– Pa­pa­sa­ko­ki­te apie me­tus, pra­leis­tus Plun­gė­je.

– Šia­me mies­te aš gi­miau ir au­gau iki tol, kol li­ki­mas bei no­ras iš­mok­ti cho­ri­nio di­ri­ga­vi­mo pa­slap­čių nu­bloš­kė į Klai­pė­dą. Plun­gė­je lan­kiau Se­na­mies­čio mo­kyk­lą. Ka­dan­gi nuo ma­žens mė­gau mu­zi­ką ir sce­ną, su di­džiu­liu už­si­de­gi­mu trauk­da­vau ir į ki­tą – My­ko­lo Ogins­kio me­no – mo­kyk­lą, kur mo­kiau­si skam­bin­ti for­te­pi­jo­nu. Vė­liau dar pra­dė­jau lan­ky­ti gi­ta­ros pa­mo­kas. Įval­dy­ti šį inst­ru­men­tą man pa­dė­jo gi­ta­ros mo­ky­to­jas Vid­man­tas Lū­ža.

Dirb­da­mas su ma­ni­mi jis pa­ste­bė­jo, kad tu­riu bal­są. Tai ger­bia­mą mo­ky­to­ją pa­ska­ti­no su­bur­ti mu­zi­ki­nę gru­pę, ku­rios so­lis­te ta­pau aš. Dar V. Lū­ža nu­ve­dė ma­ne į cho­rą, nors pa­gal pa­si­rink­tą pro­gra­mą man ši pa­mo­ka ne­prik­lau­sė. Iš ar­čiau pa­ži­nu­si cho­ri­nio dai­na­vi­mo vir­tu­vę, su­gal­vo­jau, jog no­riu iš­mok­ti cho­ro di­ri­ga­vi­mo. Taip at­si­dū­riau Klai­pė­do­je.

– Esa­te bū­si­mo­ji ope­ros so­lis­tė. Ko­dėl ga­liau­siai pa­si­rin­ko­te bū­tent šią, o ne di­ri­gen­tės pro­fe­si­ją?

– Kad di­ri­guo­ti bei va­do­vau­ti ko­lek­ty­vui – ne vi­sai ma­no sti­chi­ja, pa­ju­tau dirb­da­ma su mo­te­rų an­samb­liais Dar­bė­nuo­se (Kre­tin­gos r.) ir Vil­niu­je. Va­do­vau­ti man pa­tin­ka, bet mu­zi­ki­nių ko­lek­ty­vų va­do­vai tu­ri bū­ti la­bai at­vi­ri, vi­sa­da links­mi, su­bu­rian­tys vi­sus, o aš esu kiek ki­to­kia – san­tū­ri, griež­to­ka. Ne­tu­riu po­mė­gio daug ir at­vi­rai su vi­sais bend­rau­ti ir nuo­lat šyp­so­tis.

Ga­lu­ti­nai ap­si­spręs­ti pa­dė­jo ma­no vy­ras, su ku­riuo su­si­pa­ži­nau jau Vil­niu­je stu­di­juo­da­ma chor­ve­dy­bą. Su Gied­riu­mi mes su­si­dū­rė­me tie­siog mies­te. Vi­sai ne aka­de­mi­jo­je, kaip ki­ti ma­no. Ta­da ne­ži­no­jau nei kas jis toks, nei ką dir­ba. Tie­siog tarp mū­sų už­si­mez­gė ry­šys.

Drau­gys­tės pra­džio­je pra­dė­jau pas jį mo­ky­tis dai­na­vi­mo. Jau po pir­mos pa­mo­kos jis man pa­sa­kė: „Tu tu­ri bū­ti at­si­su­ku­si į žiū­ro­vus, o ne nu­si­su­ku­si.” Šie žo­džiai man taip įstri­go, jog pa­no­rau kuo dau­giau pa­žin­ti vo­ka­lo me­ną – kas tai, ko­kia jo tech­ni­ka, kaip jį įval­dy­ti. Ir, Gied­riaus pa­stū­mė­ta, pe­rė­jau į vo­ka­lo spe­cia­ly­bę. Mo­ky­ti ma­ne ėmė­si nuo­sta­bi dės­ty­to­ja As­ta Krikš­čiū­nai­tė.

