LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Panemunio (Pandėlio sen.) Švč. Trejybės bažnyčioje tradiciškai švenčiami Žolinės atlaidai, po jų susiburia kraštiečiai. Tuo nenustebinsi. O gal ir stebinti nereikia, tik pasirinkti unikalią vietą ir susitikimams suteikti prasmę, skonį ir kvapą. Simboliškai galima sakyti, kad tuo susitikimų skoniu ir kvapu tapo poeto Vytauto Šavelio kūryba.
Prieš metus
Pernai per Žolinę Panemunio žmonės surengė literatūrinę popietę „Čiobrelių kiemas“, skirtą literato V. Šavelio 90 metų sukakčiai paminėti. Ji vyko piliakalnio papėdėje. Vieta pasirinkta neatsitiktinai, tai lyg menininkų slėnis: čia pastatyti kompozitoriaus ir dirigento Nikodemo Martinonio, operos solisto Jono Byros atminimui skirti stogastulpiai, šalia teka Nemunėlis, srovena versmelė. V. Šavelis yra rašęs, kad į nieką nekeistų istorinę atmintį sergstinčio piliakalnio ir pro šalį srūvančio tamsiavandenio Nemunėlio. Tada paminėti sukakties susirinko vietiniai ir aplinkinių vietovių žmonės, rajono bibliotekininkai, literatų klubo „Vaivorykštė“ nariai bei kraštietis poetas Arvydas Genys su žmona, rašytoja Virgina Šukyte-Geniene. A. Genys kilęs iš šio miestelio, o dabar jame praleidžia vasaros mėnesius.
Literatūrinė popietė sulaukė daug šiltų atsiliepimų, tai tapo rimtu postūmiu ją organizuoti ir šįmet.
Žolynų ir tėviškės leitmotyvas
„Jau pernai kirbėjo mintis, kad galbūt poezijos šventė Panemunyje taps tradicinė. Šįmet jau antrąkart piliakalnio papėdėje, netoli Nemunėlio ir trykštančios versmelės, susitinkame gamtos apsuptyje, kai visa Lietuva švenčia Žolinę“, – per šiųmetinę popietę, pavadintą „Čiobrelių kiemas, kvepiantis žolynais“, kalbėjo Rokiškio J. Keliuočio viešosios bibliotekos Panemunio filialo vyriausioji bibliotekininkė Elena Baronienė.
Į šiųmetį renginį atvyko poetai kraštiečiai Rimgaudas Valentinas Graibus ir A. Genys, rajono literatai, romantiškoji dainuojamosios poezijos atlikėja Domilė Kirstukaitė. Ši kūrėja apdovanota ne vienu talentu, tad piliakalnio papėdėje susirinkusiųjų žvilgsnius traukė jos tapyti portretai.
Šventė buvo skirta Žolinei, todėl pagrindiniu skaitomų eilėraščių leitmotyvu tapo žolynai ir tėviškės tema. „Džiaugiuosi, kad čia mane pakvietė, nes esu „agronomas“, pažįstu augalus, iškeliu juos į pirmąją vietą, dažnai mane pavadina gamtos poetu. Rengdamas pirmąją knygą, jos rankraštį atnešiau į Rašytojų sąjungą komisijai. Tai buvo 1975 metai. Kai komisija pamatė didžiulį ciklą „Augalų vardai“, tapo aišku – knyga bus išleista. Ar esu sukūręs eilėraščių apie čiobrelius? Bijau pasakyti… Tikriausiai ne“, – linksmai svarstė R. V. Graibus ir leidosi skaityti eilėraščius apie kitus augalus.
Iš Vidos Papaurėlienės, Jolantos Augulienės, Gražinos Pitrėnienės ir kitų rajono eiliuotojų lūpų taip pat skambėjo žodžiai apie mėnesienos glostomą čiobrelių kiemą, jazminų kvapą ir gimtąjį kaimą, iš kurio atėjome.
