Pianistė A.Bendoraitienė ne vieną kostarikietį paskatino studijuoti muziką Lietuvoje. Nuotraukoje – po sėkmingo koncerto su dirigentu Martynu Staškumi bei Lietuvos muzikos akademijos studentu kostarikiečiu pianistu Džiuzepe Gil Cano. Asmeninio archyvo nuotr.

Su pianiste, tarptautinių konkursų laureate, M.K. Čiurlionio menų mokyklos fortepijono mokytoja-eksperte Ala Bendoraitiene susipažinome Nidoje besibaigiant abiejų mūsų atostogoms. Kai sužinojau, kad ji yra iniciatorė jau kelerius metus trunkančių festivalių-konkursų „Šimtmečio muzika“ tarp dviejų visiškai skirtingų kultūrų – Lietuvos ir Centrinės Amerikos šalies Kosta Rikos, neliko nieko kito, kaip įsijungti diktofoną.

Kas nulėmė šią spalvingą dviejų šalių jaunųjų talentų bei jų mokytojų draugystę? Ar gali būti, kad idėją, kaip dažnai atsitinka, pakuždėjo asmeniniai ryšiai?

Su garsiu pianistu profesoriumi Aleksandru Sklioutovskiu, Kosta Rikos aukštųjų menų instituto vadovu, susipažinome kaip žiuri nariai tarptautiniame pianistų konkurse Prancūzijoje (organizatorė – garsaus kompozitoriaus S.Moniuszko proanūkė Klara Moniuszko). Tuomet kiekvienam žiuri nariui teko pagroti rečitalį, pravesti meistriškumo kursus… Profesoriui patiko mano vedamų meistriškumo kursų metodas. A.Sklioutovskis – neeilinių gabumų žmogus, savo gyvenimą paskyręs talentams ugdyti. Jo šeimoje visi pianistai. Dar prieš 20 metų drauge su žmona muzikologe profesore Tamara Sklioutovskaja ir visa šeima atvykęs gyventi į Kostą Riką, jis įkūrė savo mokyklą ir, be abejonės, gerokai pakėlė šalies meninį lygį. Su juo bendradarbiaujant subrendo festivalio-konkurso idėja. Pirmą kartą jis buvo surengtas 2014 metų rudenį Vilniuje. Tuomet ir buvo nutarta renginį organizuoti kas dvejus metus – tai Lietuvoje, tai Kosta Rikoje. Jo esmė – šiuolaikinės muzikos kūrėjų ir jaunųjų atlikėjų kultūriniai mainai bei meistriškumo pamokos.

Ar labai mūsų šalis bei žmones skiria spalvos, garsai, mentaliniai potyriai?

Skiria, bet kartu ir traukia, o universali garsų kalba ištirpina barjerus. Šis festivalis-konkursas išsiskiria originalia koncepcija: čia skamba tik šiuolaikinė XX–XXI amžių muzika, o kartu ir specialiai šiam renginiui parašyti lietuvių bei kostarikiečių kompozitorių kūriniai, čia savo gebėjimus įvairiose amžiaus grupėse parodo jaunieji pianistai.

Bendoraičių duetas, prasidėjęs Muzikos akademijoje, tęsiasi. Nuotraukoje – jų pasirodymas Kosta Rikoje. Asmeninio archyvo nuotr.

Bendoraičių duetas, prasidėjęs Muzikos akademijoje, tęsiasi. Nuotraukoje – jų pasirodymas Kosta Rikoje. Asmeninio archyvo nuotr.

Koks tas profesoriui A. Sklioutovskiui patikęs jūsų meistriškumo kursų metodas? Juk ne vien technikos stengiatės išmokyti, kas jums, kaip pedagogei, svarbiausia?

Labai svarbu profesionaliai išgauti garsą, frazuoti, vesti muzikinę mintį, tinkamai „pastatyti“ rankas, įvaldyti įvairius techninius būdus bei priemones. O kaip yra suvokiamas kūrinys, labai priklauso nuo moksleivio ar studento įvaldytos profesionalios pianistinės mokyklos, bendro išsilavinimo, stiliaus pojūčio.

Kokių priemonių imatės, kad žmogus muziką išgirstų? Juk dažnai klausytojai, sėdintys koncertų salėse, ne visuomet ją išgirsta, koks tas raktas?

