Tyzenhauzai gyveno ne tik Lietuvoje, Lenkijoje ir Baltarusijoje. Po Rokiškio muziejininkių viešnagės Estijoje paaiškėjo – daugybės Rokiškį valdžiusios giminės paslapčių reikėtų ieškoti būtent ten. Ir apie tai, kas turėjo romaną su Puškinu, ir apie tai, kas Tolstojaus „Kare ir taikoje“ tapo Bolkonskiu...

Trumpai apie tai, kas įdomiausia

Rokiškio krašto muziejaus direktorė Nijolė Šniokienė ir jos pavaduotoja Marytė Mieliauskienė spalio mėnesį lankėsi Estijoje. Iš ten parsivežė įspūdingų žinių apie Tyzenhauzų pėdsakus Estijoje. Iki šiol daugiausia buvo žinoma apie šios giminės istoriją Lietuvoje, Baltarusijoje, Lenkijoje. Dabar prie to galime pridėti ir Estiją. Įdomu tai, kad vienas iš Estijoje gyvenusių Tyzenhauzų, Ferdinandas, tapo Levo Tolstojaus romano „Karas ir taika“ prototipu – Andrejumi Bolkonskiu, Estijoje Tyzenhauzai turėjo ryšių su tokiomis legendinėmis asmenybėmis kaip karvedys Kutuzovas, poetai Tiutčevas ir Puškinas. Net yra manoma, kad viena iš Tyzenhauzų dukterų buvo užmezgusi romaną su rusų poetu, rašytuoju Aleksandru Puškinu. Be to, Estijoje yra išlikęs ne vienas Tyzenhauzams priklausęs asmeninis namas ir dvaras.

Viena iš įtakingiausių Livonijos giminių

M. Mieliauskienė pasakojo, jog sena Tyzenhauzų giminė kilusi iš Vokietijos žemių, XII–XIII a. sandūroje pasirodė Padauguvyje. Manoma, kad Engelbrechtas ir Teodorikas Tyzenhauzai atvyko kartu su vyskupu Albertu, kurie buvo vieni iš Rygos įkūrėjų (Engelbrechto Tyzenhauzo skulptūra stovi Rokiškio šv. Mato bažnyčioje).

„Apie 1238 m. Engelbrechtas ir jo brolis Teodorikas sujungė Kalavijuočių ir Kryžiuočių ordinus, kovojo prieš vietinius gyventojus lyvius. Ilgainiui Tyzenhauzai tapo viena iš įtakingiausių Livonijos giminių, valdančių daug galingų pilių. Žlugus Livonijos valstybei, Tyzenhauzai įsitvirtino LDK. Apie jų veiklą ir įtaką Lietuvoje, Baltarusijoje, Lenkijoje žinoma nemažai. Tačiau šios giminės šakos įsitvirtino ir kitose valstybėse: Estijoje, Rusijoje, Švedijoje. Kai kurios gavo baronų titulą (Švedijoje), tapo grafais. Estijoje Tyzenhauzai irgi turėjo didelę įtaką“, – žiniomis apie naujausius atradimus dalijosi M. Mieliauskienė.

Nemažai pėdsakų – Taline

Muziejininkės išsiaiškino, kad nemažai šios giminės paveldo pėdsakų yra Taline. Jame išlikę namai, priklausę Tyzenhauzams. Kohtu gatvėje jų – net du. Vienas priklausė grafui Ferdinandui Tyzenhauzui (1782–1805). „Šis jaunas, gabus vyras buvo imperatoriaus Aleksandro I adjutantas. Būdamas 23-ejų, jis žuvo mūšyje prie Austerlico. Po jo mirties į šį namą iš Peterburgo atvyko gyventi jo našlė su dviem mažametėmis dukrelėmis. Įdomu tai, kad F. Tyzenhauzo našlė buvo feldmaršalo M. Kutuzovo dukra. Taline viešėjo jos tėvas ir kiti garsūs svečiai: poetai Tiutčevas, Delvigas ir kt. F. Tyzenhauzo dukros tapo garsiomis aukštuomenės damomis. Viena iš jų – trumpai vadinta Doli – ištekėjo už Austrijos diplomato, kuris buvo už ją vyresnis daugiau nei dvidešimt metų. Doli buvo labai išsilavinusi, Peterburge rengdavo literatūrinius salonus ir rašė dienoraštį“, – pasakojo M. Mieliauskienė. Įdomu tai, kad tame dienoraštyje daug dėmesio skiriama Puškinui, jo žmonai ir dvikovai, kurioje dalyvavo poetas. „Po mirties šitie tekstai buvo publikuojami. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad tarp Doli ir Puškino buvo užsimezgęs romanas“, – sakė M. Mieliauskienė. Rusijos imperatorius Aleksandras I šitą šeimą labai globojo ir rėmė. Dar daugiau intrigos kelia tai, kad F. Tyzenhauzas tapo L. Tolstojaus romano „Karas ir taika“ vienu iš prototipų – A. Bolkonskiu.