Nauja
A. Genys pristatė Pranciškos Reginos Liubertaitės poezijos rinktinę „Žiežirba į žemę“. Jis yra šios rinktinės redaktorius ir vienas sudarytojų.
Autorei rūpi šių dienų žmogaus būties temos – tautos išlikimas, tėvynės meilė, žmogiškumo aspektai. Skaitytojai nukeliami į istorijos praeitį, kuri dabar lengvai užmirštama, pakeičiama vienadieniu spindesiu, vartotojiškumu. P. R. Liubertaitė – lietuvių poetė, prozininkė, straipsnių apie kultūrą ir kalbą autorė. Nors gimė Kėdainių rajone, bet po studijų atkeliavo arčiau mūsų – dirbo Biržų rajone mokytoja, kraštotyrininke, po to persikėlė gyventi į Vilnių. Pasak A. Genio, prozoje jos pozicija artėja prie Vandos Juknaitės ir Bitės Vilimaitės pozicijos, o „tai – aukštas horizontas“.
Jos kūrybą gali skaityti ir mūsų krašto žmonės, nes keletas egzempliorių padovanota Pandėlio bei Panemunio bibliotekoms.
Mėgavosi būdami kartu
Nutilus poetiniams žodžiams, užvirė kitoks gyvenimas. „Šiemet Žolinės šventės renginiai buvo organizuojami kiek neįprastai: piliakalnio papėdėje įsikūrė „kiemeliai“. Vaikai ir tėvai džiaugėsi nauja patirtimi – to kaime dar nebuvo – užsiėmimais su animatore Monika. Panemuniečiai ir svečiai žavėjosi Panemunio kaimo, o ne iš kažkur atvykusių jaunų šeimininkių kulinariniais šedevrais, klausėsi savo kaimo dainininkių. Bendruomenė tuo ir didžiuojasi – viskas sava, miela ir gražu“, – džiaugėsi Panemunio bendruomenės pirmininkė Vitalija Pivoriūnienė.
Vakare panemuniečiai suėjo į tradicinę kraštiečių vakaronę „Iš visų kraštų sugrįžkim į gimtinę“. „Susirinko pilnutėlė salė, apie 60–70 žmonių. Labai džiugu, kad susibūrė ištisos kartos: anūkai, seneliai, vaikai, tėvai. Trečdalį atėjusiųjų sudarė jaunos šeimos. Atvažiavusių kraštiečių suskaičiavom apie 25. Vakaronėje, be šokių, dainų, dalijimosi prisiminimais, buvo patikrintos ir žinios apie Panemunį. Konkurse „Slaunas Panemunio miestelis“ dalyvavo jaunimo, senjorų ir kraštiečių komandos. Po įnirtingos intelektualios kovos nugalėjo jaunimas. Džiugu, kad surengti tokį konkursą pasiūlė jaunimo atstovas, bendruomenės tarybos narys Justinas Turkovas. Šventės akcentu tapo auksines vestuves atšventusių bendruomenės narių Danios ir Alfonso Kaupelių pasveikinimas. Ši pora – gyvenimo džiaugsmo, patirties, meilės nešėja, pavyzdys jaunimui“, – pasakojo bendruomenės vadovė.
Pasak jos, kraštiečių susitikimas yra tradicinis, be jo Žolinės šventė neįsivaizduojama. Čia atsiskleidžia žmonių vieningumas. Artėjant rugpjūčio 15 d., daugelis teiraujasi, koks bus susitikimas, kur vyks, kokios pagalbos organizatoriams reikia. Tai labai malonu – kaimo žmonės moka bendrauti, susitikti, džiaugtis ir būti laimingi. „Labai džiaugiuosi panemuniečiais, nes nesutikau nė vieno, kuris būtų atsisakęs padėti: kas darbais, kas patarimais, kas parama. Dėkingi esame mūsų šventės rėmėjams – ūkininkams Eugenijui Neniškiui, Pauliui Martinoniui, verslininkams Jolantai ir Nerijui Balčiūnams“, – vardino pašnekovė.
