Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Pianistė M. Rubackytė: propaguoti lietuviškumą pasaulyje – vidinis poreikis

Lietuviai – švelni ir gera tauta, kurią supykdė okupantai ir sunkus gyvenimas. Tačiau gyvenimas po truputį gražėja ir tampa harmoningesnis, LRT RADIJUI sako kultūrinės diplomatijos ekspertė ir viena garsiausių Lietuvos pianisčių Mūza Rubackytė. Pasak jos, lietuviškos tapatybės sklaida pasaulyje labai svarbi – reikia įrodyti, kad Lietuva nėra nauja tauta, tik 50 metų buvo paslėpta ir sugniaužta.  

– Gyvenate ir Vilniuje, ir Paryžiuje, ir Ženevoje. Esate sakiusi, kad jums labai svarbu sugrįžti į Lietuvą, nes norite su tautiečiais pasidalyti savo brangakmenių dėžute.

– Noriu paminėti, kad aš niekada neišvažiavau iš Lietuvos. Turiu Vilniuje savo butą, kurio niekuomet niekam neatidaviau, nepardaviau. Visada grįžtu į jį, negyvenu viešbučiuose. Turiu mamą, draugų, taigi Vilnius – mano namai. Kai grįžtu iš svetur, stengiuosi pasidalyti savo patirtimi ir atradimais.

Labai renkuosi atlikėjus – važinėdama po pasaulį, būdama žiuri narė, tiesiog eidama į koncertus ar pagal rekomendacijas. Tuomet atsivežu juos į Lietuvą, nes manau, kad šie menininkai yra verti mūsų dėmesio.

– Lietuvos nacionalinė filharmonija – kertinė vieta jūsų gyvenime. Čia įvyko pirmasis koncertas kai buvote vos septynerių metų, čia koncertuosite ir šiandien. Jums tai svarbu?

– Taip, mano karjera prasidėjo, kai man buvo septyneri, ir aš vis dar pasaulio scenose, taip pat ir filharmonijos. Tai man svarbu. Turime nuostabią kultūrą, žmonės atvažiuoja iš svetur, kad su ja susipažintų. Vilnius tapo labai atviras. Galiu tik pakartoti, kad norisi pasidalyti savo pačios atradimais, naujais kompozitoriais, repertuarais – atverti brangakmenių dėžutę draugams, publikai.

– Sakote, kad Vilnius keičiasi, tampa atviresnis?

– Nepaprastai. Pažiūrėkite, kiek čia užsieniečių. Kartais net reta pamatyti pačius lietuvius. Viskas čia labai dinamiška, žmonės sėdi lauke, kavinėse. Pirmiausia, Vilnius labai gražus miestas. Labai gražiai sutvarkyta architektūra, viskas tvarkosi. Už tai reikia padėkoti buvusiems ir esamiems miesto merams. Žavi visi restoranėliai, parduotuvės, viskas sukurta skoningai. Atvažiuoju į sostinę su didžiausiu džiaugsmu.

– Kaip prasidėjo jūsų tarptautinė karjera?

– Sovietmečiu kurį laiką man buvo uždrausta išvykti į užsienį, bet, kai atsivėrė Geležinė uždanga, man pasisekė išvykti ieškoti tarptautinio pripažinimo. Prancūzija tapo šalimi, kuri mane priėmė.

Tačiau tai nebuvo paprasta. Reikėjo dešimtmečių, kad žmonės suprastų, išgirstų, pripažintų ir prisileistų. Nuo pirmosios dienos Vakaruose aš pradėjau groti, propaguoti lietuvišką muziką. Taip pavyko įrašyti dvigubą Čiurliono muzikos albumą. Buvo džiugu matyti ir Čiurliono parodas.

Beje, šiais metais Orsė muziejuje Paryžiuje veikia fantastiška baltų simbolizmo paroda. Neįsivaizduojate, koks tai jaudinantis dalykas mums, kurie net nesvajojome, kad būsime pagerbti. Juks mes buvome visiškai anoniminiai, paslėpti po kita šalimi, kitu vardu, neegzistavome.