Svarbus išgauti garsą, per jį perteikti kūrinio ekspresiją, mintį, slypinčią muzikos kalboje ir gausybėje jos dialektų. Profesionali interpretacija – tai tam tikros kultūros ir stiliaus išmanymas, tai didžiulė klausos patirtis, muzikinės gramatikos ir sintaksės, koduojančios konkretaus muzikinio teksto reikšmes, valdymas. Dirbdama su kiekvienu mokiniu stengiuosi, kad jis išgirstų reikiamą interpretaciją, kad gebėtų sąmoningai išreikšti tai, ką galima išreikšti tik muzikos kalba. To iš manęs reikalavo puikūs pedagogai: Birutė Strolienė iš Kauno J.Naujalio muzikos gimnazijos, vėliau – profesoriai Stasys Vainiūnas, Mūza Rubackytė, Eugenijus Paulauskas… Pirmoji mokytoja, kai aš grodavau Balio Dvariono kūrinius, sakydavo: „Man tuščių efektų nereikia.“ B.Strolienė nuo mažens formavo muzikos suvokimą, jos pateikimą per žinias, per širdį, per ieškojimus… Mokytojui tiesiog privalu provokuoti vaiko ieškojimus. Kad jis smalsautų, domėtųsi, tobulėtų. Padeda kasdienis darbas, įrašai, klausymasis, analizė – ilgas, sudėtingas, bet nepaprastai įdomus tobulėjimo kelias. Meistriškumo kursuose jau galima patarti, ką reikėtų pasiūlyti, kaip, kokiu keliu eiti. Įvairūs vaikai, taigi ir būdai įvairūs. Padėti rasti teisingą kelią – kiekvieno mokytojo pašaukimas.

Per šį projektą skleidžiate pasauliui šiuolaikinę lietuvišką muziką. Kaip pamatuojate, kokią mūsų kompozitorių muziką pateikti Kosta Rikos klausytojams ir atvirkščiai, kaip atsirenkate kūrinius iš jų muzikinių aruodų mūsų auditorijai?

Tai, kad visi esame pripratę prie žinomų pasaulinio garso kūrinių, sunkina šiuolaikinės muzikos suvokimą bei perteikimą. Ne tik vaikams, bet ir dėstytojams, pedagogams šiuolaikinė muzika yra puiki pažinimo upė. Įvairių seminarų metu aiškinamės, ko reikia, kad ją išgirstume, nesvarbu, ar jos klausosi septynerių metų vaikas, grojantis dar tik antrus metus, ar studentas, dėstytojas. Paskaitas skaito, savo muziką pristato profesionalūs kompozitoriai. Puiku tai, kad Kosta Rikos kompozitorių kūrinius atrenka Lietuvos komisija, o lietuviškos muzikos – kostarikiečiai. Iš trijų lietuviškų bei kostarikietiškų kūrinių vaikai groja pasirinktinai po vieną, kita programos dalis pasirenkama laisvai – tai kompozicijos, sukurtos 1918–2018 m. Yra kūrinių, parašytų specialiai šiam projektui. Stengiamės, kad programa kasmet darytųsi sudėtingesnė, su žiuri nariais aptariame, ką muzikos kalba jau išsakėme pirmame konkurse, o ko dar reikėtų, ką naujo galėtume įnešti. XXI amžiuje svarbu suvokti simbolių kalbą, gilias potekstes. Štai kostarikiečio kompozitoriaus Marvino Camacho Villegasso natos pagal Dantės„Pragarą“,“Skaistyklą“, „Rojų“verčia gilintis į Dantės kūrybą, ieškoti paslėptų filosofinių minčių, analizuoti, kokiomis priemonėmis visa tai išreikšta.

M.K.Čiurlionio menų mokyklos fortepijono mokytoja-ekspertė A.Bendoraitienė su savo moksleivėmis – būsimomis pianistėmis Smilte Užupyte ir Yifan Liu. Asmeninio archyvo nuotr.

M.K.Čiurlionio menų mokyklos fortepijono mokytoja-ekspertė A.Bendoraitienė su savo moksleivėmis – būsimomis pianistėmis Smilte Užupyte ir Yifan Liu. Asmeninio archyvo nuotr.

Ar pati sau atrandate ką nors naujo, prasmingo jų muzikoje?

Gana naudinga mėginti „prisijaukinti“ svetimos kultūros muziką. Štai Kosta Rikos kompozitorius Mario Alfaguellis naudoja išlikusias indėnų melodijas, frazes. Įdomu sekti, kaip kūrinys, kvėpuojantis autentiškumu bei etniniu savitumu, kiekvieno kūrėjo kompozicijose įgauna naują egzistencijos prasmę, kaip besikeičiantis muzikinis mąstymas atsispindi konkrečioje sonatoje ar koncerte, kaip šiuolaikinės muzikos kalba perteikiama filosofinė mintis… Tenka pasiskaityti apie jų keliamas aktualijas, idėjas, mat šios šalies kultūra vis dar yra terra incognita Europoje. O iš tikrųjų indėniška išmintis aktuali ir šiandien, tai sintezė to, ką jie turi gražiausio savo šalyje. O jeigu ir mes atliepiame tuo, ką turime gražiausio, tai per savo pramintus takus – draugystės tiltus – visa tai galime sujungti. O sujungę džiaugtis, gėrėtis atrasta nauja išmintimi.

Kokia šio projekto pradžių pradžia? Derinimas, susirašinėjimas, kūrinių dėliojimas? Rėmėjų paieška?

