Ka­ran­ti­nas ne­lei­do su­si­rink­ti Jur­gi­nėms

Alo­viš­kiai su ne­kan­tru­mu lau­kia ren­gi­nio, nes iki šiol bu­vo jais le­pi­na­mi. Kaip kal­bė­jo Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės kul­tū­ros cen­tro Alo­vės sky­riaus kul­tū­ri­nės veik­los va­do­vė Ra­mu­nė Miš­kaus­kie­nė, per me­tus čia bū­da­vo su­ren­gia­ma per 30 įvai­riau­sių pa­si­bu­vi­mų.

„Šie­met pla­na­vo­me jų kiek ma­žiau, su­jun­giant ke­lis, kad bū­tų dar ma­siš­kes­ni. La­bai liūd­na, kad ka­ran­ti­nas ne­lei­do su­reng­ti tur­būt tik mū­sų vie­nų šia­me kraš­te mi­ni­mų Jur­gi­nių. Mes jas jau per 15 me­tų švęs­da­vo­me su vi­so­mis se­no­vi­nė­mis tra­di­ci­jo­mis – lau­kų ap­vaikš­čio­ji­mu, gy­vu­liu­kų iš­ve­di­mu, gies­mė­mis ir, ži­no­ma, – pau­tie­nės ke­pi­mu.

Vi­siems gai­liau­sia šios šven­tės, nes ji ne­tu­ri pa­na­šu­mo su ki­to­mis. Kai kas ma­no, kad jos tar­si Jo­ni­nės, bet iš tie­sų Jo­ni­nės yra links­my­bių va­ka­ras, o per Jur­gi­nes ati­da­ro­mi gam­tos var­tai dar­by­me­čiui.

Pa­mė­gę žmo­nės Jur­gi­nes, per­nai su­si­rin­ko 126, kai kai­mo ren­gi­nys, tai jau ne­ma­žai“, – pa­sa­ko­ja R.Miš­kaus­kie­nė.

Alo­vė gar­sė­ja su­ma­nio­mis gas­pa­di­nė­mis, ta pa­ti jų ko­man­da kas­met pau­tie­nę ke­pa ir Jur­gi­nėms. Vi­suo­met iš 100 kiau­ši­nių, iš kait­riai pa­šu­tin­tų spir­gu­čių, gau­saus kie­kio svo­gū­nų ir pie­no. Ne iš vie­no val­gy­to­jo ten­ka iš­girs­ti: „Tu ži­nai, aš na­muo­se to­kios gar­džios pau­tie­nės ne­iš­si­ke­pu.“

Ki­tas alo­viš­kių la­bai mė­gia­mas ir šil­tas su­si­bū­ri­mas – Kū­čios. Žmo­nės pa­si­il­gę tra­di­ci­jų, su­si­ren­ka vi­suo­met dau­giau kaip šim­tas, o vie­nais me­tais at­ėjo per 180, vos su­tal­pin­ta.

„Per šias šven­tes aš vi­suo­met ver­kiu. Man toks žmo­nių su­si­kau­pi­mas, plot­ke­lės lau­žy­mas į smul­kiau­sius ga­ba­lė­lius, kad tik vi­siems už­tek­tų, trau­kia aša­ras“, – at­vi­rai sa­ko Ra­mu­nė ir vi­lia­si, kad šiai šven­tei li­ki­mas jau ne­su­da­rys kliū­čių.

Kar­tais tarp su­si­rin­ku­sių­jų kul­tū­ros dar­buo­to­ja pa­ma­to ne­ma­ty­tų vei­dų. Pa­kal­bi­nus iš­aiš­kė­ja, kad tai at­vy­kė­liai iš to­li­mes­nių vie­to­vių. Kar­tą in­ter­ne­te ra­dę skel­bi­mą iki Alo­vės at­ka­ko dvi ra­sei­niš­kių šei­mos. Žmo­nės tie­siog no­rė­jo su­si­pa­žin­ti gy­vai su dzū­kų tra­di­ci­jo­mis.

Alo­vė su­trau­kia ir ar­mo­ni­kie­rius

Anks­tes­niais me­tais at­ski­rai bu­vo ren­gia­mas ar­mo­ni­kie­rių su­si­bū­ri­mas. Šie­met pla­nuo­ja­ma jį su­jung­ti su Ko­pūs­ti­nė­mis, Žo­li­nės šven­ti­mu. Kaip sa­ko Ra­mu­nė, jei tik Die­vu­lis leis, jei ne­gan­da ne­su­grįš.

Į Alo­vę ar­mo­ni­kie­riai su­plau­kia iš vi­sos Lie­tu­vos. Per­nai net 35 čia virk­dė ar­mo­ni­kas. Aiš­ku, il­ga šven­tė bū­na, už­si­tę­sia, kol kiek­vie­nas iš­sig­ro­ja, bet žmo­nėms pa­tin­ka to­kia mu­zi­ka, jie iš­lau­kia iki pas­ku­ti­nio akor­do.

„Mu­zi­kan­tai vie­ni per ki­tus su­ži­no apie Alo­vės šven­tę, pa­si­pra­šo da­ly­vau­ti. Štai šie­met no­ri at­vyk­ti du jau­nuo­liai pa­mu­zi­kuo­ti, ne­gi ge­riems jų no­rams ke­lią už­kir­si?“ – sa­ko Ra­mu­nė.

Be­veik du mė­ne­siai ka­ran­ti­no iš­var­gi­no žmo­nes, ypač ak­ty­vius. Ne vie­nas tei­gia, kad bū­ti­nai ap­lan­kys pa­ro­dą, nes pa­si­il­gęs gy­vo ben­dra­vi­mo. Už­si­dės no­sį ir bur­ną den­gian­čią kau­kę ir eis pa­žiū­rė­ti, pa­si­žmo­nė­ti. Ap­skri­tai, kaip pa­ste­bi Ra­mu­nė, alo­viš­kiai tiek jau­ni, tiek pa­gy­ve­nę sau­go sa­ve ir ar­ti­muo­sius, vaikš­to su kau­kė­mis.

Lau­ko eks­po­zi­ci­jo­je „Po pa­va­sa­rio dan­gum“ bus eks­po­nuo­ja­mi Alo­vės se­niū­ni­jos ama­ti­nin­kų ir tau­to­dai­li­nin­kų dir­bi­niai. Jo­je ir pa­čios Ra­mu­nės dar­bai iš šie­no ir šiau­dų, ma­mos, Da­nu­tės Ja­nu­kai­tie­nės, py­ni­mai, se­ne­lių – anuo­me­ti­niai mez­gi­niai. Bus dar­bų iš kar­nų, ku­riems jau be­veik 200 me­tų ir ku­riuos kaip šio kraš­to re­lik­vi­jas yra iš­sau­go­ju­si Ra­mu­nės gi­mi­nė.

Lau­ko eks­po­zi­ci­ja Alo­vės kul­tū­ros na­mų kie­me­ly­je veiks ge­gu­žės 21–23 die­no­mis nuo 12 iki 17 val., pa­ro­dos eks­po­na­vi­mo va­lan­do­mis ge­rą ūpą kels skam­ban­ti mu­zi­ka.