko­ti už be­ga­li­nę jų mei­lę ir ge­ru­mą.

A.Ma­tu­le­vi­čius-Ma­tu­tis 1942 me­tų bai­gė Ma­ri­jam­po­lės mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­ją ir įgi­jo pra­džios mo­kyk­los mo­ky­to­jo spe­cia­ly­bę. Spa­lio mė­ne­sį de­vy­nio­lik­me­tis vai­ki­nas ga­vo San­tai­kos (Aly­taus r.) pra­di­nės mo­kyk­los ve­dė­jo pa­rei­gas ir ėmė mo­ky­ti vi­sų ke­tu­rių sky­rių mo­ki­nu­kus. Mo­ky­to­jas bu­vo sa­va­ran­kiš­kas, at­sa­kin­gas, dar­ba­vo­si iš pe­ties. Nors skur­di ma­te­ria­li­nė pa­dė­tis slė­gė jaut­rų An­zel­mą, jis ne­pa­si­da­vė – pa­si­nė­rė į kū­ry­bi­nę po­pa­mo­ki­nę veik­lą: or­ga­ni­zuo­da­vo li­te­ra­tū­ri­nes va­lan­dė­les, pa­sa­kų ins­ce­ni­za­ci­jas. Tuo pel­nė pa­gar­bą ir mo­ki­nių tė­vų, ku­rie įduo­da­vo nu­neš­ti mo­ky­to­jui tai bu­te­lį pie­no, tai stik­li­nai­tę svies­to.

 „Man vi­si pa­li­ko­te ty­ri ir be še­šė­lio, mo­ki­niai ma­no…“

Po dve­jų me­tų A.Ma­tu­le­vi­čius-Ma­tu­tis bu­vo per­kel­tas mo­ky­to­jau­ti į Sim­no (Aly­taus r.) gim­na­zi­ją. Kaip tuo­met kal­bė­jo Sim­no mo­ki­niai ir pe­da­go­gai, tai bu­vo la­bai ge­ras mo­ky­to­jas ir po­etas, bet at­ro­dė kuk­liai, bu­vo pras­tokai ap­si­ren­gęs. Dėl men­ko ap­si­ren­gi­mo ir ne­skus­tos barz­dos nau­ja­sis mo­ky­to­jas kar­tą net bu­vo iš­kvies­tas pa­si­aiš­kin­ti į Vi­daus rei­ka­lų liau­dies ko­mi­sa­ria­to būs­ti­nę ir iš­bar­tas kaip ne­ati­tin­kan­tis ta­ry­bi­nio mo­ky­to­jo eta­lo­no.

Bu­vęs mo­ki­nys Jo­nas Bu­zas yra ra­šęs, kad nuo ta­da, kai 1944 me­tų spa­lio mė­ne­sį, dar te­beg­riau­džiant pa­tran­kų sal­vėms, į kla­sę įžen­gė jau­nas lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­jas, jo pa­mo­kų mo­ki­niai lauk­da­vo la­biau­siai.

Pa­klaus­tas apie tuo me­tu įpras­tą prieš­pa­mo­ki­nę mal­dą mo­ky­to­jas ne­už­drau­dė, bet te­pa­sa­kė: „Kai mo­ky­to­jas kla­sė­je, mal­dos kal­bė­ti ne­ga­li­ma.“ J.Bu­zas vi­sam lai­kui įsi­mi­nęs mal­dą, ku­rią mo­ki­niai su­kal­bė­da­vo kas­dien tuoj po skam­bu­čio prieš įei­nant mo­ky­to­jui: „Vieš­pa­tie, pa­lai­mink mū­sų mo­ky­to­jus, tė­vus ir vi­sus tuos, ku­rie ve­da mus į ge­ra… Duok mums stip­ru­mo moks­lus ge­rai iš­ei­ti ir lais­vę at­gau­ti per Jė­zų Kris­tų – mū­sų Vieš­pa­tį.“