Tad nors į mu­zi­ką atė­jau pa­ti, konk­re­čiai į dai­na­vi­mą ma­ne at­ve­dė vy­ras. Aš juo pa­si­ti­kiu – da­viau sa­vo ran­ką ir jis ma­ne ve­da ten, kur tu­riu bū­ti.

Ope­ri­nis dai­na­vi­mas man yra ter­pė skleis­tis kaip ne­prik­lau­so­mai, stip­riai as­me­ny­bei. Ir man tai la­bai pa­tin­ka. Bet gi­liai šir­dy­je vi­sa­da iš­liks ir cho­ri­nė mu­zi­ka. To­dėl ma­ne ga­na daž­nai ga­li­ma su­tik­ti cho­rų kon­cer­tuo­se.

– Ką šian­dien ap­skri­tai jums reiš­kia mu­zi­ka?

– Daž­nai sau už­duo­du šį klau­si­mą, ta­čiau tiks­laus at­sa­ky­mo vis ne­ran­du. Sun­ku pa­sa­ky­ti, kas man iš­ties yra mu­zi­ka, nes ji tie­siog yra ta­pu­si neat­sie­ja­ma ma­no gy­ve­ni­mo da­li­mi. Ma­no veik­la su­si­ju­si su mu­zi­ka, ma­no vy­ras taip pat tuo gy­ve­na. Mu­zi­ka ma­ne ly­di ab­so­liu­čiai vi­sur. Tai yra tie­siog ma­nęs da­lis.

– Net ir na­muo­se, bū­da­ma ša­lia vy­ro, ne­si­sten­gia­te nuo jos ati­trūk­ti?

– To­li gra­žu! Mū­sų na­mai daž­nai net pri­me­na dai­na­vi­mo mo­kyk­lą, ku­rio­je mo­ki­nė esu aš, o ma­no vy­ras – mo­ky­to­jas. Jis ma­ne mo­ko dai­na­vi­mo įgū­džių, ne­re­tai pa­že­ria pa­sta­bų. Ir šiaip daž­nai kal­ba­mės apie dai­na­vi­mą, jo tech­ni­ką. Gied­rius yra pui­kus pe­da­go­gas, tu­rin­tis daug pa­tir­ties, to­dėl la­bai ge­ra klau­sy­tis jo pa­ta­ri­mų. Nors ne­re­tai ir pa­si­gin­či­ju. Kai mo­ko sa­vas žmo­gus, vi­sai ki­tas ry­šys. Nė­ra bai­mės pa­sa­ky­ti sa­vo nuo­mo­nę ar pa­ro­dy­ti sa­vo prin­ci­pus. Bet vis tiek po jo pa­mo­kų jau­čiu, kaip ma­no bal­sas pa­stip­rė­ja, ir bū­ti­nai jam už tai pa­dė­ko­ju.

– Bu­vo me­tas, kai ope­rą ban­dy­ta pa­da­ry­ti šiuo­lai­kiš­kes­nę, gal­būt re­ži­sū­riš­kes­nę. Ta­čiau to­kia ope­ra grei­tai iš­si­sė­mė, žmo­nės ėmė il­gė­tis pro­fe­sio­na­lu­mo, ge­rų bal­sų. Jū­sų aki­mis, ko­kia ope­ra tu­rė­tų bū­ti – la­biau šiuo­lai­kiš­ka ar vis dėl­to tra­di­ci­nė?

– Ope­ra re­ži­sū­riš­kai ga­li bū­ti ir su­mo­der­nin­ta, jei tai da­ro­ma sko­nin­gai ir ati­tai­kant te­ma­ti­ką. Ne­su nei prieš tra­di­ci­nę, nei prieš mo­der­nią ope­rą. Svar­biau­sia, kad at­li­kė­jai bū­tų pa­si­kaus­tę vai­dy­bo­je ir ge­rai įval­dę bal­so tech­ni­ką. Ma­nau, tai yra es­mi­nis da­ly­kas.

