ni­ce­tas Ma­čiuls­kis pa­sa­ko­ja sa­vo ke­lią į Lie­tu­vą

Lapk­ri­čio 6-ąją Že­mai­čių dai­lės mu­zie­ju­je pri­sta­ty­ta Lie­tu­vos gy­ven­to­jų ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos ty­ri­mo cent­ro Oku­pa­ci­jų ir lais­vės ko­vų mu­zie­jaus pa­reng­ta pa­ro­da „Vil­ko vai­kai: duo­nos ke­liu iš Ry­tų Prū­si­jos į Lie­tu­vą 1945–1948“.

Pa­sis­lėp­ti ne­bu­vo įma­no­ma

„Ir mums, is­to­ri­kams, rei­kė­jo užaug­ti, kad pa­si­ryž­tu­me šiam ne­leng­vam dar­bui to­kia su­dė­tin­ga te­ma“, – pri­si­pa­ži­no pa­ro­dą pri­sta­čiu­si Lie­tu­vos gy­ven­to­jų ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos ty­ri­mo cent­ro Oku­pa­ci­jų ir lais­vės ko­vų mu­zie­jaus Is­to­ri­jos sky­riaus ve­dė­ja Ra­mu­nė Driau­čiū­nai­tė.

Jos tei­gi­mu, po ke­lių su­si­ti­ki­mų su va­di­na­mai­siais vil­ko vai­kais la­bai daug kas ap­si­ver­tė. Iki tol Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro is­to­ri­ja bu­vo tik tai, ką ga­li­ma per­skai­ty­ti is­to­ri­jos va­do­vė­liuo­se – per­ga­lin­gi mū­šiai, mi­li­jo­nai žu­vu­sių­jų, din­gu­sių­jų be ži­nios ir ki­ta sta­tis­ti­ka. Bet šių vai­kų pa­sa­ko­ji­mai at­sklei­dė, koks iš tie­sų yra ne­gai­les­tin­gas ka­ras.

„Nors ir daug jų is­to­ri­jų bū­si­me iš­klau­sę, ne­sup­ra­si­me, ką pa­ty­rė šie vai­kai“, – ma­no is­to­ri­kė. Ji pri­mi­nė, jog kai 1944-ųjų ru­de­nį ta­po aiš­ku, kad ru­sai atei­na, dau­gu­mos šei­mų tė­vai bu­vo žu­vę fron­te ar din­gę be ži­nios. Tad Ry­tų Prū­si­jo­je li­ku­sios ma­mos su vai­kais ban­dė gel­bė­tis, trauk­tis, slėp­tis pas gi­mi­nai­čius. Ta­čiau ne­bu­vo kur pa­si­slėp­ti nuo šios aud­ros, ku­rią ly­dė­jo pro­pa­gan­da: „Žen­gia­me į prie­šo te­ri­to­ri­ją, žu­dy­kit juos nie­ko ne­pa­lik­da­mi, nes čia yra prie­šo iršt­va…“.

Taip ir el­gė­si so­vie­tų ka­riai: ma­mos, se­se­rys bu­vo sa­dis­tiš­kai žu­do­mos, prie­var­tau­ja­mos. Net­ru­kus at­slin­ko ba­do šmėk­la, o šie vai­kai, pra­ra­dę na­mus, ar­ti­miau­sius žmo­nes, li­ko ka­ro nu­nio­ko­to­je te­ri­to­ri­jo­je. So­vie­tai, pa­sak R. Driau­čiū­nai­tės, įkė­lę ko­ją į Ry­tų Prū­si­ją, čia ir pa­si­li­ko. Iki 1946-ųjų bir­že­lio čia li­ko ka­ri­nė val­džia, ku­ri bu­vo nie­kam neat­sa­kin­ga, nes nu­ga­lė­to­ja.