Sim­ne A.Ma­tu­le­vi­čius su­si­pa­ži­no su mo­ky­to­ja Ma­ri­ja Ma­žei­kai­te, ku­ri 1946 me­tais ta­po jo žmo­na. Dėl tam tik­rų ap­lin­ky­bių jie­du bu­vo per­si­kė­lę gy­ven­ti į Kau­ną, kur gi­mė pir­ma­gi­mis sū­nus Ša­rū­nas. 1947 me­tais šei­ma vėl grį­žo gy­ven­ti į Sim­ną, o A.Ma­tu­le­vi­čius-Ma­tu­tis dirb­ti į Sim­no gim­na­zi­ją.

Pa­bai­gė Švie­ti­mo mi­nis­te­ri­jos su­ruoš­tus 1948 me­tų mo­ky­to­jų kva­li­fi­ka­ci­jos kė­li­mo kur­sus ir ėmė dės­ty­ti lie­tu­vių kal­bą ir li­te­ra­tū­rą aukš­tes­nė­se kla­sė­se. Su­si­klos­tė ar­ti­mi ir šil­ti san­ty­kiai su mo­ki­niais, ku­rie bu­vo ne ką jau­nes­ni už pa­tį mo­ky­to­ją.

Bu­vęs mo­ki­nys, vė­liau pats ta­pęs mo­ky­to­ju, Min­dau­gas Un­gu­rai­tis at­si­mi­ni­muo­se ra­šė: „A.Ma­tu­čio pa­mo­kos, ypač lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros, bu­vo la­bai įdo­mios. Auk­lė­to­jas pa­sa­ko­da­vo daug įdo­mių fak­tų iš ra­šy­to­jų gy­ve­ni­mo, su­ge­bė­da­vo trum­pai, glaus­tai nu­sa­ky­ti li­te­ra­tū­ros kū­ri­nio idė­ją, kad pas­kui, skai­ty­da­mas teks­tą na­mie, leng­vai pa­gau­da­vai au­to­riaus min­tį, pa­čią vei­ka­lo es­mę.“

Bu­vu­si auk­lė­ti­nė, ra­šy­to­ja Emi­li­ja Lie­gu­tė taip me­na sa­vo mo­ky­to­ją: „My­lė­jo­me jį, ger­bė­me, klau­sė­me. Per pa­mo­kas vi­sa­da bū­da­vo san­tū­rus, su­si­kau­pęs. Mes, sek­da­mi sa­vo mo­ky­to­ju, per pa­mo­kas ir­gi bu­vo­me rim­ti. Pa­mo­kos lai­ką rei­kė­da­vo tau­py­ti. Va­do­vė­lių ne­tu­rė­jo­me – mo­ky­to­jai dik­ta­vo, o mes ra­šė­mės. Iš blan­kų, pla­ka­tų su­siū­tuo­se la­puo­se – sto­rą są­siu­vi­nį re­tas ta­da tu­rė­da­vo.“

1949 me­tais mo­ky­to­jas A.Ma­tu­le­vi­čius-Ma­tu­tis „ieš­ko­ti sau­lėn ke­lio“ iš­lei­do 26 sa­vo my­li­mus auk­lė­ti­nius – pir­mą­ją Sim­no gim­na­zi­jos abi­tu­rien­tų lai­dą. Tai bu­vo stip­rūs, gy­ve­ni­mui ge­rai pa­reng­ti jau­nuo­liai. Kaip pri­si­me­na vie­nas iš abi­tu­rien­tų J.Bu­zas: „Mes ta­po­me to­kie, ko­kių Sim­no pa­dan­gė dar nie­kad ne­ma­tė. Kai ku­rie iš mū­sų iš­kart pra­dė­jo mo­ky­ti aukš­tes­nių­jų kla­sių mo­ki­nius.“ Pir­mie­siems sa­vo iš­ly­dė­tiems auk­lė­ti­niams skir­ta­me ei­lė­raš­ty­je „Mo­ki­niai ma­no…“ mo­ky­to­jas pri­si­pa­ži­no: „Man vi­si pa­li­ko­te ty­ri ir be še­šė­lio, mo­ki­niai ma­no… mo­ki­niai ma­no…“