– Ne pa­slap­tis, jog ope­ros so­lis­to kar­je­ra rei­ka­lau­ja il­go ir sun­kaus dar­bo, be­ga­lės re­pe­ti­ci­jų, ke­lio­nių, iš­vy­kų. Ar esa­te pa­si­ry­žu­si tam?

– Vi­sų at­li­kė­jų gy­ve­ni­mas yra la­bai ak­ty­vus, su daug iš­vy­kų, kon­cer­tų šven­ti­nė­mis die­no­mis, re­pe­ti­ci­jų. Bet tai tik­rai ma­nęs neatg­ra­so. Prie to bu­vo­me pra­ti­na­mi dar nuo mo­kyk­los lai­kų. Ga­lų ga­le, pa­tys pa­si­rin­ko­me šį ke­lią.

– Ne­se­niai iš­te­kė­jo­te. Tur­būt ne­to­li­mo­je atei­ty­je – ir vai­ke­lis. Kaip ma­no­te, ar pa­vyk­tų su­de­rin­ti mo­ti­nys­tę su be­pra­si­de­dan­čia ope­ros so­lis­tės kar­je­ra? O gal­būt vis­ką mes­tu­mė­te ir pa­si­ner­tu­mė­te į vai­ko au­gi­ni­mą?

– Kar­je­ros neat­si­sa­ky­čiau, bet dėl to vai­kas tik­rai ne­nu­ken­tė­tų. Steng­čiau­si skir­ti jam kuo daug lai­ko ir dė­me­sio. Man as­me­niš­kai la­bai gai­la, kai dėl įtemp­tų gra­fi­kų mu­zi­kan­tų vai­kai dau­giau­sia lai­ko pra­lei­džia su auk­lė­mis.

– Pa­kal­bė­ki­me apie jū­sų šei­mą ir gim­tą­ją Plun­gę. Kaip šia­me kraš­te jau­čia­si jū­sų su­tuok­ti­nis?

– Aš la­bai di­džiuo­juo­si, jog esu iš Plun­gės, ku­ri kas­met vis la­biau gra­žė­ja, tvar­ko­si. Plun­gė yra kom­pak­tiš­kas mies­tas, ku­ria­me – žmo­gui bū­ti­niau­sios įstai­gos, pre­ky­bos cent­rai, lais­va­lai­kiui skir­tos erd­vės. Gai­la tik, kad su­grįž­tu čia vis re­čiau, nors ne tik man, bet ir vy­rui šis kraš­tas – sa­vas. Mat Gied­rius yra ki­lęs iš Tel­šių ra­jo­ne esan­čio Tu­čių kai­mo.

Svar­biau­sia tur­būt, kad ne­pa­mirš­ta­me gim­to­jo kraš­to. Kaip ir že­mai­čių kal­bos. Kai Gied­rius pa­si­lei­džia su bro­liais ple­pė­ti gim­tą­ja tar­me, mie­lai pri­si­jun­giu ir aš. Tad nors da­bar ma­no gy­ve­ni­mas su­ka­si Vil­niu­je, nuo Že­mai­ti­jos ne­nu­tols­tu.

– Esa­te ga­na jau­nes­nė už sa­vo vy­rą. Ar jau­čia­te me­tų skir­tu­mą? Ar krei­pia­te dė­me­sį į pik­tus ko­men­ta­rus vie­šo­jo­je erd­vė­je?

– Ne­jau­čiu me­tų skir­tu­mo. Iš pra­džių bu­vo bai­mė, kaip žmo­nės rea­guos. Bet il­gai­niui su­pra­tau, kad tai – ma­no gy­ve­ni­mas, aš pa­ti esu jo kal­vė. Ir jei ra­dau žmo­gų, su ku­riuo ma­no gy­ve­ni­mas yra nuo­sta­bes­nis nei ga­lė­jau įsi­vaiz­duo­ti, ne­jau­gi dar tu­riu kaž­kam tei­sin­tis dėl to? O ko­men­ta­rų net ne­skai­tau, nes iš anks­to nu­si­tei­kiau pik­toms kal­boms. Vis­gi ei­nu į to­kią pro­fe­si­ją, kur vie­šu­mas – neat­sie­ja­mas da­ly­kas, tad te­ko su tuo su­si­tai­ky­ti.

