Aktorė, Nepriklausomybės Akto signatarė Nijolė Oželytė dabar politikoje nedalyvauja, bet dažnai kviečiama į konferencijas, susitikimus su jaunimu, kalbinama žiniasklaidos. Įtaigi, nuoširdi oratorė drąsiai rėžia savo nuomonę apie gyvenimą ir save. Išmintingas, taiklias įžvalgas ji neretai palydi savo sukurtais ketureiliais.

Kas jums padėjo subręsti kaip asmenybei, tapti „pilnai pačios savęs“? Kas jūsų mokytojai, įkrėtę išminties, žinojimo?

Man labai padėjo tai, kad nesugebėjau suaugti blogiausia to žodžio prasme – kaip suauga beveik visi. Kad taip ir nesugebėjau užsimiršti ir apsimesti, kad suprantu, kas aš esu, kad suprantu gyvenimą ir suvokiu kam jis išvis reikalingas. Aš ilgai kenčiau baimę ir nevisavertiškumo jausmą, kad negaliu susilieti su tais, kurie taip smagiai leidžia gyvenimą. Mane kankino gyvenimo prasmės nesuvokimas ir mirties – didžiausios nežinomybės – baimė. Tai buvo svarbiausi mane išties dominę klausimai. Iki šiol nepripratau prie gyvenimo, nes liečiuosi prie jo kaip prie kažko... svetimo. Keistas jausmas – tarsi esu ne iš čia, kaip kokia ufonautė. Šis jausmas ir išnykimo baimė turėjo būti numalšinti, nes jie kankinantys, o numalšinti kančią galima ne žodžiais, kad ir kokie jie būtų puikūs, kad ir kas juos būtų pasakęs ar parašęs, o tik realia patirtimi, atnešančia žinojimą. Tik žinojimas keičia viską, žinojimas, kuris ateina per realią patirtį, o ne tikėjimas. Nesu apie tai niekada kalbėjusi, nes kai kurie dalykai skambėtų labai jau neįprastai. Bet neseniai perskaičiau savo mėgstamo K.G.Jungo „Raudonąją knygą“, kurioje jis nepabūgo būti apšauktas bepročiu ir atskleidė „stogą raunančių“ dalykų, kurie su juo vyko. Gal ir aš aprašysiu savo patirtis, kai suprasiu, kokia forma tai padaryti. Svarbu, kad žmogus neužsimirštų gyvenimo mugėje ir labai aiškiai suvoktų, jog jis nesupranta, nei kas yra gyvenimas,nei kas yra jis pats – ką būtent jis vadina savimi.

Skalauja kojas tau šilta vilnis,

Tu kitą krantą ežero matai,

Kaip žaibas persmelkia šviesi mintis

Ir pats stebiesi tuo, ką supratai:

Juk Žemė akivaizdžiai vientisa,

Žemės įdubimuos – vandenai,

Vadinasi, nėra jokių krantų,

Vadinasi, iliuzija krantai.

Taip lygiai tavo gyvasties vaga –

Jai ne pradžia gimimas ir mirtis ne pabaiga.

Nepriklausomybės akto signatarė su prezidentu Valdu Adamkumi

 Kokias tiesas jums labiausiai rūpi ištransliuoti žmonėms? Ką, jūsų nuomone, žmogui (ne tik jaunam) svarbiausia suvokti, kokias pamokas išmokti šiame gyvenime?

Vienintelis mano viešo kalbėjimo motyvas yra paprastas – nenoriu, kad kas nors kankintųsi manydamas, kad jis vienas yra kvailas, nes jam kyla esminiai gyvenimo ir mirties klausimai, kai visi aplink sėkmingai „gyvuliuoja“ – seksuoja, svaiginasi, lenktyniauja tarpusavyje kaip galvas pametę. Man pavyko šį bei tą patirti ir suvokti, todėl manęs klausantys žmonės (kuriems tai aktualu) jaučia, kad ne šiaip vėjus kalbu ar filosofuoju. Iš man po susitikimų rašomų laiškų žinau, kad savo kalbėjimo tikslą pasiekiu.

„Mažiau kalbų, daugiau darbų?“

Nė nepajusi, o tu jau arklys –

Be ryšio su savim ir su kitu,

Be suvokimo, kam esi išvis.

Signatarės autografas gerbėjui

 Anot dailininko Raimundo Gailiūno, kiekvieną iš mūsų anksčiau ar vėliau prigriebia „laikas – toji panda su krokodilo dantimis“. Kaip jums, gražiai moteriai,pavyko susigyventi su besikeičiančia savimi? Esate minėjusi, kad badavote 20 dienų. Kodėl ėmėtės tokių drastiškų priemonių? Kokias permainas jos atnešė?