Ver­tin­da­vo griež­tai

Iš Sim­no A.Ma­tu­le­vi­čus-Ma­tu­tis su šei­ma per­si­kė­lė į Sei­ri­jų mies­te­lį (Laz­di­jų r.), kur bu­vo pa­skir­tas vi­du­ri­nės mo­kyk­los moks­lo da­lies ve­dė­ju ir mo­ky­to­ju. Iš­si­nuo­mo­jęs ne­di­de­lį bu­tą prie pat mo­kyk­los ki­bo į dar­bus, ku­rių nau­jo­je mo­kyk­lo­je bu­vo per akis: pa­mo­kų tvar­ka­raš­čio su­da­ry­mas, sku­būs jo pa­kei­ti­mai, pa­mo­kų vi­zi­ta­vi­mas ir ki­ti. Be to, ve­dė lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros pa­mo­kas, ku­rioms at­sa­kin­gai ruoš­da­vo­si. Tuo­met bu­vu­si 10b kla­sės mo­ki­nė Ona But­ke­vi­čie­nė (Kat­kaus­kai­tė), vė­liau pa­ti dir­bu­si pe­da­go­ge Aly­taus po­li­tech­ni­ku­me, pri­si­mi­nė, kad mo­ky­to­jas A.Ma­tu­tis į pa­mo­ką at­ei­da­vo pa­ren­gęs mo­ky­mo me­džia­gą mo­ki­niams pri­ei­na­ma for­ma.

Bu­vo įve­dęs griež­tą at­si­skai­ty­mo tvar­ką. Tai­syk­lių ne­iš­mo­ku­sį mo­ki­nį pa­lik­da­vo po pa­mo­kų, pa­vyz­džiui, 15 mi­nu­čių. Jei­gu per skir­tą lai­ką mo­ki­nys už­duo­tų tai­syk­lių ne­iš­mok­da­vo, sė­dė­ji­mą po pa­mo­kų pra­tęs­da­vo. Daž­nai mo­ki­nių ži­nias tik­rin­da­vo ne­ti­kė­tais dik­tan­tais pa­mo­kos pra­džio­je ar­ba pa­bai­go­je. Liep­da­vo pa­si­im­ti la­pe­lius ir, vaikš­čio­da­mas po kla­sę ar­ba at­si­rė­męs į sta­lo kraš­tą, pra­dė­da­vo dik­tuo­ti.

Dik­tan­to teks­tas –mo­ky­to­jo pa­ties su­kur­tas, o ja­me pri­tai­ky­tos vi­sos už­duo­tos ra­šy­bos tai­syk­lės. Pa­vyz­džiui: „Mes, kaip vi­siems ge­rai ži­no­ma, šį­met pa­kar­to­jo­me ra­šy­bos da­ly­kus, juos įsi­są­mo­ni­no­me, pa­si­ry­žo­me mo­ky­tis ir, ne­sig­rą­žy­da­mi at­gal, da­bar ši­taip ra­šo­me: mąs­ty­tų­si, slys­da­vau, pa­bal­da­vo, grę­žiant, ju­de­sys, ug­nia­ku­re, se­se­riai, kny­bia­va, san­ty­kis, ati­džiai, gęs­tant, gra­sin­tų, de­vy­ne­tas, pen­kio­li­ka.“

Ver­ti­ni­mas bū­da­vo griež­tas – už vie­ną men­kiau­sią klai­de­lę pa­žy­mys bu­vo ma­ži­na­mas vie­nu ba­lu (pen­kia­ba­lė­je sis­te­mo­je), o na­muo­se rei­kė­da­vo vi­są dik­tan­to teks­tą per­ra­šy­ti. Pa­da­rius dau­giau nei tris klai­das, tek­da­vo per­ra­šy­ti du kar­tus.