– Kal­bant apie ko­men­ta­rus, te­ko ma­ty­ti, jog daž­nai esa­te pa­ly­gi­na­ma su bu­vu­sia jū­sų vy­ro žmo­na – vi­sa­me pa­sau­ly­je ži­no­me ope­ros so­lis­te As­mik Gri­go­rian. Ar jū­sų tai ne­žei­džia?

– Vi­siš­kai ne. Ne­ma­tau, dėl ko įsi­žeis­ti. Ma­no vy­ro toks sko­nis, ne­ga­liu dėl to pyk­ti. O As­mik – pui­ki mo­te­ris. Ir be abe­jo – dai­na­vi­me ji man yra pa­vyz­dys.

– Mes, plun­giš­kiai, pui­kiai pa­ži­no­jo­me jū­sų se­ne­lį – švie­saus at­mi­ni­mo tau­to­dai­li­nin­ką Liu­dą Ru­gi­nį, iš pra­džių gy­ve­nu­sį ir kū­ru­sį Plun­gė­je, vė­liau per­si­kė­lu­sį į Sa­lan­tus. Ar daž­nai pas jį vie­šė­da­vo­te?

– Se­ne­lį, jo pa­ties pra­šy­mu, mes va­din­da­vo­me bo­čiu­mi. Jis bu­vo įspū­din­gas žmo­gus. Ma­no gra­žiau­sios va­sa­ros pra­bė­go bū­tent Sa­lan­tuo­se pas bo­čių ir mo­čiu­tę.

Di­džiau­sia at­rak­ci­ja bū­da­vo nuei­ti kar­tu su juo į dirb­tu­ves, kur bo­čius ma­ne mo­ky­da­vo dro­ži­nė­ti. To­dėl į tuo­me­ti­nes dar­bų pa­mo­kas ei­da­vau iš­kel­ta gal­va, nes bo­čiaus dė­ka bu­vau la­bai pa­si­kaus­čiu­si. Skap­tu­ką ir me­džio pliaus­ką ran­ko­se lai­ky­da­vau it pro­fe­sio­na­lė.

Pa­tik­da­vo ne tik dro­ži­nė­ti, bet ir pa­pras­čiau­siai klau­sy­tis bo­čiaus. Jis daug man kal­bė­da­vo apie me­ną, kaip tai yra svar­bu, ko­kią lais­vę me­nas at­ve­ria sie­lai. Gal­būt jis ir pa­da­rė di­de­lę įta­ką ma­no spren­di­mui sie­ti gy­ve­ni­mą su mu­zi­ka. Juk nie­kam nė­ra pa­slap­tis, kad ir jis pa­ts mo­kė­jo ge­rai skam­bin­ti pia­ni­nu. Pa­me­nu, kai jis gro­da­vo po­lką, aš su pusb­ro­liu šok­da­vo­me ap­link sta­lą.

Jis mo­kė­da­vo vi­sus anū­kus su­bur­ti pas sa­ve, nes su juo bū­da­vo la­bai links­ma, ge­ra, pa­tir­da­vo­me daug nuo­ty­kių, iš­dai­gų. Su juo nie­ka­da ne­bū­da­vo nuo­bo­du. Be­je, po ve­dy­bų pa­si­li­kau Ru­gi­ny­tės pa­var­dę, nes pa­ts bo­čius ma­nęs to pra­šė, kai bu­vau dar vi­sai ma­žy­tė.

– Po ves­tu­vių jū­sų vy­ras feis­bu­ke da­li­jo­si skulp­tū­ros nuo­trau­ka. Ga­li­ma su­pras­ti, jog tai – do­va­na jau­na­ve­džiams. Ar jū­sų se­ne­lis ją su­kū­rė?

– Taip, An­ge­las da­ry­tas ma­no bo­čiaus, jį mums pa­do­va­no­jo ma­no te­ta Si­gi­ta. Jos kar­tu su mo­čiu­te nu­spren­dė, kad bū­tent jis tu­ri bū­ti mū­sų na­muo­se ir mus sau­go­ti. An­ge­las ne­bu­vo kur­tas bū­tent man, bet aš vis tiek esu lai­min­ga tu­rė­da­ma jį ša­lia sa­vęs.