Ką pastebite naujoje aplinkoje?

Žiūrint, kokia intencija ateinu į tą erdvę. Jei bendrauti su žmonėmis, tada nieko nepastebiu, tiesiog bendrauju. O įprastai kadruoju aplinką: kur fotogeniška, kur – ne.

Į ką kreipiate dėmesį, bendraudamas su žmonėmis?

Akį traukia netipiški žmonės. Gatvių valytoja be dantų gali būti labai simpatiška ir fotogeniška. Su fotografuojamais asmenimis pabendrauju, paklausiu vardo, kartais amžiaus. Į kiekvieną žiūriu skirtingai – man fotogeniški ne gražūs, o kitokie.

Kas labiausiai stebina gyvenime?

Kai kurių žmonių dviveidiškumas. Kai bendrauji individualiai, kalba ir elgiasi vienaip, o viešumoje – kitaip. Tokių yra ir tarp politikų, ir tarp pažįstamų. Nuoširdžiausi yra paprasti eiliniai žmonės. Juose mažiausiai dvilypumo.

Dar stebina žmonių noras būti gražesniais nei esame. Tai šiuolaikinė mada. Prašo pakoreguoti nuotraukas, „pafotošopinti“. Bandau įteigti, kad patys gražiausi esame tikri.

Daug metų dirbote fotokorespondentu. Ką davė ši patirtis?

Žiniasklaidoje dirbau nuo 1994 iki 2018 metų. Korespondento darbas nuo kūrybinio fotografo skiriasi, nes ten tiesiog fiksuoji įvykį, turi jį atskleisti. Privalai dirbti pagal laikraščio formatą, daryti tai, ko jam reikia, negali turėti savo rakurso. Yra tam tikri reikalavimai. Kaip ir metalo meistras, dirbdamas gamykloje, turi gaminti pagal nustatytus standartus tai, kas reikalinga fabrikui, o laisvalaikiu gali kurti mėgstamus dirbinius.

Ar yra tekę būti tuo įkyriu paparaciu, kuris lenda į privatų gyvenimą, gaudo intrigas?

Mūsų rajone žiniasklaida ne tokia įkyri, kad kištųsi į asmeninį gyvenimą. Tačiau teko fotografuoti nelaimes, skausmą ir tai nemalonūs momentai. Su fotoaparatu atkreipi dėmesį į save. Giminės, policija varo šalin, kartais išsilieja ant tavęs. Tokiais atvejais sugeri visą blogį. Tada darbas neteikia malonumo.

Žiniasklaida linkusi viešinti skausmą, man pačiam tai nepatinka. Nors sakoma, kad publikuojama tai, kas paklausu, tačiau, man atrodo, kad pamažu keičiasi visuomenės poreikis.

Sukūrėte savo sklaidos kanalą DAYNEWS socialiniame tinkle „Facebook“. Jame – meniškos nuotraukos su trumpu tekstu. Kodėl užsiimate šia veikla?

Mano vardas, panaudojant atitinkamą dviejų angliškų žodžių sąskambį, reiškia „Dienos naujienos“. Kai jau žinojau, kad išeisiu iš nuolatinio darbo redakcijoje, sukūriau savo puslapį, kurį ir pavadinau anglišku deriniu, atitinkančiu mano vardą. Puslapyje kasdien pasidalinu dienos įvykiu, fotografijomis.

Yra dalykų, kurie nedomina žiniasklaidos ir į ją nepatenka, tačiau pamatai, užfiksuoji ir žmones tai sudomina. Trumpus aprašymus rengiu pats.

Kurie fiksuoti įvykiai jums labiausiai įsiminė?

Prisimenu, kaip dar lankydamas mokyklą, 1988 metais pats su mamos siuvamąja mašina pasisiuvau Lietuvos vėliavą. Autobusu važiavome į Estiją. Iškišome ją per stogo liuką nieko nesakę vairuotojui. Atsivijo tuometinė milicija. Sustabdė. Daug išgąsčio vežėjui. Tačiau tuo metu jau jautėsi atšilimas, pareigūnai buvo supratingi. Nebaudė. Tada dar nedaug fotografuodavau.