O.But­ke­vi­čie­nės at­min­ty­je įsi­rė­žė vie­nas pir­mų­jų dik­tan­tų, kai ji, pa­da­riu­si ap­mau­džią klai­dą – ė rai­dę pa­ra­šiu­si be taš­ko, o mo­ky­to­jas be pa­si­gai­lė­ji­mo pa­ra­šęs ket­ver­tą. Tas pa­žy­mys pa­ža­di­no už­si­spy­ri­mą mo­ky­tis dar ge­riau. Kar­tais už­duo­da­vo per­skai­ty­ti kny­gų, ku­rias bu­vo sun­ku gau­ti, nes jos ne­ati­ti­ko ta­ry­bi­nės ide­o­lo­gi­jos. O.But­ke­vi­čie­nė pri­si­mi­nė, kaip mo­ky­to­jas iš sa­vo as­me­ni­nės bib­lio­te­kos jai sko­lin­da­vo kai ku­rias kny­gas (kaip an­tai Vaiž­gan­to „Dė­dės ir dė­die­nės“), o ji, pa­da­riu­si san­trau­ką, pa­si­da­ly­da­vo su bend­ra­klasėmis.

Ra­šy­bos tai­syk­les iš­mo­kė vi­sam gy­ve­ni­mui

1950 me­tais A.Ma­tu­le­vi­čius-Ma­tu­tis su šei­ma per­si­kraus­tė į Aly­tų ir čia ap­si­sto­jo vi­sam lai­kui. Dir­bo mo­ky­to­ju Aly­taus ant­ro­jo­je, vė­liau pir­mo­jo­je vi­du­ri­nė­se mo­kyk­lo­se. 1953–1958 me­tais jam bu­vo pa­ti­kė­tos Aly­taus pio­nie­rių na­mų di­rek­to­riaus pa­rei­gos, nors, kaip ra­šo­ma gy­ve­ni­mo ap­ra­šy­me, jo­kioms or­ga­ni­za­ci­joms ir par­ti­joms ne­pri­klau­sė.

Pra­šy­me pri­im­ti į dar­bą pa­si­ža­dė­jęs dirb­ti są­ži­nin­gai, ėmė­si pio­nie­rių na­mų įstai­gos kū­ri­mo, su­tel­kė dar­nų ko­lek­ty­vą, suor­ga­ni­za­vo bū­re­lių veik­lą. Va­do­va­vo jau­ni­mo tu­ris­ti­nėms es­ta­fe­tėms „Pa­sau­liui – tai­ka“ bei „Tai­ka ir drau­gys­tė“, or­ga­ni­zuo­da­vo tu­ris­ti­nius žy­gius val­ti­mis. Pas­ku­ti­nė mo­ky­to­jo A.Ma­tu­le­vi­čiaus-Ma­tu­čio dar­bo vie­ta bu­vo Aly­taus ant­ro­ji dar­bi­nin­kų jau­ni­mo vi­du­ri­nė mo­kyk­la, iš ku­rios bu­vo at­leis­tas 1972 me­tais pa­čiam pra­šant.

Ne vie­nas bu­vęs mo­ki­nys liu­di­jo, kad A.Ma­tu­le­vi­čiaus-Ma­tu­čio pa­mo­ko­se ypa­tin­gas dė­me­sys bu­vo krei­pia­mas į gra­ma­ti­ką. Kad tai­syk­lės leng­viau įsi­min­tų, mo­ky­to­jas žo­džius sa­vaip su­ri­kiuo­da­vo ar net su­ei­liuo­da­vo. Pa­grin­di­nes ra­šy­bos tai­syk­les su­ge­bė­jo taip įkal­ti mo­ki­niams į gal­vą, kad ne vie­nas bu­vęs mo­ki­nys jas ga­li pa­kar­to­ti net su­lau­kęs se­nat­vės. Be­ne prieš de­šim­tį me­tų vie­ną va­sa­ros die­ną dir­bant An­zel­mo Ma­tu­čio me­mo­ria­li­nia­me mu­zie­ju­je stai­ga gir­džiu – kaž­kas įė­jęs į ve­ran­dą de­kla­muo­ja:

Iš­si­gąs­ti, kąs­ti, siųs­ti,

Sklęs­ti, spęs­ti, spręs­ti, skųs­ti,

Žįs­ti, bręs­ti, švęs­ti, lįs­ti,

Spįs­ti, kęs­ti, skęs­ti, grįs­ti,

Iš­ga­ląs­ti ir pa­žin­ti.