Visi tie rūpesčiai dėl atrodymo man yra apgailėtinai juokingi ir banalūs, kažkas iš gyvuliukų gyvenimo, kai viskas pajungiama tam,kad susirastum sekso partnerį, kokiais žodžiais tai bepavadintum. Man nerūpi, kaip aš atrodau, – svarbiausia, kaip aš jaučiuosi. O jaučiuosi gerai, nes išmokau šiek tiek valdyti savo galvos turinį. O kai gerai jaučiuosi, tai ir atrodau neprastai. O kad senstantis kūnas, kurį aš traktuoju kaip kokį paltą ar skafandrą, kuriuo laikinai naudojuosi, negirgždėtų ir netrukdytų gyventi, tai negirdau jo svaigalais, nesuteikiu jam galimybės nuodytis cigarečių dūmais, priverčiu sportuoti ir nenuodiju nesveiku maistu.

Badavimas buvo vienas iš praktinių veiksmų norint suvokti, kad aš esu ne kūnas, o jo šeimininkė – kad tik naudojuosi juo, kad kūnas tėra mano instrumentas, kad galiu jį priversti sau paklusti, kad galiu realiai pajausti savo ir jo atskirumą. Man pavyko.

Tavo įrankiai darbiniai –

Kūnas, protas ir jausmai,

Arba jiems, žmogau, vergauji,

Arba jie tavo tarnai.

N. Oželytė filme "Arkiavagio duktė"

 Kai jūsų dukra dirbo stiuardese, turėjote teisę nemokamai skraidyti lėktuvais. Pradėjote keliauti ir tai tapo poreikiu. Ką jums duoda kelionės dvasiniu požiūriu?

Kadangi buvau hipė ir turėjau nemalonumų su sovietine KGB, tai kelionės net į Lenkiją man buvo draudžiamos. Pirmąkart išvykau į užsienį beveik 40-ies. Dabar jau apkeliavau bene 70 šalių, ir didžiausia kelionių dovana yra realus suvokimas, kad visi mes esame absoliučiai vienodi – kur begyventume ir kokia kalba bekalbėtume. Žmonija – vienas kūnas, o visi žmonės – jo ląstelės. Stebuklingas suvokimas, jis suteikia šiltą artumo, savumo jausmą visur, kur bebūtum.

Čia viskas – tarsi vėjas tarp delnų,

Čia viskas – kaip gilus atsidusimas.

Nėra čia nei savų, nei svetimų,

Visi mes – amžinosios gyvasties dvelkimas.

 Užauginote tris dukras ir anūkę. Koks buvo jūsų auklėjimo stilius?

Manęs niekas niekaip neauklėjo, tai ir aš niekaip neauklėjau savo vaikų, nes tiesiog nesuvokiau, kas tai yra. Mano mama mane, vienintelį savo vaiką, labai mylėjo, tai ir aš tik labai mylėjau ir myliu savo dukras. Nuo mažens vertinau jas kaip suaugusius žmones ir kalbėjau su jomis visais rimčiausiais gyvenimo klausimais, kai jų kildavo. Niekada neturėjau buitinių santykių su niekuo, su savo vaikais – taip pat, mes visada bendraujame ne apie „ką valgei“ ar „kokius batus pirkai“, todėl greičiau esu draugė,o ne auklėtoja. O vertybių vaikui, manau, įdiegti negalima, jis ne augalas, jo nepaskiepysi, jis mato ir vertina aplinką. Jo aplinka arba sustiprina jau atsineštas gimstant savybes, arba jas prislopina. Neperdedu auklėjimo svarbos, nes vaikas nėra baltas popieriaus lapas, kuriame gali parašyti ką nori, jis gimsta savitas ir tu gali jam padėti arba sutrukdyti savo pavyzdžiu.

Nėra jokios ribos tarp „ten“ ir „čia“,

Kaip skirtumo nėra tarp „tu“ ir „aš“.

Pasaulis joks – nei džiaugsmas, nei kančia,

Nuspalvini jį pats, nelygu, kokias galvoje turi spalvas.

Sausio 13-osios minėjime prie LR Seimo

 Nepriklausomos Lietuvos metais augusi karta visai kitokia, nei buvome mes – turi galimybes mokytis, pažinti pasaulį, užsidirbti. Ar jums dėl jų neramu ir kaip reikėtų jaunimui padėti?

