Ketvirtį amžiaus Klaipėdoje gyvenančios poetės, tapytojos, knygų iliustratorės Daivos Molytės-Lukauskienės kūryboje daug jūros stichijos, vėjo, kopų ir... kirų. Ketvirtoji jos poezijos knyga „Baltojo kiro giesmynai“, kurią iliustravo pati autorė, jai pelnė Ievos Simonaitytės literatūrinę premiją. Šiuo metu Daiva kuria iliustracijas neseniai parašytai pasakų knygai apie Kirą, kuris pajūryje renka gintarėlius ir iš jų kuria papuošalus. Rinkti juos mėgsta ir pati menininkė vaikštinėdama pajūriu viena ar su vyru Audriumi Lukausku, juvelyru, gintaro meistru.

Dauguma lietuvių į Baltijos pajūrį važiuoja vasarą, o tu jį matai visais metų laikais. Klaipėda, Kuršių nerija – tavo įkvėpimo žemė. Kuo tave žavi šis kraštas?

Taip susiklostė, kad likimas mane iš Dzūkijos nubloškė į pajūrį. Kadaise pajuokavau, kad esu meilės tremtinė – iš pajūrio kilęs mano vyras. Šis kraštas jau tapo mano gyvenimo dalimi. Galiu stebėti gamtą visais metų laikais, kalbėti su vėjais ir vandenimis. Vasarą čia atvažiuoja daugybė žmonių iš viso pasaulio. Jie pripildo pajūrio miestelius Nidą, Palangą, Šventąją įvairiausiomis emocijomis ir nuotaikomis. Skirtingų kultūrų, pažiūrų poilsiautojai ir turistai, atsitiktiniai keleiviai, elgiasi ir bendrauja šiek tiek kitaip. Rudenį viskas nurimsta, pasikeičia ir vėl juda kasdienišku ritmu.

Gyvenu prie Baltijos jūros. Galiu dažnai vaikštinėti pakrante, stebėti gamtą ir paukščius. Kartais, kai vėjas rimsta, randu gintarų. Mėgstamiausia mano vieta – Pilkosios kopos, dar vadinamos Mirusiomis kopomis, Naglių gamtos rezervate Kuršių nerijoje. Jos driekiasi tarp Pervalkos ir Juodkrantės. Po skurdžia augalija čia miega smėliu užneštas Naglių kaimas.

O kirai, kurie daug kam kelia neigiamas emocijas, man patinka. Ir jie manęs „nepaleidžia“. Poezijos rinkinys „Baltojo kiro giesmynai“ buvo puikiai įvertintas kolegų ir kritikų. Parašiau pasakaičių ciklą apie paukštį Kirą, kuris gintarus rinko ir papuošalus kūrė. Šiuo metu piešiu  iliustracijas būsimai mano knygai. Tai pasakaitės, skirtos vaikams ir ne vaikams. Darbas tapo tikru iššūkiu. O koks bus rezultatas, dar pamatysime. Viliuosi, kad knyga dar šiais metais pasieks skaitytojus.

Poetas Ričardas Šileika draugams, kolegoms dovanoja smėlio maišelius iš visų pasaulio kampelių, o tu – savo pačios rinktus gintaro gabalėlius. Kodėl? Ką tau reiškia gintaras?

Man patinka dovanoti gintarą arba jo dirbinius bičiuliams, kolegoms. Dalinuosi magiška gintaro galia. Gal gintaras gali apginti, apsaugoti? Nežinau. Juk kiekviename prieš milijonus metų susiformavusiame gintaro gabalėlyje slypi tam tikra informacija. Aš taip pat gaunu gintarinių dovanų. Apie gintarą galėčiau daug kalbėti, dar daugiau – mano sutuoktinis Audrius. Jis ne vienus metus kuria įvairiausius dirbinius iš šio Baltijos jūroje ar pakrantėje surasto mineralo, kuris susidarė sustingus spygliuočių augalų sakams. Kartais pajuokauju, kad gimęs ir augęs Nidoje, ant jūros kranto, Audrius nuo mažų dienų žaidžia su šiomis jūros dovanomis.

Esi poetė ir dailininkė. Kuris šių menų tau svarbiausias, kuriam skiri daugiausia laiko, kuris teikia daugiausia džiaugsmo?

Esu baigusi Vilniaus dailės akademiją, Klaipėdos vizualinio dizaino katedrą. Prieš tai teko krimsti dailės mokslus Kaune, tuometiniame Stasio Žuko taikomosios dailės technikume. Pirmoji mano darbovietė buvo Maironio lietuvių literatūros muziejus. Dirbau dailininke ir apipavidalindavau parodas, kurias paruošdavo literatūros mokslo darbuotojai.Tokia buvo pradžia. Pažintis su knygomis, kurios tuo metu atkeliavo iš užjūrio, Stasio Santvaro bibliotekos, išeivių poetų, rašytojų knygos ir leidiniai, buvo didžiausia vertybė ir atradimas ne tik man, jaunai specialistei, bet ir visuomenei, kuri domėjosi šia sritimi.