Pa­si­svei­ki­nu su gar­baus am­žiaus žmo­gu­mi. O jis sa­ko: „Aš Vin­cen­tas Dim­ša. Ma­tu­tis bu­vo ma­no mo­ky­to­jas. No­si­nių rai­džių ra­šy­bos tai­syk­lę iš­mo­kau vi­sam gy­ve­ni­mui.“

Bu­vu­si mo­ki­nė Liu­ci­ja Snars­kie­nė (Pet­raus­kai­tė) pa­sa­ko­jo, kad nuo­lai­dų ne­da­ry­da­vo net ge­riau­siems mo­ki­niams. Kar­tą ji pa­kvies­ta at­sa­ki­nė­ti ne­mo­kė­jo tai­syk­lės, nes ne­su­pra­to, kas bu­vo už­duo­ta. Mo­ky­to­jas jai pa­sa­kęs: „Sėsk, du. Bro­lis, ne bro­lis – lipk iš grū­šios.“

El­vy­ra Žy­gie­nė (Pet­ruš­ke­vi­čiū­tė) pri­si­me­na: „Mo­ky­to­jas An­zel­mas Ma­tu­tis mus taip iš­mo­kė gra­ma­ti­kos, kad aš ir da­bar ši­tuos dik­tan­tus na­cio­na­li­nius, kur dik­tuo­ja per ra­di­ją, ra­šy­da­ma gra­ma­ti­nių klai­dų ne­pa­da­rau.“

Ža­vė­jo mo­ky­to­jo mei­lė vai­kams, žmo­giš­ku­mas…

Kal­bi­nin­kė pro­fe­so­rė Al­do­na Pau­laus­kie­nė (Pla­tū­ky­tė) sa­vo at­si­mi­ni­muo­se „Žmo­gus iš ma­no biog­ra­fi­jos“ (2003 m.) la­bai šil­tai ir su di­de­le pa­gar­ba pri­si­mi­nė mo­ky­to­ją A.Ma­tu­le­vi­čių-Ma­tu­tį, ku­ris 1951 me­tais Aly­taus mer­gai­čių gim­na­zi­jo­je jos kla­sei dės­tė lie­tu­vių kal­bą ir li­te­ra­tū­rą.

A.Pau­laus­kie­nė ra­šė: „Vi­sa­da di­džiuo­juo­si sa­vo mo­kyk­la ir jos mo­ky­to­jais. Bet An­zel­mas Ma­tu­tis vie­nin­te­lis ma­ne grei­tai iš­sky­rė iš vi­sos kla­sės, ėmė skai­ty­ti ma­no ra­ši­nius kaip pa­vyz­di­nius, mo­kė ra­šy­ti ei­lė­raš­čius, pa­sky­rė li­te­ra­tų bū­re­lio pir­mi­nin­ke.“

A.Pau­laus­kie­nė pri­si­mi­nė, kad vi­sos gim­na­zis­tės bu­vo „įsi­my­lė­ju­sios“ sa­vo mo­ky­to­ją. Vė­liau, kai ji mo­ky­to­jui tai pa­sa­kiu­si, jis tik nu­si­šyp­so­jęs: „Nie­ko nuo­sta­baus, kai pa­ne­lėms po 18, o jų mo­ky­to­jui – 28-eri.“

Pro­fe­so­rės nuo­mo­ne, tai bu­vo ta­len­tin­gas mo­ky­to­jas ir la­bai sa­vi­kri­tiškas, nuo­šir­des­nio po­kal­bio aki­mir­ko­mis pa­si­sa­ky­da­vo, kad mo­ky­to­ja­vi­mas jį sle­gia, nes dės­ty­ti gim­na­zi­jo­je trūks­ta kom­pe­ten­ci­jos.

