Pernaravos miestelyje savaitgalį rinkosi minios žmonių. Čia buvo įamžintas Lietuvos šviesuolės, pedagogės, visuomenininkės Jadvygos Teofilės Juškytės-Širšės atminimas. Šios moters nuveikti darbai kuriant Lietuvos valstybę nebuvo ir nebus užmiršti – tuo įsitikinę renginio organizatoriai, šviesuolės vardo fondo įkūrėjai.

Visą dieną

Pernaravoje visą dieną šurmuliavo žmonės, mat nuo pat ankstyvo ryto vyko renginiai, skirti  Jadvygos Teofilės Juškytės-Širšės (1868 –1948) 150-osioms gimimo metinėms. Ryte buvo pristatytas pašto ženklas, skirtas šviesuolės atminimui. Pernaravos bažnyčioje aukotos šventos mišios, po kurių visi patraukė aplankyti J. Juškytės kapo Pernaravos kapinėse. Vidurdienį buvo atidengtas ir pašventintas koplytstulpis, skirtas šiai šventei.

Popietę buvo atidaryta senų nuotraukų paroda, skirta J. Juškytei. Visi žiūrėjo Josvainių kultūros centro Pernaravos skyriaus teatro grupės parengtą spektaklį „Širšė“, po kurio susirinkusiems koncertavo Lukas Katinas.

Aktyvi visuomenininkė

Mokytoja, Jadvygos Juškytės paramos fondo vadovė Loreta Andrulienė pasakojo apie J. Juškytės gyvenimą, jos pedagoginę ir literatūrinę veiklą.

„Jadvyga Teofilė Juškytė-Širšė gimė 1868 metų gruodžio 20 dieną bajorų šeimoje, Pernaravos dvare, kur prieglobstį rasdavo ir sukilėliai, ir knygnešiai. Nuo dvylikos metų mergaitė pradėjo daraktoriauti − mokyti dvaro samdinių vaikus, vėliau dirbo namų mokytoja Sibire, Šilo Pavėžupyje, mokytojavo grafų Zubovų įsteigtoje Ginkūnų mokykloje, Pernaravos pradžios mokykloje.

J. Juškytė buvo daugelio slaptųjų laikraščių korespondentė, pasirašinėjusi įvairiais slapyvardžiais, vienas iš jų – Širšė. Bendravo su šviesiais to meto žmonėmis. Įkūrė draugiją, rėmusią neturtingus, mokslo siekiančius žmones. Ji rašė vadovėlius mokykloms, vertė grožinės literatūros kūrinius. Dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime, atgavus nepriklausomybę įsteigė Pernaravoje šaulių būrį ir įkūrė savivaldybę. J. Juškytė apdovanota Gedimino ordinu ir dviem Nepriklausomybės medaliais“, – dėstė L. Andrulienė.

Atminimas išliks

Pasak L. Andrulienės, senatvėje J. Juškytei teko kęsti šaltį, skurdą ir vienatvę. Kai ji jau buvo paralyžiuota, jos dienos bėgo dvaro tarnų namelyje. Mirusi ji buvo palaidota Pernaravos kapinėse, o jos vardu buvo pavadinta pagrindinė Pernaravos miestelio gatvė. Mūsų dienomis J. Juškytę atranda vis daugiau žmonių, jie susižavi išskirtine jos asmenybe, įvairiapusiais gebėjimais, atkreipia dėmesį į jos altruizmą, meilę vargstantiesiems.

Dimitrijus KUPRIJANOVAS