Švč. Marijos katedroje

Ypač daug Tyzenhauzų giminės pėdsakų – Talino Švč. Mergelės Marijos katedroje. „Ji iškilo XIII a., kai Taliną užėmė danai. Vėliau ji daug kartų perstatyta, joje yra ir XIV–XV, ir XVII–XVIII a. statybos elementų. Ši bažnyčia ypatinga tuo, kad jos sienas puošia 75 didžiulės herbinės epitafijos, 28 maži herbai, 6 giminių medžiai. Tarp herbinių epitafijų išskirtinę vietą užima grafų Tyzenhauzų herbas su epitafija, skirta Fromholdui Tyzenhauzui. Epitafinių herbų gamyba suklestėjo XVII a. Jie daryti iš medienos ir ištapyti. Bažnyčioje saugoma garsiausių giminių herbinės epitafijos. Jos keletą kartų buvo restauruojamos“, – sakė M. Mieliauskienė.

Pateko ten, kur kitiems draudžiama

Apie epitafijas N. Šniokienei ir M. Mieliauskienei pasakojo bažnyčios pastorius Arho Tuhkru. Muziejininkės džiaugėsi, kad pastorius buvo labai malonus, įleido prie centrinio altoriaus, paaiškino, kam pastatytas obeliskas. „Jis skirtas jau minėtam F. Tyzenhauzui. Prie obelisko eiliniai žmonės negali patekti. Mums tai buvo leista“, – įspūdžiais dalijosi M. Mieliauskienė . Šioje bažnyčioje palaidotas ne tik F. Tyzenhauzas, bet ir Kasparas Tyzenhauzas, gyvenęs XVI a. Jis ir jo žmona Marta ilsisi sarkofage, kuris stovi šalia F. Tyzenhauzui skirto obelisko, centrinio altoriaus kairėje. „Pastorius sakė, kad pasigėrėti šiais herbais atvažiuoja dar išlikusių giminių atstovai, tiesa, Tyzenhauzų palikuonys, kitaip nei Rokiškyje, Taline nesilankė“, – sakė M. Mieliauskienė.

Įspūdingi herbai

Herbų dydis, kaip pastebėjo mūsų muziejininkės, – įspūdingas. „Tyzenhauzų herbinė epitafija – 280×220 cm. Centre yra gyvūnas, kurį vadiname stumbru, buivolu, tačiau čia jis labai ištęstas, lieknas. Abiejose herbinės epitafijos pusėse ant ąžuolo atšakų yra įkomponuota po aštuonis mažesnius herbus. Dešinėje pusėje yra šios giminės herbai: Tyzenhauzai; Kruse; Taube; Rosen; Stael iš Holšteino; Lohde; Meks. Kairėje – mažieji herbai: Ȕxkȕll, Treyden, Anrep, Schwarzhoff, Vietinghoff, Ȕxkȕll, Bremen, Turėfel.

Mažieji Tyzenhauzų herbai priklauso herbinėms epitafijoms. Tai Jurgeno von Biestramo, Fabiano Ȕxkȕll, Vrangelių. „Galbūt, tai rodo, kad tarp šių didikų buvo giminystės ryšių“, – svarstė M. Mieliauskienė. Tyzenhauzų herbinės epitafijos tekstas vokiečių kalba yra išlikęs ne visas. Iš fragmento aiškėja, kad „Fromholdas Tyzenhauzenas gimė 1627, mirė 1694 m. vasario 22 d., sulaukęs 67 metų“, – sakė M. Mieliauskienė.