„Tačiau jo mei­lė lie­tu­vių kal­bai ir li­te­ra­tū­rai su kau­pu kom­pen­suo­da­vo aukš­to­sios mo­kyk­los di­plo­mo trū­ku­mą. Mū­sų mo­ky­to­jas tu­rė­jo iš­skir­ti­nių pe­da­go­gi­nių ga­bu­mų: iš­mo­kė skai­ty­ti kny­gas ir įsi­min­ti gra­žiau­sius pa­sa­ky­mus, su­ei­lia­vo keb­lios ra­šy­bos žo­džius. Mus vi­sas ža­vė­jo mo­ky­to­jo mei­lė vai­kams, žmo­giš­ku­mas, leng­vas ei­lia­vi­mas“, – ra­šė Vil­niaus uni­ver­si­te­to lie­tu­vių kal­bos pro­fe­so­rė A.Pau­laus­kie­nė.

Bu­vu­siai gim­na­zis­tei vi­sam lai­kui įsi­mi­nė pas­ku­ti­nė mo­ky­to­jo A.Ma­tu­čio-Ma­tu­le­vi­čiaus pa­mo­ka: „Sau­lė žvel­gia į Ža­lio­sios mo­kyk­los lan­gus. Jų kvad­ra­tai švie­sos lo­pais gu­la ant mū­sų be­kny­gių suo­lų, ant kla­sės grin­dų, mo­ky­to­jo sta­le­lio. Mo­ky­to­jas vaikš­to po kla­sę, iš­ly­dė­da­mas mus iš mo­kyk­los, kal­ba apie gy­ve­ni­mą iš­kil­min­gai gra­žiai, su­sto­ja prie lan­go, ap­žvel­gia kla­sę, pa­ty­li. Kal­ba apie la­bai svar­bius da­ly­kus, o aš nie­ko ne­gir­džiu iš grau­du­lio…“

„Nė žo­džio apie par­ti­ją, o vis­kas apie Žmo­gų“

Apie drau­ge su A.Ma­tu­le­vi­čiu­mi-Ma­tu­čiu pra­leis­tą lai­ką at­si­mi­ni­mus yra pa­ra­šęs mo­ky­to­jas Alis Čep­lins­kas. Juo­du apie 14 me­tų dir­bo Aly­taus va­ka­ri­nė­je-pa­mai­ni­nė­je mo­kyk­lo­je, ku­ri vei­kė Aly­taus pa­tai­sos dar­bų ko­lo­ni­jo­je. Dar­bas šio­je mo­kyk­lo­je ne­bu­vo pa­pras­tas: mo­ki­niai – nu­teis­tie­ji, ku­rie po 8 va­lan­dų dar­bo die­nos prie stak­lių va­ka­re sės­da­vo į mo­kyk­li­nį suo­lą.

A.Čep­lins­kas ra­šė: „An­zel­mas ge­rai su­pra­to „iš­mes­to“ iš vi­suo­me­nės žmo­gaus psi­chi­ką, jo fi­zi­nį ir dva­si­nį die­nos krū­vį, to­dėl sten­gė­si nu­teis­to­jo „dū­šio­je“ ieš­ko­ti žmo­giš­ko­jo pra­do, at­ra­mos taš­ko. Jis bu­vo sa­vi­tas pe­da­go­gas, tu­rė­jo žmo­nių pa­ži­ni­mo rak­tą. Nie­ka­da ne­pra­ve­dė pa­mo­kų kaip vi­si. Jis bu­vo prieš pe­da­go­gi­nius, me­to­di­nius štam­pus, prieš po­li­ti­nius-ide­o­lo­gi­nius per­kūn­sar­gius. <…> Nu­si­šyp­so­da­vo, ka­da iš­girs­da­vo nu­val­kio­tą žo­dį su­do­min­ti mo­ki­nius. Jis pa­verg­da­vo bet ko­kią au­di­to­ri­ją sa­vo lai­ky­se­na, bal­so val­dy­mu, kal­bos tu­ri­niu. Aiš­kus žo­dis, ne­ke­lian­tis jo­kių abe­jo­nių, pui­kus kal­bos mo­kė­ji­mas, ci­ta­tos iš po­ezi­jos ir pro­zos to­mų – sver­tai, ku­riais jis lai­mė­da­vo dė­me­sį pa­mo­ko­je.“

