Rubrika

Po Amerikos ir Italijos tėvas Marcos jaukiai jaučiasi Pumpėnų ir Kriklinių parapijose

Argentinietis kunigas vienuolis Juan Marcos Coduti Pumpėnų Švč. M. Marijos Škaplierinės parapijoje – jau treti metai. 

Tėvas Marcos priklauso tai pačiai Įsikūnijusio Žodžio kongregacijai, kaip ir Pumpėnų klebonas vienuolis Domingo Avellaneda bei jiems talkinančios seserys vienuolės. Anksčiau jos Pumpėnuose ir gyveno, dabar apsistojusios Panevėžyje.

O tėvas Marcos mus priėmė paprastai ir jaukiai įrengtame Pumpėnų vienuolyne.

– Čia, Pumpėnuose, mano pirmoji misija, – šypsosi iš Argentinos, Mendosos provincijos, visai netoli nuo Čilės, kilęs kunigas misionierius Juan Marcos Coduti, filosofiją bei teologiją studijavęs ne tik savo gimtojoje šalyje, bet ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, konkrečiai – Vašingtone, taip pat septynerius metus mokęsis bei dirbęs Italijoje, laisvai bendraujantis ispanų, italų, anglų kalbomis, o pastaraisiais metais vis tobuliau – ir lietuviškai.

Įsikūnijusio Žodžio kongregacijos misijų yra visame pasaulyje, tačiau Lietuvoje – tik Pumpėnuose.

Kai vienuolijos vyresnybė tėvui Marcos pasiūlė važiuoti į Lietuvą, jis turėjo savaitę pagalvoti:

– Nors iš karto galėjau atsakyti – gerai. Apie Lietuvą žinojau tik tiek, kad ji toli ir šalta. Daugiau nieko nežinojau. Mano gimtinėje Argentinoje daugiausia šalčio – šeši laipsniai. Italijoje irgi šilčiau.

Vienuolis Marcos jau supranta ir pats gražiai šneka lietuviškai:

– Lietuvių kalba labai sena, labai graži ir sunki. O ruošiantis misijai, pirmiausia reikia išmokti kalbą. Tad 2017 metų birželį atvykęs į Lietuvą, mėnesį Vilniaus universitete lankiau intensyvius lietuvių kalbos kursus, truputėlį susipažinau su gramatika. Beje, ji panaši į lotynų. Kaip ir ispanų, italų. Paskui du kartus per savaitę mokiausi pas Pumpėnų gimnazijos lituanistę Laimą Noreikienę…

Tėvas Marcos džiaugiasi, jog į mūsų šalį atvyko ne žiemą, kaip jo tautietis vienuolis Domingo, prieš penkiolika metų Lietuvoje pakliuvęs į tikrus šalčio gniaužtus.

– Ačiū Dievui, kad atvažiavau vasarą, kai šilta, žalia, labai graži gamta. Tik kalnų pasiilgau, – neslepia argentinietis.

Nors buvo girdėjęs, jog lietuviai santūrūs, uždari, tačiau pats įsitikino, kad čia žmonės jį priima labai šiltai, džiaugiasi, bendrauja.

– Juos žavi, kad aš išmokau lietuviškai, – pastebi tėvas Marcos.

O mus, neabejojame, ir parapijiečius, žavi jo paprastumas, nuoširdumas, šypsena. Jau nuo pasisveikinimo prie vienuolyno durų jautiesi tarsi būtum sutikęs seną gerą bičiulį, taigi nė menkiausios įtampos.

Ramiai pakalbėti laiko nėra daug – su reikalais žmonės skambina telefonu, tuoj ir laidotuvių pamaldos.

– Šeštadieniais pas mus renkasi vaikai, turime Šv. Jono Bosko oratoriją, kur mokome Katekizmo, veikia būreliai, vyksta įvairūs užsiėmimai, žaidimai, – apie bendravimą pasakoja tėvas Marcos.

• 

• 

Oratorija vadinama visa naudinga veikla su vaikais bei jaunimu, visapusiškas jų ugdymas, turiningas laisvalaikis, krikščioniškai lavinant ir sielą, ir kūną.

– Bendraujame ir su kitais parapijiečiais. Pirmą mėnesio penktadienį lankome ligonius. Be to, daugiau susipažįstame, kai kalėdojame. Pradžioje eidavau su tėvu Domingo, vėliau – dažniau su seserimis vienuolėmis. Dabar čia yra keturios mūsų Kongregacijos vienuolės – argentinietė, lietuvė, amerikietė ir ukrainietė. Štai kokia įvairovė! – šypsosi tėvas Marcos. – Iš tiesų mums priklauso ir Pumpėnų, ir Kriklinių parapijos.

Taigi Lietuvoje daugiau tenka lankytis, bendrauti su kaimo žmonėmis net pačiose atokiausiose vietovėse. Koks įspūdis šitiek pasaulio mačiusiam kunigui vienuoliui?

– Bet ir mano šeima gyvena kaime, – šypteli tėvas Marcos. – O šeima – tai tėvai ir mes, šeši vaikai: penki broliai ir sesuo. Beje, sesuo – taip pat vienuolė, priklauso tai pačiai Įsikūnijusio Žodžio kongregacijai, buvo misijoje Afrikoje, Tunise, tik visai neseniai persikėlė į Liuksemburgą.

O koks Marcos kelias buvo iki kunigo vienuolio?

– Lankiau mokyklą, penkiolikos metų pajutau pašaukimą, nuėjau į vienuolyną, kur pasinėriau į dvasines pratybas. Nuo šešiolikos metų įstojau į mažąją kunigų seminariją, – tėvo Marcos kelias į kunigystę ir vienuoliją buvo labai nuoseklus.