Niekada Lietuva (o ir visas pasaulis) neturėjo tiek šviesaus jaunimo. Internetas sugriovė sienas ir kiekvienam leido pasijusti visumos dalimi, pasijusti laisviems. Senosios kartos niekada nesijautė laisvos, jose gyveno svetimųjų baimė, kuri dabar sparčiai nyksta. Jie per dažnai keičia partnerius? O kas pasakė, kad partnerystė ar santuoka turi tapti kalėjimu, kuriame du kankinasi, žalodami savo atžalas ir meluodami sau, kad gyvena „dėl vaikų“? Vyrui ir moteriai tapus socialiai visiškai lygiaverčiams, santykiai virto tuo, kuo ir turi būti – laisvu apsisprendimu bendrauti kokybiškai ir kūrybingai. Santykiai nėra jungas,kurį privalu vilkti sukandus dantis.

Kiekvienas valgo tai, ką pats užmaišo –

Kas sausą plutą graužia, kas ragaišį.

Kol gyvas, dar gali meniu pakeisti,

Kad kitą kartą nereikėtų šlamšto šveisti.

Palyginti su sovietmečiu ir senesniais laikais, gyvename kaip niekada gerai. Tačiau vidurinioji ir vyresnioji kartos lygina save su užsienio šalių gyventojais ir jaučiasi blogai – apvogti, nuskriausti, nevisaverčiai. Vieni emigruoja, kiti protestuoja, treti vargsta vargelį tyliai.Dėl ko jums labiausiai skauda širdį, dėl ko ima pyktis stebint viešąjį gyvenimą?

Nei Lietuva, nei visas pasaulis niekada negyveno geriau sotumo ir žmogaus teisių požiūriais. Bet žmonės nesuvokia nei savęs, nei gyvenimo paskirties, jie nesijaučia laimingi, kad ir kokie sotūs būtų, nes juos smaugia, tegul ir nelabai sąmoninga, beprasmybės ir mirties baimė, kurią jie stengiasi nuslopinti žemiškų gėrybių gausa. O kai netinkamai save maitina, tai ir sotūs nesijaučia. Nėra bukesnio ir beprasmiškesnio pasakymo už šį: „Ne tokios Lietuvos tikėjomės...“ .O jaunystėje tokio gyvenimo tikėjotės, kokį gyvenote? O gal tokios santuokos tikėjotės, kai tuokėtės? O daugelis ir tokių baisių vaikų nesitikėjo, kai juos gaminosi, ir tokių išdavikiškų draugų nesitikėjo,kai draugystę mezgė... Ir tokio oro gal kas nesitikėjo šiandien. Gyvenime turi ne tai, ko nori ir tikiesi, o tik tai, ką pats sugebi savo gabumais bei pastangomis įgyti – kaip pyragą gali iškepti tik iš to, ką turi. Gali svajoti kiek nori apie dangiškus migdolus, bet jei turi tik bulbių, tai bulvienę ir srėbsi.

Nėra jokių blogybių, nes pasaulis yra idealiai teisingas – koks žmonių suvokimas, toks ir jų gyvenimas. Kaltinti valdžią beprasmiška, nes niekas pats į valdžia neužlipa, mes patys juos išsirenkame – koks pasirinkimas, toks ir gyvenimas, o renkamės panašius į save. Teisingumo valstybėje yra lygiai tiek, kiek joje yra teisingų žmonių.

Jei piktinies negerumu žmonių pasaulio,

Stebies, iš kur ta neapykanta, tas pyktis, tie karai,

Į veidrodį pažvelk ir paklausyk savęs gerai,

Paskui iš milijardų tas mintis padaugink, kur galvoj radai,

Ir jau nestebins tai, kas darosi po saule.

 Besibaigiant metams kiekvienas iš mūsų peržvelgiame, kas nutiko gero ar blogo. Kokie buvo jūsų metai?

Man Naujieji niekada nebuvo matuoklis, nes tikrais naujaisiais metais aš laikau savo gimtadienį, kai prasidėjo mano metų apskaita šiame pasaulyje. Niekada nieko nesu planavusi, visada gyvenau ir tebegyvenu spontaniškai – darau tai, kas man gyvenime savaime nutinka, o pati niekada nieko nesukuriu ir nesuplanuoju, tai ir matuoti bei vertinti neturiu ką. Ir apskritai metų vertinimą laikau tuščiu dalyku. Reikia būti visiškam šiaudagalviui, kad bet kokius bet kokių įvykių pripildytus metus vertintum kritiškai, juk tų metų žmogus turi neįtikėtinai mažai, ir kiekvieni metai yra pirmi, paskutiniai ir absoliučiai nepakartojami, kad ir kokie jie būtų. Kaip tik todėl laiko tėkmę pažinęs žmogus nieko nevertina, o tiesiog švenčia gyvenimą.

Bloga žinia – gyvenimas sunkus.

Gera žinia – nebeilgai teks kęsti.

Žinias pasvėręs, apsispręs žmogus,

Ar keikti šį gyvenimą, ar švęsti.