Menininko Virginijaus Žulio darbai

Ukmergiškis skulptorius Virginijus Žulys tikina, kad didžiausias jo pomėgis – kurti Vilkmergės tema. Kūrėjas teigia turintis daug idėjų, kaip puošti ir gražinti mūsų miestą, bet apgailestauja, kad taip ir lieka neišgirstas.

Savo sumanymais V. Žulys pasidalijo užsukęs į „Ukmergės žinių“ redakciją. Apie juos ir meninę veiklą sako galintis kalbėti valandų valandas.

Pasakojo dirbantis realistiniu stiliumi, o pagrindinė jo darbų tema – Vilkmergė. „Legenda apie ją man yra labai graži, todėl savo tapybos darbuose, skulptūrose visaip ją interpretuoju. Ji – ir moteris, ir pusiau vilkė, ir mitinis personažas ar dar kuo nors pasivertusi“, – šypsosi jis.

Sakė, kad buvo surengęs parodų Ukmergės kraštotyros muziejuje, jo darbų yra Vokietijoje, Belgijoje, jie, teigė pašnekovas, buvo pristatyti Bostono (JAV) lietuvių bendruomenei.

V.Žulys pasakojo jau seniai sukūręs vieną, anot jo, ypatingą skulptūrą „Vilkmergė“, kuri, jo įsitikinimu, turėtų papuošti Ukmergę. Dalį jo darbo, sakė, prieš kelerius metus – tuomet dar litais – finansavo savivaldybė. Sumos pašnekovas negalėjo įvardyti – tikino neprisimenąs.

Tačiau skulptūra taip ir liko jos kūrėjo namuose. Esą savivaldybei niekaip nepavyko priimti galutinio sprendimo dėl vietos, kur turėtų atsirasti V. Žulio „Vilkmergė“. Tiesa, 2016 m. liepą vieną rytą ji iškilo Vienuolyno gatvėje – buvo čia pastatyta savavališkai. Apie tai rašėme ir „Ukmergės žiniose“. Tačiau kūrinį greitai teko išsigabenti.

Skulptorius sakė turintis labai daug vilčių, kad jo pastangos bei darbas vis dėlto neliks nuvertinti. Pasakojo dėl to jau lankęsis savivaldybėje, kalbėjęsis su jos vadovais. „Kaip ir žada rasti tinkamą vietą pastatyti skulptūrą“, – kalbėjo jis.

Stebisi, kad šios istorijos neišeina užbaigti jau daug metų: „Negi taip sunku rasti tą vietą? Juk galėtų būti Vienuolyno gatvėje šalia laikrodžio – ten ir turistai pravažiuoja. Arba – prie „Vilkmergės“ restorano, prie renovuotos viešosios bibliotekos kokį kampelį galėtų rasti. Žmonės eina skaityti – daug kas matytų.“

Pašnekovas pasakojo kuriantis ir religine tematika. „Turiu padaręs apie 15 darbų, bet juos reikia įrėminti. Tačiau viskam reikia pinigų. Tuomet būtų galima pristatyti parodą“, – viliasi jis.

Pasidžiaugė ir kitais savo darbais: „Prieš dešimt metų Širvintų bažnyčios kupolus ištapiau. Dabar ten buvo remontas, bet viskas, ką aš padariau, palikta. Vadinasi, įvertino.“

Svarsto apie panašią galimybę ir savo mieste: „Mūsų Švč. Trejybės bažnyčia įėjus – visiškai balta, nebažnytiška. Minėjau ir kunigams, kad reikia piešiniais papuošti, sako – daug lėšų reikėtų… Tegu ir savivaldybė apie tai pamąsto. Galbūt ir kas nors kitas gali padaryti – nebūtinai aš. Tačiau sutikčiau labdaringai per kokius 5-erius metus nupiešti.“

V.Žulys sakė kuriantis visą gyvenimą. Tėtis Juozas buvo stalius, gerai mokėjo gaminti baldus. Pats kūrėjas šiek tiek mokėsi tuometiniame Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikume. Kuria dirbtuvėse savo namų rūsyje, pasakojo pats Vilniuje perkantis molį, jį išdeginantis. Kurį laiką jam teko gyventi ir dirbti Ispanijoje, ten tobulinosi mokydamasis lipdybos. Prisimena įspūdingas akimirkas, kai pozuodavo gyvi modeliai.

„Reikia po savęs palikti ką nors ypatinga. Noriu, kad žmonės matytų mano darbus – juk čia ne vien tik valdžios kiemas. Padariau dovaną Ukmergei, liaudžiai, kad žmonės įvertintų“, – neslepia menininkas, tikėdamasis, kad pagaliau visi galės pasigrožėti jo „Vilkmerge“.

 

Vaidotė Šantarienė