Telks jaunimą
Panemunio kaimo bendruomenė atnaujino veiklą šių metų gegužės mėnesį. Joje 73 nariai. Tuomet bendruomenės pirmininke išrinkta jau 39 metus čia gyvenanti V. Pivoriūnienė. Perrinkta ir taryba. Iš septynių tarybos narių bent trys – jaunimo atstovai. „Mūsų didžiausias noras – perduoti bendruomenės vairą jaunimui“, – sakė pirmininkė. Matyt, todėl prioritetu laikomas jaunų šeimų įtraukimas į bendruomenės veiklą ir kaimo jaunimo užimtumas.
Kokie ateities planai? Gal mąstoma, ką daryti, kad jaunimas neprarastų savo šaknų? Panemuniečiai jau turi minčių, pasiūlymų, idėjų. Viena jų – organizuoti jaunimo, išvažiavusio iš kaimo, gyvenančio ne tik Lietuvoje, susitikimą buvusioje mokykloje (dabar – bendruomenės namai). Viliamasi, kad tokį susitikimą pavyks surengti per kitų metų Žolinę.
Autentiški… obuoliai
Ir pernai, ir šįmet piliakalnio papėdėje buvo vaišinamasi kvepiančia čiobrelių arbata ir vietinių šeimininkių keptu pyragu su obuoliais. Ar jie iš netoliese esančios gimtosios V. Šavelio sodybos Steponių kaime?
„Aplinkui jo gimtąją sodybą plyti dirbama žemė, o sodybos kiemas prižėlęs… Dar pernai norėjau šventę organizuoti jo kiemelyje, priešais verandą, tačiau dėl labai prastos namo ir aplinkos būklės šią mintį atmečiau. Be to, ten privati valda. Taigi čiobrelius pati rinkau Viršilų miške… Medumi, kuriuo skaninom arbatą, vaišino vietinis ūkininkas Vladas Martinonis. Tiesa, jis duotas ne šia proga, o bendruomenei, bet jį bitutės sunešė iš vietinių pievų. Obuoliai yra iš Šavelio sodo, „autentiški“, – patikino E. Baronienė.
Glaustai apie V. Šavelį
V. Šavelis gimė 1928 m. vasario 18 d. Mokėsi Panemunio pradžios mokykloje, 1949 m. baigė Pandėlio vidurinę mokyklą, vėliau studijavo Vilniaus pedagoginiame institute. 28 gyvenimo metus atidavė jaunosios kartos auklėjimui. Rageliai, Pandėlys, Suvainiškis, Žiobiškis – tai V. Šavelio mokytojavimo vietos Rokiškio rajone (mokytojauta ir kituose rajonuose). Ilgai mokyklose neužsibūdavo. Pats yra prisipažinęs, kad nebuvo stropus mokytojas. Dažnai kilus minčiai, palikdavo klasę ir bėgdavo užsirašyti. Vėliau dirbo ir kitus darbus, o 1985–1987 m. – Rokiškio centrinės bibliotekos Stramylių kaimo bibliotekoje.
1993 m. išleista V. Šavelio eilėraščių rinktinė „Čiobrelių kiemas“, kurioje – 97 eilėraščiai. „Čiobrelių kieme“ – vienatvės išpažintis, prarasto kaimo ilgesys. Jo eilėraščių ir anksčiau pasirodydavo „Literatūroje ir Mene“, „Jaunimo gretose“, „Švyturyje“, „Gimtojo Rokiškio“ puslapiuose. Jis buvo aktyvus literatų klubo „Vaivorykštė“ narys, reiškėsi ir kaip publicistas, kūrė folklorinį romaną apie savo kaimą, gimtinę, bet jo taip ir nebaigė. Mirė 1996 m. vasario 1 d., palaidotas Panemunio kapinėse.