Muziejų aplankydavo daugybė įdomių asmenybių. Pamenu, kai kabineto duris pravėrė legendinė Kauno dramos teatro aktorė Rūta Staliliūnaitė. Trumpas, bet įsimintinas pokalbis iki šiol išliko atmintyje. Poeto Bernardo Brazdžionio viešnagė Atgimimo laikais sukėlė tikrą poezijos gerbėjų audrą.

Pirmieji mano eilėraščiai buvo išspausdinti 1991-ųjų „Poezijos pavasario“ almanache. Iliustravau visas savo knygas. Pirmoji, „Natiurmortas su gudobelės šaka“, – raudona, „Baltas kvadratas juodame fone“ – juoda, knygoje „Persodintos gėlės“ viršelyje dominuoja spalvos, „Baltojo kiro giesmynai“ – balti. Tai vidinė kelionė iš vienos knygos į kitą.

Viskas, ką darau, man yra svarbu. Visi menai ir ne menai, darbai, kuriuos dirbu, yra lygiaverčiai. Tenka sudėlioti autoritetus ir prioritetus. Norint kurti ir sukurti ką nors svarbaus, neužtenka tik įkvėpimo. Tačiau kai rašau, nepiešiu, o kai piešiu – nerašau. Kai gamta bespalvė, smagiau rašyti eilės, o išsprogus pumpurams, sužaliavus pievoms ir pamėlus marių vandenims, rankos pačios ieško teptuko.

D.Molytės-Lukauskienės paveikslas „Pavasarinis pasivaikščiojimas“ . Akrilas, mišri technika. Asmeninio archyvo nuotr.

Gimei Dzūkijoje. Ar dažnai grįžti į gimtinę? Kas ten likę iš artimųjų, savų? Ar dar jauti Dzūkiją savyje? Kaip ji atsiliepia tavo kūryboje?

Gimiau Valkininkų geležinkelio stoties gyvenvietėje. Taip vadinosi Naujieji Valkininkai. Ten gyvena mano mama, ten yra mano vaikystės namai, bičiuliai, kaimynai. Dzūkijoje, Varėnos rajone, Milvydos kaime, dar stovi senelio statyta sodyba. Ten leisdavau vasaras. Vaikštinėjau po žydintį senelio sodą, rudenį skyniau obuolius, slyvas, gainiojau vištas ir gaidį... Esu likimo apdovanota artimais žmonėmis. O laiko juos aplankyti norėčiau atrasti daugiau. Man įdomu viskas, kas vyko ir vyksta tuose kraštuose. Na, o atsakyti į klausimą, kaip tai atsiliepia kūryboje, galėčiau Naujųjų Valkininkų bibliotekos vedėjos Danutės Blažulionienės žodžiais: „Atsivertusi Daivos eilėraščių knygas, nudžiugau, ten aprašytos ir mano gimtosios vietos – Dainava, Milvyda, Slučajus, Kalesninkai, nykstantys  kaimai ir iškeliavę žmonės.“

Rašyti ir piešti tave paskatino poetas Martynas Vainilaitis ir jo žmona Sofija, dailininkė. Papasakok apie juos.

Netoli Naujųjų Valkininkų, kur prabėgo mano vaikystė, Vaitakarčmio kaime, vasaras leisdavo ir Vainilaičiai. Pamatę mano vaikiškus piešinius, sužinoję, kad rašau eilėraštukus, jie pakvietė ateiti į svečius. Taip užsimezgė graži bičiulystė, trukusi ne vienus metus. Keliaudavau per pušyną į šalia Spenglos esančią menininkų sodybą. Matydavau, kaip Sofija Vainilaitienė piešia iliustracijas vaikiškoms knygoms. Abi eidavome į mišką, prie upės, kur menininkė, stebėdama gamtą, perkeldavo vaizdinius ant balto popieriaus lapo. Kiek džiaugsmo buvo, kai viename piešinyje išvydau save. Ir dabar sugrįžusi į Valkininkus aplankau Sofiją Vainilaitienę.

Vaitakarčmyje įrengtas Martyno Vainilaičio muziejus, kurį lanko suaugę ir mažieji skaitytojai. Tie namai mano atmintyje išliko šiek tiek kitokie. Pamenu didelį, pilną įvairiausių medžių sodą: svyruoklį gluosnį (šeimininkai jį nupjovė, nes gluosnio šakose velniukai supasi, o gal išaugo per didelis šalia namo?), gudobelę, apsipylusią rausvais žiedais. Mano pirmoji eilėraščių knyga vadinasi „Natiurmortas su gudobelės šaka“. Stovėjome šalia jos ir kalbėjome su poetu apie menus ir ne menus...

