
Alytaus rajono savivaldybės kultūros centro Alovės skyriaus kultūrinės veiklos vadovė Ramunė Miškauskienė. Asmeninė nuotr.
Karantinas neleido susirinkti Jurginėms
Aloviškiai su nekantrumu laukia renginio, nes iki šiol buvo jais lepinami. Kaip kalbėjo Alytaus rajono savivaldybės kultūros centro Alovės skyriaus kultūrinės veiklos vadovė Ramunė Miškauskienė, per metus čia būdavo surengiama per 30 įvairiausių pasibuvimų.
„Šiemet planavome jų kiek mažiau, sujungiant kelis, kad būtų dar masiškesni. Labai liūdna, kad karantinas neleido surengti turbūt tik mūsų vienų šiame krašte minimų Jurginių. Mes jas jau per 15 metų švęsdavome su visomis senovinėmis tradicijomis – laukų apvaikščiojimu, gyvuliukų išvedimu, giesmėmis ir, žinoma, – pautienės kepimu.
Visiems gailiausia šios šventės, nes ji neturi panašumo su kitomis. Kai kas mano, kad jos tarsi Joninės, bet iš tiesų Joninės yra linksmybių vakaras, o per Jurgines atidaromi gamtos vartai darbymečiui.
Pamėgę žmonės Jurgines, pernai susirinko 126, kai kaimo renginys, tai jau nemažai“, – pasakoja R.Miškauskienė.
Alovė garsėja sumaniomis gaspadinėmis, ta pati jų komanda kasmet pautienę kepa ir Jurginėms. Visuomet iš 100 kiaušinių, iš kaitriai pašutintų spirgučių, gausaus kiekio svogūnų ir pieno. Ne iš vieno valgytojo tenka išgirsti: „Tu žinai, aš namuose tokios gardžios pautienės neišsikepu.“
Kitas aloviškių labai mėgiamas ir šiltas susibūrimas – Kūčios. Žmonės pasiilgę tradicijų, susirenka visuomet daugiau kaip šimtas, o vienais metais atėjo per 180, vos sutalpinta.
„Per šias šventes aš visuomet verkiu. Man toks žmonių susikaupimas, plotkelės laužymas į smulkiausius gabalėlius, kad tik visiems užtektų, traukia ašaras“, – atvirai sako Ramunė ir viliasi, kad šiai šventei likimas jau nesudarys kliūčių.
Kartais tarp susirinkusiųjų kultūros darbuotoja pamato nematytų veidų. Pakalbinus išaiškėja, kad tai atvykėliai iš tolimesnių vietovių. Kartą internete radę skelbimą iki Alovės atkako dvi raseiniškių šeimos. Žmonės tiesiog norėjo susipažinti gyvai su dzūkų tradicijomis.
Alovė sutraukia ir armonikierius
Ankstesniais metais atskirai buvo rengiamas armonikierių susibūrimas. Šiemet planuojama jį sujungti su Kopūstinėmis, Žolinės šventimu. Kaip sako Ramunė, jei tik Dievulis leis, jei neganda nesugrįš.
Į Alovę armonikieriai suplaukia iš visos Lietuvos. Pernai net 35 čia virkdė armonikas. Aišku, ilga šventė būna, užsitęsia, kol kiekvienas išsigroja, bet žmonėms patinka tokia muzika, jie išlaukia iki paskutinio akordo.
„Muzikantai vieni per kitus sužino apie Alovės šventę, pasiprašo dalyvauti. Štai šiemet nori atvykti du jaunuoliai pamuzikuoti, negi geriems jų norams kelią užkirsi?“ – sako Ramunė.
Beveik du mėnesiai karantino išvargino žmones, ypač aktyvius. Ne vienas teigia, kad būtinai aplankys parodą, nes pasiilgęs gyvo bendravimo. Užsidės nosį ir burną dengiančią kaukę ir eis pažiūrėti, pasižmonėti. Apskritai, kaip pastebi Ramunė, aloviškiai tiek jauni, tiek pagyvenę saugo save ir artimuosius, vaikšto su kaukėmis.
Lauko ekspozicijoje „Po pavasario dangum“ bus eksponuojami Alovės seniūnijos amatininkų ir tautodailininkų dirbiniai. Joje ir pačios Ramunės darbai iš šieno ir šiaudų, mamos, Danutės Janukaitienės, pynimai, senelių – anuometiniai mezginiai. Bus darbų iš karnų, kuriems jau beveik 200 metų ir kuriuos kaip šio krašto relikvijas yra išsaugojusi Ramunės giminė.
Lauko ekspozicija Alovės kultūros namų kiemelyje veiks gegužės 21–23 dienomis nuo 12 iki 17 val., parodos eksponavimo valandomis gerą ūpą kels skambanti muzika.
Aldona KUDZIENĖ