Gimtojoje Argentinoje, Mendosos provincijos San Rafaelio mieste, įstojo į aukštąją seminariją, kur dvejus metus studijuojama filosofija ir ketverius – teologija. Tačiau jau pirmame kurse Marcos išsiunčiamas į Vašingtoną, kur porą metų tęsiasi filosofijos studijos. O teologiją studijuoja gimtinėje ir 2010-ųjų pradžioje įšventinamas į kunigus. Dar septyneri metai prabėga Italijoje, čia mokosi ir dirba.

Ir šitiek po pasaulį keliavęs, studijavęs, tėvas Marcos jaukiai jaučiasi bendraudamas su Pumpėnų ir Kriklinių parapijiečiais:

– Čia geri žmonės.

Tiesa, pirmaisiais metais ypač dėl kalbos nebuvo lengva. Kunigas Marcos prisiminė, kaip maždaug po pusmečio nuo atvykimo, kai klebonas Domingo buvo išvažiavęs, Pumpėnų bažnyčioje turėjo sutuokti porą:

– Paruošti pamokslą padėjo sesuo vienuolė argentinietė, kuri Lietuvoje jau seniai gyvena. Aš rašiau ispaniškai, ji vertė lietuviškai. Paskui rodžiau mokytojai. Taigi perskaičiau pamokslą. O kai pats norėjau pasveikinti jaunavedžius, jiems pasakyti dar ką nors gražaus, iš susijaudinimo man išgaravo visi lietuviški žodžiai. Mane ištiko šokas ir nieko negalėjau pasakyti, tik šypsojausi ir spaudžiau ranką.

Po metų tarnystės Lietuvoje kunigas Marcos pradėjo geriau suprasti mūsų kalbą, tad bendrauti vis lengviau:

– Kiekvieną sekmadienį skaitau pamokslą. Sunku. Šiemet vėl Vilniaus universitete lankiau intensyvius lietuvių kalbos kursus. Manęs klausia, kaip šneku – literatūriškai ar pasvalietiškai. Pastebiu, kad šiame krašte žmonės trumpina galūnes.

Tėvas Marcos stengiasi mokytis šnekėti taisyklingai lietuviškai…

Jam teko girdėti ir baugių istorijų apie lietuviškus šalčius:

– Tačiau man tų baisių šalčių nekliuvo. Vienuolyne kūrenam krosnis, o bažnyčioje šalta. Pamenu, kaip atvykęs pirmą žiemą Pumpėnuose aukoju laidotuvių šv. Mišias, o ant taurės užsidėjęs ledukas.

Dabar ši bažnyčia kiek pašildoma.

Kunigui Marcos buvo truputį keista išgirsti, jeigu trisdešimt laipsnių šilumos, tuomet Lietuvoje nereikės eiti į mokyklą, nes jau per karšta:

– Mano tėviškėje Argentinoje 30–35 ir dar daugiau karščio. Tiesa, Lietuvoje drėgniau.

Argentinietis vis dėlto išsitaria, kad pirmą žiemą mūsų krašte teko ir peršalti, ir pasirgti:

– Išmokau gerti daug arbatos su medumi.

O apskritai, ar teko ragauti ko nors iš lietuviškos virtuvės?

– Kai pirmą kartą Vilniuje lankiau lietuvių kalbos kursus, jau buvau girdėjęs apie cepelinus. Tad prekybos centre nusipirkau pakelį cepelinų, tris minutes pasišildžiau mikrobanginėje krosnelėje ir – siaubas, kaip neskanu! – ir šiandien tėvas Marcos prisiminė tuomet pagalvojęs, kaip galima valgyti tokį neskanų patiekalą, tačiau apie tai niekam nieko nepasakojo.

Jau po kokio mėnesio klebonas Domingo naujajam kolegai kone iškilmingai pranešė, jog laikas paragauti lietuviško maisto. Tad pradės nuo cepelinų.

– O ne! Aš jau jų ragavau! – prisipažino tėvas Marcos ir teko papasakoti savo anekdotinį nuotykį.

Aišku, tėvas Domingo juokdamasis paaiškino, kad čia nebuvo tikrasis cepelinų ragavimas.

– Iš tiesų pas parapijietę valgėme tikrų cepelinų su mėsa ir padažu. Man patiko, – šypsosi kunigas vienuolis Marcos.

Jis netruko pastebėti, kad lietuviai vaišingi, šiltai priima, tačiau kartais tenka atsisakyti, nes lankant parapijiečius neįmanoma kiekvienuose namuose tiek visko išragauti.

Tėvas Marcos, žinoma, įsitikinęs, jog didžiausia vertybė – bendravimas. Jis gyvai domisi istorija, skaudžiais mūsų tautos ir mūsų žmonių išgyvenimais.

Ir toliau mūsų kaimai, miesteliai sensta. –

Net tėvas Domingo pastebi, kaip per penkiolika metų nuo jo atvykimo keičiasi Pumpėnai, jau sunkiau sudaryti ir jaunimo futbolo komandas, – paklaustas, ar pats žaidžia futbolą, argentinietis neabejotinai atsako: taip!

Kunigas vienuolis Juan Marcos Coduti išsako nuoširdžiausią palinkėjimą nebijoti ateiti ir atverti savo širdies Kristui:

– O mes čia tam ir atvažiavome, kad padėtume žmonėms, kad juos padrąsintume.

Asta BITINAITĖ