Į atmintį įstrigo didžiosios nelaimės ir didieji įvykiai Ukmergės mieste. Svarbūs rajono ir Lietuvos politiniai įvykiai. Visur dalyvauta. Turiu istorinių asmenybių nuotraukų.

Teko fotografuoti prezidentų inauguracijas, aukšto rango svečių vizitus, valstybines laidotuves.

Amplitudė labai plati: ryte fotografuoji sąvartyne, vakare – prezidentūroje. Nuo šiukšlių iki aukštuomenės.

Prestižinis žurnalas „Nacionalinė geografija“ publikavo jūsų Pabaisko mūšio nuotrauką. Ką jums tai reiškia?

Tarybiniais laikais žurnalai Lietuvoje buvo tendencingi ir nekokybiški. Giminaičiai turėjo „Nacionalinės geografijos“ žurnalų kolekciją. Vaikystėje vartydavau juos su goduliu! Atrodydavo kaip saldi svajonė. Tada dar neįsivaizdavome, kad būsime laisvi ir po trisdešimties metų patys galėsime tai pasiekti.

O kokius tikslus keliate sau dabar?

Norėtųsi sukurti savo miestui archyvą, užfiksuoti, kas yra dabar ir palikti ateičiai. Šiandien tai gal ir atrodo nevertinga, bet praėjus kiek laiko, norėsis pamatyti.

Esu grynas ukmergiškis, kilęs iš Deltuvos seniūnijos. Vaikystė prabėgo Kreivių kaime. Užpernai nuvažiavau pasižvalgyti, kaip dabar jis atrodo. Skiriasi.

Kai kurie pažinoti žmonės mirę. Kaip dabar trūksta jų nuotraukų. Norėtųsi tam kaimui palikti istoriją.

Jūsų fotografija – kokia ji?

Labiausiai vertinu tą, kuri visiškai tikra, be jokios režisūros, realistinė. Mano siekiamybė – fotografuoti, kas natūralu, tikra.

Fotografuoju Ukmergę. Dalis žmonių laiko ją negražia. Gal kai kurie mūsų senamiesčio kampeliai ir netobuli, bet jie savotiškai gražūs. Idealiai suremontavus miestą, neturėčiau ką veikti. Man gražu taip, kaip yra.

Negaliu sakyti, kad visiškai išvengiu pozavimo. Retsykiais tenka. Fotografijų serijoje „Mūsų žmonės“ ne visada pavyksta išlaikyti tą tikrumą, bet vis tiek stengiuosi fiksuoti kaip įmanoma natūraliau.

Kaip atradote savo kryptį?

Nesidairau į šalis ir nelyginu, kas kaip fotografuoja, o einu savo keliu. Vieni keliauja vaizdų ieškoti į egzotines šalis ar dar kažkur, o man pakanka Ukmergės.

Ką pasakojate savo fotografijomis?

Norisi pasidalinti tuo, ką pamačiau. Kitas žmogus tame pamato kartais visai skirtingai, nei aš. Tai ir yra įdomu. Man patinka, kai fotografija verčia mąstyti, džiaugtis, piktintis, grožėtis. Kartais fotografuoju benamius ir pasidalinu jų nuotraukomis. Keista sulaukti komentarų: „Kam tokius fotografuoti?“ Jie mūsų visumos dalis.

Kaip pradėjote fotografuoti?

Buvau gal dvylikos metų. Universalinėje parduotuvėje veikė fotoprekių skyrius. Jame lankiausi su mama. Nebuvau zyziantis vaikas. Tiesiog pasižiūrėjau į fotoaparatą. Mama pastebėjo, paklausė: „Nori?“ Taip mano gyvenime atsirado pirmasis fotoaparatas „Vilija“. Fotografuodavau kaimą, kur leisdavau vasaras. Lankiau fotobūrelį. Išmokau fiksuoti, ryškinti. Nuotraukas darydavau naktimis. Tėvai supirko įrangą. Kaip ir dauguma, tada dar nežinojau, kaip pasisuks gyvenimas.