Kalbant apie mano gyvenimą, esu tarp koncertuojančios pianistės ir Lietuvos kultūros veikėjos. Nuo pat pradžių, matydama menkiausią galimybę skleisti Lietuvos kultūrą, tai ir dariau – ar į tarptautinę organizaciją įtraukdama Čiurlionio konkursą, ar dalyvaudama muzikiniuose salonuose Paryžiuje, kur po savaitę palaikydavome stendą. Kultūros ministerija atsiųsdavo lankstinukus, kuriuos reikėjo dalinti, kalbėtis su žmonėmis, pasakoti, kas yra Lietuva.

– Propaguojate lietuviškumą. Kodėl tai darote?

– Tai vidinis poreikis. Juk ir emigrantai, išvažiavę iš Lietuvos dar sovietiniais ar net prieškario laikais, kurdavo bendrijas, šokdavo lietuviškus šokius, dainuodavo ir pan. Kai išvažiavau pati, tuoj pat susitikau su lietuvių bendruomene, net kurį laiką buvau jos vicepirmininkė. Tik mano atveju lietuvybės išsaugojimas nebuvo pirminis klausimas – Lietuva jau ėjo į laisvės kelią ir greitai tapo laisva.

O Lietuvos kultūros, tapatybės sklaida pasaulyje yra labai svarbi. Kai žmonės man sako, kad mes – nauja šalis, visuomet paprieštarauju, kad nesame nauja, mus tiesiog buvo ištrynę 50 metų iš žemėlapio. Reikia tai įdėti žmonėms į galvas – kad mes nesame nauji, o tik buvome paslėpti, okupuoti, mūsų tapatybė buvo sugniaužta.

– Kodėl žmonės dabar išvažiuoja iš Lietuvos?

– Priklauso, ar jie išvažiuoja visam laikui, ar tik ketindami užsidirbti ir grįžti. Vis tiek manau, kad mūsų žemė tokia patraukli ir brangi, kad vienu ar kitu metu mes į ją sugrįžtame.

– Kartu su savo vyru, šveicarų profesoriumi, rašote knygą. Kaip sekasi?

– Taip, mano gyvenimas gana sluoksniuotas, jame daug įvyko. Dažnai sakau, kad gyvenau tris ar  keturis gyvenimus. Žurnalistai, su kuriais bendraudavau, vis sakydavo – jums reikia rašyti knygą. Kai tokį pat pasiūlymą pateikė mano vyras, nusprendžiau rašyti. Darome tai kartu, knyga praktiškai parašyta. Yra net pavadinimas – „Gimusi po fortepijonu“, leidykla „Tyto alba“ jos labai laukia.

Tačiau iš pradžių išleisime ją prancūziškai, nes ir rašome šia kalba, vėliau knyga bus išversta į lietuvių kalbą. Nors ji parašyta, suprantu, kad tai vienintelė mano autobiografinė knyga. Joje nepaprastai daug detalių ir yra dalykų, kuriuos reikia padaryti. Mes su vyru labai užimti, daug keliaujame, tad rašome pripuolimais. Dabar kas vakarą po dalelę knygos skaitau savo mamai, ji išsako savo nuomonę, sutinka arba ne.

– Ar sekate Lietuvos gyvenimą važinėdama po pasaulį?

– Taip, skaitau laikraščius, susirašinėju, su kuo nors kasdien pasikalbu. Šiais laikais tai labai paprasta.

– Kaip matote šiandienę Lietuvą?

– Manau, kad Lietuva po truputį tampa vis atviresnė. Turime išsiugdyti kuo daugiau tolerancijos, švelnumo ir gerumo, kuris yra mūsų tautoje. Mus supykdė okupantai ir sunkus gyvenimas. Tačiau po truputį tą gyvenimą gražiname, darome harmoningesnį.

Su tokiu džiaugsmu nueinu į lietuvišką turgų! Matau ten kokybę – pardavėja siūlo ridikėlius, kurie prieš kelias minutes dar buvo žemėje. Visa tai – mielas gyvenimas, kuris žmones turėtų daryti geresniais. Juk mes ir esame labai švelni tauta. Turime praeitį, dvasinį gyvenimą. Užsieniečiams sakau, kad mūsų kalboje nėra keiksmažodžių. Kai mes keikiamės, kalbame apie vištas, varles ar rupūžes. Esame švelni tauta, o tolerancija mums leis priimti ir duoti dar daugiau.

 

Parengė Virginija Sližauskaitė.

Rekomenduojami video