A.Čep­lins­kas ap­ra­šė to­kį at­si­ti­ki­mą: „Kar­tą aš pri­va­lė­jau iš­leis­ti mo­kyk­los sien­laik­raš­tį – at­ėjo ei­lė pa­gal gra­fi­ką. Kaip tai bu­vo da­ro­ma? Nu­ra­šo­ma da­lis įva­di­nio straips­nio iš „Tie­sos“ laik­raš­čio, pie­ši­nys su vė­lia­va ir trum­pas straips­nis apie mo­kyk­los gy­ve­ni­mą. An­zel­mas pa­ta­rė: „Mo­ki­nių, ku­rie gra­žiai pie­šia, tu­ri­me. Te­gul nu­pie­šia ži­bu­tės žie­dą. Ant še­šių jos la­pų iš­ra­šy­ki­me pa­va­sa­ri­nius lin­kė­ji­mus mo­ky­to­jams ir mo­ki­niams. Taip ir pa­da­rė­me. Sa­vo­tiš­ka re­vo­liu­ci­ja: nei vie­no žo­džio apie par­ti­ją, o vis­kas apie Žmo­gų.“

„Nie­kad ne­pa­sa­kys pik­to žo­džio“

La­bai šil­tai apie mo­ky­to­ją A.Ma­tu­le­vi­čių-Ma­tu­tį at­si­lie­pė jo ko­le­gos. Sei­ri­jų vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je mo­ky­to­ju pra­dė­jęs dirb­ti M.Un­gu­rai­tis ra­šė: „A.Ma­tu­tis bu­vo tik­ras va­do­vas ir glo­bė­jas. Ma­no pa­mo­kų jis vi­zi­tuo­da­vo ne­daug, o ap­si­lan­kęs, ap­tar­da­mas pa­mo­kas, jis dau­giau ma­ne gir­da­vo ne­gu peik­da­vo. No­rė­da­mas ma­ne pa­drą­sin­ti, pa­ska­tin­ti.“

Apie mo­kė­ji­mą ben­drau­ti liu­di­ja ir mo­ky­to­ja Sta­nis­la­va Fi­lo­no­vie­nė: „Jis bu­vo la­bai mė­gia­mas ko­le­gų. Ypa­tin­gai per­trau­kų me­tu. Kai į mo­ky­to­jų kam­ba­rį Ža­lio­jo­je mo­kyk­lo­je įei­da­vo Ma­tu­tis, tai pra­si­dė­da­vo to­kis šur­mu­lys. Ji­sai tu­rė­da­vo tar­si ko­kį juo­kų mai­še­lį, ku­rį at­ver­da­vo. Na ir pra­si­dė­da­vo vi­so­kie po­kal­biai. Bet ji­sai sa­ky­da­vo: šne­kam apie vis­ką, tik ne apie moks­lą, ir ne apie mo­ki­nius. Mo­ki­niai ko­kie yra, to­kie yra, o mes šiaip pa­kal­bė­kim. Na ir pra­si­dė­da­vo jo pa­sa­ko­ji­mai apie žve­jy­bą. Apie tą jo mė­gia­mą žve­jy­bą.“

