Kartais žmonės klausia, kaip mes šnekėsime po 500 metų. Kartais kalbininkai gali pasvarstyti kalbos pokyčius, atsirasiančius ateityje.

Sakytinės kalbos atsiradimą paprastai siejame su Homo sapiens. Homo sapiens anatomiškai modernus tapo galbūt prieš 200 000 metų, o visai šiuolaikiška veikla, tarp jų ir kalbėjimas, mums tapo būdinga maždaug prieš 50 000 metų. Kokios tada buvo mūsų kalbos? Kalbos kitimo tempas neleidžia mums rekonstruoti tų ankstyvųjų kalbos raidos fazių, nes kalbos identifikuojamus panašumus su savo prokalbe išlaiko ne ilgiau nei 5–7 tūkst. metų. Todėl galime spėti, kad per pastaruosius 50 000 metų Homo sapiens savo pirmąją hipotetinę kalbą neatpažįstamai modifikavo bent 10 kartų. Leidinio „Ethnologue“ mokslininkų skaičiavimu, iš tų kelių pradinių kalbų dabar mūsų planetoje yra 7106 gyvosios kalbos.

Vienos kalbos kinta greičiau nei kitos. Pavyzdžiui, senoji anglų kalba egzistavo nuo V a. vidurio iki XI a. vidurio, bet nei vienas anglakalbis be specialaus pasirengimo dabar nesupras senosios anglų kalbos. Iš tikrųjų galima būtų teigti, kad senoji anglų kalba yra visiškai kita nei toji, kuria šnekama šiandien. Senajai anglų kalbai buvo būdinga galūnių gausa, jos struktūra netgi artimesnė dabartinei lietuvių kalbai nei savo moderniajam analogui. Iš tikrųjų kai kurie etimologai tvirtina, kad dabartinės anglų kalbos žodyną sudaro 99 proc. skolinių ir tik vienas procentas paveldėtų žodžių. Anglų kalba kito palyginti greitai, senosios anglų kalbos gyvavimo ciklas tebuvo maždaug 600 metų. Modernioji anglų kalba dabar jau irgi egzistuoja apie 600 metų (tarp jų buvusi vidurinioji anglų kalba tegyvavo 450 metų). Ir nors visos trys kalbos – anglų, susitikę jų vartotojai greičiausiai tarpusavyje beveik nesusikalbėtų. Vis dėlto mokslininkai nesunkiai įžvelgia jų giminingumą: pats išsaugotas anglų kalbos pavadinimas yra svarbiausias veiksnys, įrodantis šių kalbų tapatybę.

Lietuvių kalba kito kiek lėčiau nei anglų. Mes dažnai prisimename jos archajiškus, tiek lietuvių, tiek jos pirmtakei baltų kalbai būdingus bruožus, kurie išliko nepakitę ilgus laiko tarpus. Manoma, kad lietuvių kalba atsirado V–VI a. (prieš 1,6–1,5 tūkst. metų), kai atsiskyrė nuo kitos rytų baltų kalbos atšakos – latvių kalbos. Nežinome, kaip sektųsi VI a. lietuvius suprasti šiandien, bet tikrai aišku, kad susikalbėti būtų daug lengviau nei senosios ir dabartinės anglų kalbos atstovams.

Nuolatinį kalbos kitimą galima suprasti kaip besitęsiantį nykimą, nes kai kurios senosios kalbos formos po truputį tirpsta. Tačiau paraleliai atsiranda naujų formų ir kalba toliau funkcionuoja su tomis įgytomis dalimis. Ta prasme ir anglų, ir lietuvių kalbos kasdien miršta ir vėl atgimsta. Žmonės dažnai nepastebi kalbos kismo (išskyrus leksiką), nes mažyčiai fonetikos, morfologijos ir sintaksės ypatybių poslinkiai gali tapti akivaizdesni tik praėjus ilgesniam laikui, nei trunka žmogaus gyvenimas. Kalbos pokyčiai turi tendenciją atsirasti nenuspėjamai, todėl jos metamorfozės visada netikėtos.

Dažnai kalbą laikome savo tautos ir tapatybės simboliu, ir jokie žodyno, gramatikos, žodžių darybos ar stiliaus pokyčiai nepaveikia šito mūsų suvokimo. Kad ir kokie būtų pokyčiai, jie liks tos pačios anglų ar lietuvių kalbos dalimi.

„Ethnologue“ mokslininkai sukūrė metodologiją kalbos gyvybingumui įvertinti. Svarbiausi faktoriai, galintys paveikti kalbos tęstinumą, yra kalbos vartotojų skaičius, kalbos atliekamų funkcijų kiekis ir pobūdis bei kalbos perdavimas naujoms kartoms. Funkcijų ir brandos požiūriu lietuvių kalba patenka tarp 100 (0,7 proc.) stipriausių pasaulio kalbų, iš kurių tik šešios laikomos tarptautinėmis (anglų – viena iš jų). Šitas 100 kalbų plačiau vartojamos edukacinėse sistemose ir vyriausybės institucijose nei likę 7000. Taigi, nors lietuvių kalba turi tik apie tris milijonus kalbėtojų, „Ethnologue“ ją laiko viena iš 393 (5,5 proc.) plačiausiai vartojamų pasaulio kalbų.

Jei neištiks kokia nenumatyta katastrofa, nėra reikalo manyti, kad anglų ar lietuvių kalba po 100 metų išnyks. Kalba kiek pasikeis ir bus kitokia, žmonės, skaitysiantys dabartinius tekstus 2116 metais, šypsosis iš mūsų žodžių ir pasakymų, kai kuriuos laikys keistais, juokingais ar griozdiškais, bet vis tiek būtinai juos vadins angliškais ar lietuviškais. Tačiau jokios prognozės nėra paruoštos 2516 metams.