Daiva su dailininke S.Vainilaitiene bei giminaičiais Diana ir Laisvūnu Vainilaičiais Vaitakarčmio kaime. Asmeninio archyvo nuotr.

Pamenu, kaip Martynas su Sofija, pasikinkę į vežimą arklį, parsivežė iš lauko akmenų, kurie vėliau buvo panaudoti sodybai gražinti ir koplytstulpiui, kuriame medžio drožėjas Antanas Varnas išrašė žodžius iš Martyno Vainilaičio eiliuotos pasakos „Bruknelė“. Meistras iš ąžuolo masyvo sumeistravo ir stalą, didingą sostą, kuriame sėdėdavo poetas šiltais vasaros vakarais, gurkšnodamas arbatėlę ir bendraudamas su svečiais.

Kartais poetas man pasakodavo apie eiliuotų pasakų vaikams rašymą, tarsi teiraudamasis ar stebėdamas mano jaunatvišką, šiek tiek vaikišką, reakciją į išsakytas mintis. Vieną rašomą knygelę pavadino „Skruzdėlytė po kanopa“. Tada vaizdžiai parodė į skruzdėlę, ropojančią per baltą smėlį. Pasak poeto, ji tarsi simbolizavo mūsų šalį, pakliuvusią į sovietinę priespaudą.

„Galima ją užminti didele kanopa, bet skruzdėlytė vikriai išropos biraus smėlio takeliu,“ – tyliai ištarė vos mums išėjus pro sodo vartus ir pasukus upelio link. Poetas visada palydėdavo mane į namus. Kartą nukeliavome kartu iš Vaitakarčmio iki Valkininkų geležinkelio stoties du kilometrus. Buvo tikra dzūkiška vasara – be vėjo, švietė mėnulio pilnatis. Tada poetas jau sunkiai sirgo. Jis buvo tikras kovotojas, žvelgiantis į pasaulį poetiškomis vaiko akimis. Nesiskundė, tik jautriai sėmė idėjas eilėraščiams iš supančios aplinkos, iš gamtos. To pajutimo negalima išmokti.

Mano namų bibliotekoje garbingoje vietoje stovi knygos iš poeto asmeninės bibliotekos, kurias man padovanojo Sofija Vainilaitienė. Atsivertusi randu poeto ranka, pieštuku, pažymėtas svarbias mintis, teiginius.

Sutuoktiniai Lukauskai laisvalaikį dažniausiai leidžia šokių salėje. (Mato Baranausko nuotrauka).

Ar seki Klaipėdos kultūrinį gyvenimą? Kur lankeisi, kas tave sužavėjo pastaruoju metu?

Klaipėdos kultūrinis gyvenimas įvairus, jame gausu spalvų ir atspalvių. Man patinka tylieji, ne masiniai renginiai. Kartais susitikimai su įdomiais žmonėmis, menininkais ar miesto šviesuoliais pažeria netikėtumų ir nuteikia pozityviai.

Dažnai vaikštinėju šio miesto senamiesčiu, ieškodama praeities liekanų arba stebėdama įvairiausius meninius akcentus. Mažai kas žino, kad Klaipėda – tai miestas, į kurį 1807 m. sausio mėn. iš Karaliaučiaus per Kuršių neriją persikėlė Prūsijos karališkoji šeima. Tuometinis Memelis metams buvo tapęs laikinąja Prūsijos karalių rezidencija.

Dabar laukiu „Poezijos pavasario“ renginių. Šiemet atmintin įstrigo ir „Panevėžio literatūrinė žiema“, skaitymai bibliotekų erdvėje Vilniaus knygų mugėje, susitikimai su moksleiviais uostamiesčio mokyklose. Šilti ir savi Neringos, Nidos, Juodkrantės skaitytojai. Neišdildomą įspūdį palieka susitikimai su skaitytojais svečiose šalyse. Kiekvieną kartą įgyju naujos patirties ir įvairiausių įspūdžių.

Ką mėgsti veikti, kai nerašai, netapai? Kaip leidi laisvalaikį?

Laisvalaikį dažnai leidžiu šokių salėje – jau kelerius metus kartu su sutuoktiniu lankome Klaipėdos šokių ir laisvalaiko klubą „Rueda“. Lėtas valsas, tango, kvikstepas, čia-čia-čia ir puikus bendraminčių  būrys leidžia atsipalaiduoti, užsimiršti ir pabėgti nuo kasdienių rūpesčių. Mūsų sūnus Justas jau suaugo, jis studijuoja teisės mokslus universitete. Keturiolikmetė dukra Ugnė – moksleivė.