S.Fi­lo­no­vie­nė ge­rai pa­me­na vy­res­nio­jo ko­le­gos glo­bą ir drau­giš­ku­mą. Jai, pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­jai, ku­riai bu­vo pa­ti­kė­ta dės­ty­ti lie­tu­vių kal­bą šeš­toms kla­sėms Aly­taus ant­ro­jo­je vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je, la­bai pra­ver­tė A.Ma­tu­le­vi­čiaus-Ma­tu­čio pa­gal­ba. Jis pa­dė­da­vo ruoš­tis pa­mo­koms, drau­ge gvil­den­da­vo vos ne kiek­vie­ną li­te­ra­tū­ros pa­mo­kų te­mą. Po­zi­ty­viai nu­teik­da­vo dar­bui, nuo­la­tos drą­sin­da­vo: „Ne­bi­jok, vis­kas bus ge­rai. Dar pa­da­ry­si ge­riau už ma­ne. Aš ir­gi tiek pat bai­gęs kaip ir tu.“ „Šil­tas, ge­ras, nuo­sta­bus žmo­gus. Nie­kad ne­pa­sa­kys pik­to žo­džio. Jis vi­sa­da prieš pa­sa­ky­da­mas pa­gal­vos“, – sa­vo pri­si­mi­ni­mus bai­gia mo­ky­to­ja S.Fi­lo­no­vie­nė.

Šei­mos pa­lai­ky­mas

Pa­lai­ky­mo bei su­pra­ti­mo A.Ma­tu­le­vi­čius-Ma­tu­tis su­lauk­da­vo šei­mo­je – žmo­na Ma­ri­ja taip pat bu­vo mo­ky­to­ja. Že­mės ūkio aka­de­mi­jo­je Dot­nu­vo­je įgi­ju­si na­mų ruo­šos spe­cia­lis­tės di­plo­mą M.Ma­tu­le­vi­čie­nė pe­da­go­gės dar­bą pra­dė­jo Sim­no gim­na­zi­jo­je.

Šei­mai ap­si­gy­ve­nus Aly­tu­je, pir­mo­jo­je vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je il­gus me­tus dės­tė na­mų ruo­šos dar­bus mer­gai­tėms, pio­nie­rių na­muo­se va­do­va­vo rank­dar­bių bū­re­liui. Mo­ky­to­ja bu­vo reik­li sau ir ki­tiems, vi­sus dar­bus sten­gė­si at­lik­ti kruopš­čiai ir pre­ci­ziš­kai. Jie­du už­au­gi­no tris sū­nus – Ša­rū­ną, Va­len­ti­ną ir Vy­tau­tą.

1973 me­tais už nuo­pel­nus lie­tu­vių vai­kų po­ezi­jai ir vai­sin­gą pe­da­go­gi­nę veik­lą A.Ma­tu­le­vi­čiui-Ma­tu­čiui bu­vo su­teik­tas Lie­tu­vos TSR nu­si­pel­niu­sio mo­ky­to­jo gar­bės var­das. Bet svar­biau­sias mo­ky­to­jo įver­ti­ni­mas pa­si­lie­ka mo­ki­nių šir­dy­se.

Ra­šy­to­ja E.Lie­gu­tė ra­šė: „Mū­sų MO­KY­TO­JAS rū­kė. Smar­kiai – nuo vie­nos ci­ga­re­tės pri­si­deg­da­vo ki­tą. Tai pa­spar­ti­no jo iš­ėji­mą, ta­čiau Jis iš­ėjo pa­da­ręs tai, kas bu­vo skir­ta. Pa­li­ko min­tis, žo­džius, šir­dies ši­lu­mą mums, sa­vo mo­ki­niams. Ir ei­na­me, mi­na­me kiek­vie­nas sa­vą­jį ke­le­lį, lyg ži­bu­riu pa­si­švies­da­mi MO­KY­TO­JO pa­lik­tą­ja švie­sa.

Vil­man­tė Pet­ru­se­vi­čie­nė, mu­zie­ji­nin­kė