Pirmasis idėją „palaimino“ Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos direktorius Romualdas Kondrotas ir, be abejonės, Nacionalinis Kosta Rikos universitetas. Esame dėkingi visiems projekto dalyviams: Lietuvos muzikos akademijai, Lietuvos ir Kosta Rikos kompozitorių sąjungoms, Lietuvos muzikų sąjungai, Aukštųjų menų institutui Kosta Rikoje, UAB „Organum“, Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondui ir, žinoma, pagrindiniam rėmėjui – Lietuvos kultūros tarybai. Antrajame konkurse Centrinėje Amerikoje dalyvavo penki Lietuvos moksleiviai: Guoda Valackaitė, Skirmantė Kirkliauskaitė, Vakarė Stankevičiūtė, Domas Gintautas, Narajanas Laurinavičius. Dideliam mūsų džiaugsmui, visi tapo laureatais. Ačiū jiems ir jų pedagogams, puikiai parengusiems vaikus: Jūratei Karosaitei, Gražinai Beleckienei, Donaldui Račiui, Astai Brazienei. Malonu, kad gilinamasi ir domimasi šiuolaikine muzika.

Kas svarbiausia skleidžiant, puoselėjant šiuolaikinę muziką? Juk ne paslaptis, kad šiuolaikinės Lietuvos kompozitorių kūrybos nelabai žinome, kodėl?

Mes tam ir dirbame, kad būtų kitaip, kad įsitrauktų kuo daugiau darbštaus, sąmoningo jaunimo. Paskaitomis, seminarais, pačių kompozitorių pasakojimais apie muziką galima atskleisti labai daug įdomaus. Ypač svarbus žingsnis kelyje į kūrinio suvokimą bei patrauklumą – kūrėjų atsivėrimas.

Kokia šiuolaikinių kompozitorių muzika jums pačiai yra artima, ką su malonumu skambinate?

Būna, susižaviu kompozitoriumi, ir staiga suvokiu, kad iki šiol jo, kaip kūrėjo, giliai nepažinojau. Vidinis muziko pasaulis labai turtingas ir platus, tam tikri periodai ar etapai tokie įvairūs… Muzika tarsi panaši, bet kiekvienu periodu kitokia, imi suvokti, kad kūrėjas gyvena, kvėpuoja jau kitkuo. Man artima Vidmanto Bartulio kūryba– ir minčių gelme, ir sielos trapumu. Dar savo muzikine kalba bei gilumu žavi Zita Bružaitė, Julius Andrejevas. Su juo mudu kartu mokėmės pas tą pačią mokytoją B.Strolienę, vėliau aš iš jo sėmiausi kamerinio ansamblio meistriškumo paslapčių. Labai įdomus ir tikslus kompozitorius Osvaldas Balakauskas, žavios, tiesiog fantastiškos kompozitorės Loreta Narvilaitė, Raminta Šerkšnytė, o mažiesiems – Kristina Vasiliauskaitė. Galėčiau išvardinti daugybę kompozitorių, kiekvienas įdomus kūrybiniu savitumu. Konkurso organizavimas įtraukia, priverčia tyrinėti giliau, plačiau, išsamiau, išgroti viską, patirti, kas gali būti metodiškai bei dvasiškai naudinga atlikėjui. Vykstant globalizacijos procesui, tiesiog privalu kuo dažniau atsigręžti į savo kultūros dvasines ištakas, formuoti naujų laikų etninio identiteto vizijas.

Kokius kūrinius atliekate koncertuodami drauge su vyru Giedriumi Bendoraičiu, Lietuvos simfoninio orkestro kontrabosininku?

Kontrabosui, deja, nėra parašyta daug kūrinių. Vienas iš solo kūrinių – Arvydo Malcio „Šauklys“. Dar mielai atliekame Z.Bružaitės, V.Bartulio, M.Alfaguellio kūrinius, parašytus kontrabosui ir fortepijonui.Teko gerokai techniškai padirbėti, kad kontrabosas skambėtų kaip solo instrumentas, kai ruošėmės rečitaliui svečioje šalyje. Likome patenkinti savo darbo rezultatais –Kosta Rikos klausytojai bene pirmąsyk išgirdo kontraboso solo. Gal todėl su didžiuliu pasisekimu praėjo Giedriaus vedami meistriškumo kursai kontrabosininkams.

Spėju, kad jūs tobulai susigrojote. O kaip sekasi dviem kūrėjams po vienu stogu?

Siekiame harmonijos ir tarpusavio santykiuose, ir su savo aplinka bei su artimais žmonėmis. Dviem kūrėjams įdomu, nenuobodu, nes nėra jokios monotonijos. Mudviejų duetas, prasidėjęs Muzikos akademijos kameriniame ansamblyje, tęsiasi. Laisvu nuo darbų metu galime pasikalbėti muzikos kalba… Ar tokią pat veiklą tęsia vaikai? Bandė tęsti, bet daug svarbiau, kad vaikai laimingi pasirinkę jiems artimesnes sritis: sūnus Tauras studijuoja kinematografiją Los Andžele, vyriausioji dukra Viktorija turi gražią šeimą, dirba vadove, jauniausioji, Paula, – dvyliktokė, ji dar renkasi profesiją.