Iš­si­gel­bė­jo Lie­tu­vo­je

„Reng­da­mi pa­ro­dą, su­si­ti­ko­me su 21 vil­ko da­lią pa­ty­ru­siu vai­ku. Koks jo pa­veiks­las? Vis­ką pra­ra­dęs naš­lai­tis, utė­lė­tas, be­si­glau­džian­tis griu­vė­siuo­se ar at­si­tik­ti­niuo­se pa­sta­tuo­se, uja­mas, įbau­gin­tas, vi­sa­da al­ka­nas, to­dėl ga­lin­tis bet ką su­val­gy­ti. Kaip mums pa­sa­ko­jo vie­nas iš jų, kai jau su­val­gė vi­sas var­les, pe­les, dvė­se­lie­ną ir ne­be­bu­vo ko val­gy­ti, iš­gir­do, kad ga­li­ma nuei­ti į Lie­tu­vą ir gau­ti duo­nos. To­dėl pra­dė­jo ke­liau­ti mū­sų ša­lies link pa­ke­liui su­tik­ta­me ve­ži­me ar pa­si­slė­pę trau­ki­niais“, – kal­bė­jo Is­to­ri­jos sky­riaus ve­dė­ja R. Driau­čiū­nai­tė.

Lie­tu­vo­je ir­gi bu­vo nu­si­ri­tu­si ka­ro ban­ga, tad lai­kas bu­vo la­bai su­dė­tin­gas – ri­ba tarp pa­si­ti­kė­ji­mo ir ne­pa­si­ti­kė­ji­mo ne­pap­ras­tai plo­na. Ne į vie­nas du­ris te­ko vai­kams pa­si­bels­ti, kol žmo­nės ry­žo­si juos priim­ti ir au­gin­ti kaip sa­vo. O ir kai ku­rie priė­mu­sie­ji juos iš­nau­do­jo, mu­šė, skriau­dė, mai­ti­no su­pe­li­ju­siu mais­tu. Bet pa­ro­do­je pri­sta­to­mi vo­kie­čiai, ku­riems pa­si­se­kė – juos pri­glau­dė ge­res­ni žmo­nės, ska­ti­nę, kad ma­žie­ji kuo grei­čiau iš­mok­tų lie­tu­viš­kai.

Is­to­ri­kė pa­brė­žė, jog šie glo­bė­jai ri­zi­ka­vo, nes tu­rė­jo pa­si­tei­sin­ti, iš kur at­si­ra­do vai­kas, juo la­biau kad kai­me vi­si vie­ni ki­tus pa­ži­no­jo. Prob­le­ma bu­vo ir tai, jog rei­kė­jo at­kly­du­siems vo­kie­tu­kams suor­ga­ni­zuo­ti as­mens do­ku­men­tus, nes dau­gu­ma iš jų ne­ži­no­jo ne tik sa­vo pa­var­dės ar gi­mi­mo me­tų, bet ir var­do. Be­je, dau­gu­mą pri­glau­dė dau­gia­vai­kės šei­mos. Pa­si­tai­kė ir vai­kų ne­tu­rin­čių.

Ri­zi­ka­vo šios šei­mos ir to­dėl, jog taip va­di­na­mų „fa­šis­ti­nių iš­pe­rų“ ieš­ko­jo ir so­vie­ti­nis sau­gu­mas, ir stri­bai šu­kuo­da­vo kai­mus. Net­gi 1951-ųjų ge­gu­žę Lie­tu­vo­je, Lat­vi­jo­je, Es­ti­jo­je, Bal­ta­ru­si­jo­je bu­vo or­ga­ni­zuo­ja­ma jų paieš­ka, sie­kiant juos iš­vež­ti, ap­va­ly­ti te­ri­to­ri­ją.

Pa­sak is­to­ri­kės, prie­globs­tį ra­dę vai­kai iš­gy­ve­no, bet dau­gu­ma neiš­si­moks­li­no, nes šei­mi­nin­kams tai ne­rū­pė­jo. Ne vie­nas iš jų skai­ty­ti ir ra­šy­ti iš­mo­ko sa­va­ran­kiš­kai, be­ga­ny­da­mi kar­ves. Užau­gę įsi­tvir­ti­no pa­pras­tuo­se dar­buo­se.

Ieš­ko­jo ar­ti­mų­jų

R. Driau­čiū­nai­tės tei­gi­mu, Lie­tu­vai at­kū­rus ne­prik­lau­so­my­bę, vil­ko vai­kams at­si­ra­do ga­li­my­bė ieš­ko­ti ar­ti­mų­jų. Paaiš­kė­jo, jog kai ku­rių tė­vai iš­gy­ve­no so­vie­tų la­ge­rius ir grį­žę į Vo­kie­ti­ją ban­dė ieš­ko­ti sa­vo at­ža­lų. Bet juos pri­glau­du­sios šei­mos pa­kei­tė jų var­dus ir pa­var­des, tad bu­vo ne­beį­ma­no­ma jų ras­ti.