Paskutiniais mokslo metais jau tapau klasės fotografu. Pirmieji fotografuoti žmonės – giminės, kaimynai, klasės draugai.

Dabar gailiuosi, kad vaikščiodamas po Ukmergę nefiksavau tuometinio gyvenimo. Nesitikėjome, kad taip viskas pasikeis.

Kas jus įkvepia?

Gamta, paukščiai, pasivaikščiojimas paupiu... Gal tai banalu, bet man patinka stebėti gamtos ciklus. Kartais mintyse sugalvoju, kur galėtų būti labai gražus vaizdas tam tikru laiku, kada savaip krinta šviesa. Nuvažiuoju – nėra. O kartais vaizdą pamatai netikėtai. Šimtus kartų ėjai tuo pačiu keliu – nieko. O sykį saulė kitaip pašvietė, ledukas sublizgėjo – ir vaizdas.

Kartais tenka būti kadro medžiotoju. Pamatau detalę, einantį žmogų, kurie bendrame kadre sukurs savitą vaizdą. Atsistoju ir laukiu, kada tas žmogus pro tą vietą praeis. Būna, kad ir nepraeina.

Kaip reaguoja žmonės, kai fotografuojate?

Dauguma žmonių, jei pamato, kad juos fotografuoji, iš karto galvoja, kad kažką blogo daro. Kartą buvau paskųstas policijai, kad fotografuoju privačią erdvę be savininko leidimo, nors tąsyk fotografavau miesto panoramą.

Jaunesnius žmones fotografuoti sudėtinga – jie to nenori, nesileidžia fotografuojami, primena savo teises. Vyresnioji karta neturi ko slėpti, atviresni. Labai įdomių kadrų galima užfiksuoti su vaikais, bet tam dar turiu gauti tėvų leidimą.

Ar turite kokį nors keistą įprotį?

Turiu. Dauguma žmonių į svečius važiuoja atsipalaiduoti, o aš negaliu – man norisi eiti ieškoti kadrų. Be fotoaparato man liūdna. Sėdėjimas už stalo – tuštybė. Rodos, prarandi laiką. Kartais ir nepasitaiko jokio kadro, bet vis tiek eini, ieškai. Jeigu neturiu fotoaparato prie savęs, jaučiuosi labai blogai.

Prieš daug metų nutiko toks kuriozas darbo metu. Skubėjom į įvykį už 30 kilometrų nuo Ukmergės. Važiavome keli kolegos viena mašina. Išlipu, išsitraukiu krepšį, o jis – tuščias. Fotoaparatas liko ant stalo. Išmaniųjų telefonų tada dar nebuvo...

Kuo skiriasi fotografavimas, naudojant juostą ir skaitmenines technologijas?

Naudojant juostą fotografuoti gal buvo net paprasčiau. Turi 36 kadrų juostelę, renginiui skiri 10 kadrų – ir užtenka. Dabar gali eksperimentuoti, keisti rakursą. Tačiau reikia atrinkinėti iš daugybės kadrų.

Seniau nebuvo kur eksponuoti. Dabar yra „Facebook“ ir kiti socialiniai tinklai. Tai teikia džiugesį, kada gali parodyti savas ekspozicijas.

Jūsų palinkėjimas?

Linkiu nebijoti būti tokiems, kokie esame, nes mes esame unikalūs, gal netobuli, bet tuo ir fotogeniški. Linkiu nebūti sustingusiems, piktiems, atsipalaiduoti, nebijoti savęs. Aš ir pats nemėgstu savęs fotografijose, tačiau suprantu, kad kiti mane priima būtent tokį.

Kalbėjosi Skaistė VASILIAUSKAITĖ-DANČENKOVIENĖ