Tie­sa, yra ir gra­žių is­to­ri­jų, kai šei­mos vėl su­si­ti­ko su ar­ti­mai­siais ir bend­ra­vo. Vil­ko vai­kų no­ras ras­ti ar­ti­muo­sius, pa­lai­ky­ti vie­nas ki­tą ir lė­mė, kad 1991-ai­siais mū­sų ša­ly­je su­si­kū­rė juos vie­ni­jan­ti vo­kie­čių bend­ri­ja „Edel­weiss-Wolfs­kin­der“.

Baig­da­ma pa­sa­ko­ji­mą vieš­nia pa­si­džiau­gė, jog su ko­le­ge su­spė­jo iš­klau­sy­ti jų is­to­ri­jas, nes kai ku­rių iš šių vai­kų jau ne­bė­ra tarp mū­sų.

Pa­ro­dos ati­da­ry­me da­ly­va­vo ir sa­vo pri­si­mi­ni­mais pa­si­da­li­jo iš Ry­tų Prū­si­jos ki­lęs, į Plun­gės kraš­tą po ka­ro at­kly­dęs Ani­ce­tas Ma­čiuls­kis (jis sa­kė bu­vęs Har­cas Glads­tei­nas, nors ir abe­jo­ja dėl sa­vo var­do ir pa­var­dės tik­ru­mo). Jo tė­vą per ka­rą paė­mė į ka­riuo­me­nę, tad li­ko su ma­ma ir mo­čiu­te bei dviem me­tais jau­nes­niu švie­siap­lau­kiu bro­liu­ku.

Kai na­mus su­bom­bar­da­vo, iš­si­kė­lė gy­ven­ti į ko­lek­ty­vi­nį so­dą. Ten ne­be­tu­rė­jo ko val­gy­ti, tad ėjo per šiukš­li­nes, ieš­ko­da­mas mais­to li­ku­čių. Tuo me­tu jis bu­vo še­še­rių ar sep­ty­ne­rių me­tų. Ne­be­tu­rė­jo ko val­gy­ti, tad ma­ma ir mo­čiu­tė juo­du su bro­liu­ku iš­siun­tė. Iš Til­žės nu­vy­ko į Tau­ra­gę, iš čia dun­dė­jo ant pre­ky­bi­nio trau­ki­nio laip­tų to­liau. Jis bro­liu­ką lai­ky­da­vo, o šis iš­ti­sai verk­da­vo, no­rė­da­mas val­gy­ti, bet ne­bu­vo ko duo­ti.

„Kai pri­va­žia­vo­me Šiau­lius, kaž­kas ma­žą­jį paė­mė. Tie­są sa­kant, dėl to ap­si­džiau­giau. Įli­pau at­gal į trau­ki­nį ir at­va­žia­vau į Plun­gę. Čia bai­gė­si ke­lio­nė. Ėjau per kai­mus. No­riš­kiuo­se žmo­nės ru­gius pjo­vė, aš sė­dė­jau ant grio­vio kraš­to ir žiū­rė­jau į juos. Ma­ne pa­ma­tė ir par­si­ve­dė į na­mus ūki­nin­kai Jo­nas ir Zu­za­na Ma­čiuls­kiai, ku­rie sa­vo vai­kų ne­tu­rė­jo. Vie­ną nak­tį per­nak­vo­jau, taip ir li­kau. Nu­vil­kę dra­bu­žius kai pa­pur­tė, pri­kri­to pil­na utė­lių. Kai to­je šei­mo­je ma­no tė­ve­lį nu­šo­vė, li­kau su ma­ma. Bai­giau še­šias kla­ses ir pra­dė­jau dar­bus dirb­ti. Iki šiol ne­ži­nau sa­vo tė­vų ka­pų, ne­ra­dau ir bro­lio bei ki­tų ar­ti­mų­jų…“ – su­si­grau­di­nęs sa­kė A. Ma­čiuls­kis.

Ši skau­džius vai­kų li­ki­mus at­sklei­džian­ti pa­ro­da bus eks­po­nuo­ja­ma iki sau­sio 6 die­nos.

logo,zemaitis