Vienas žymiausių operos solistų bosas V.Daunoras pusę amžiaus dainavo Lietuvos ir užsienio scenose.

Operos veteranas, vienas žymiausių bosų Vaclovas Daunoras trisdešimt metų džiugino Lietuvos žiūrovus. Sąjūdžio laikais emigravęs į JAV, tapo bene vieninteliu lietuviu, dešimt sezonų dainavusiu žymiojo Niujorko teatro „Metropolitan opera“ scenoje. Kai artisto karjerą nutraukė Parkinsono liga, jis grįžo į tėvynę ir gyvenimo rudenį leidžia senelių globos namuose netoli Nemenčinės (Vilniaus r.), gamtos apsuptyje, prižiūrimas rūpestingo personalo ir gydytojų, lankomas artimųjų, draugų bei kraštiečių. Būdamas žvalus ir geros atminties, jis puikiai mena savo įspūdingos biografijos vingius.

Pėsčiomis į… Vilnių

„Savo gyvenimą skirstau į keturis etapus: Žagarėje, Vilniuje, JAV ir čia, Nemenčinėje“, – pabrėžia operos veteranas.

V.Daunoras gimė ir augo Žagarėje (Joniškio r.). Šeima gyveno skurdžiai, tad po aštuonių klasių vos keturiolikos tesulaukęs vaikinukas išvažiavo laimės ieškoti į pačią sostinę – neturėdamas nei lėšų, nei pažįstamų.

„Pirmąkart į Vilnių atėjau kone pėsčias. Pakeliui nupurtęs saldinę obelį, pro Stungius, Skaistgirį traktorių išmaltu keliu nuklampojau į Joniškį. Pasiekęs Šiaulius įsmukau zuikiu į traukinį Klaipėda–Vilnius ir įlindau į kampą po sėdynėmis. Žmonės geri, supratingi, mane lagaminais užstatė. Sostinėje pirmą naktį nakvojau bulvienojuose Žvėryne, pasidėjęs po galva lagaminėlį. Dabar toje vietoje stovi Kompozitorių namai, šalia – daugiabutis, kuriame po kelių dešimtmečių gavau tais laikais prestižinį butą. Naktį pažadino lietus, o mano drabužėliai buvo pasiūti iš popierinės medžiagos, likusios nuo vokietmečio laikų, nes pokariu geresnės nebuvo. Sušlapusios kelnės ties keliais ir užpakaliu praplyšo, teko vaikščioti prisidengus lagaminu“, – nelinksmus jaunystės nuotykius mena V.Daunoras.

Tąkart jam teko grįžti namo nieko nepešus. Atkaklus vaikinukas dar tris kartus keliavo į sostinę, kol pagaliau savo kraštiečio Jono Kriaučiūno, Lietuvos radijo choro solisto, dėka įsidarbino dainų ir šokių ansamblyje „Lietuva“.

Autografas gerbėjai

Autografas gerbėjai

Vos neprarado balso

„Ansamblyje dainavau penkerius metus. Nieko malonesnio ir gražesnio gyvenime nebuvau patyręs. Autobusu keliaudavome su koncertais per Lietuvą – jauni, dailūs, merginos visos gražios, gyvenimas puikus. Veždavomės tinklus, žvejodavome, vėžiaudavome. Gaudavau 600 rublių algos, jausdavausi milijonieriumi. Dalį siųsdavau mamai į Žagarę“, – tęsia prisiminimus operos veteranas.

Pradėjęs dirbti ansamblyje, jaunasis solistas baigė Juozo Tallat Kelpšos muzikos mokyklą ir iš trečio karto įstojo į Konservatoriją (dabar – Muzikos akademija). Dainuoti jį mokė pats profesorius Kipras Petrauskas, kuris buvo žymiausias tenoras, tačiau prastas vokalo pedagogas. Jis sugadino ne vieno studento balsą, taip pat – ir Vaclovo. Jo karjera galėjo pasibaigti net neprasidėjusi, laimė, kad paralyžiuotas jo balso klostes išgydė jaunas gydytojas Antanas Sodeika. Pasveikęs V.Daunoras išėjo iš K.Petrausko klasės (ilgam užsitraukdamas žymiojo tenoro nemalonę) ir perėjo mokytis pas Zenoną Paulauską.

Muzikų sąjunga išleido V. Daunoro kompaktinę plokštelę

Muzikų sąjunga išleido V. Daunoro kompaktinę plokštelę

Sėkmė konkursuose

Prasidėjo tris dešimtmečius trukusi solisto karjera Vilniuje. Dar studijuodamas debiutavo Operos ir baleto teatre – jo Eskamiljo Žoržo Bizė operoje „Karmen“ sužavėjo žiūrovus. Diplominis darbas – Margiris Vytauto Klovos „Pilėnuose“. Tuo metu V.Daunoras sukūrė šeimą – vedė baleto šokėją Gražiną Žvikaitę.

„Lankiau baleto spektaklius, ten pirmąkart ir pastebėjau Gražiną, šokančią Eglę Eduardo Balsio balete „Eglė žalčių karalienė“. Publika ją labai mėgo, ir mane ji pakerėjo ne tik plastika, bet ir savo jautrumu muzikai, – pažinties pradžią su žmona mena solistas. – Po spektaklio nuėjau į užkulisius jos pasveikinti, susipažinome. Paskui nepraleisdavau nė vieno spektaklio, kuriame ji šokdavo, lydėdavau ją į namus. Gerdavome kavą, skanaudavome saldainius, kalbėdavomės apie baletą ir literatūrą. Išdraugavome vos tris mėnesius ir aš jai pasipiršau. Greitas buvau, ieškojau šilumos, užuovėjos, o ir ji buvo vieniša kaip ir aš. Susilaukėme dviejų sūnų: Tomo ir Vaclovo. Gražina karjerą baigė vos trisdešimt dvejų sulaukusi – augino vaikus. Niekada iš jos negirdėjau priekaištų, kad retai būnu namuose, nepadedu buityje. Ji skatino mane likti JAV, o kai apsisprendžiau ten išvykti, mudu oficialiai išsiskyrėme, tačiau visuomet padėjau Lietuvoje likusiai savo šeimai.“

V.Daunoras Boriso Godunovo vaidmenyje.

V.Daunoras Boriso Godunovo vaidmenyje.

Netrukus jaunasis solistas tapo prestižinių operos solistų konkursų – Michailo Glinkos ir Piotro Čaikovskio – laureatu. Jam siūlė pasilikti Maskvos didžiajame teatre, tačiau lietuvis atsisakė, nes norėjo gyventi Lietuvoje, o ir jo žmona Maskvoje nebūtų gavusi vaidmenų. Užtat konkursų laimėtojai turėjo galimybę stažuotis Milano La Skalos teatre. Lietuvis pakliuvo pas vieną žymiausių Italijos vokalo mokytojų Gennaro Barra, kuriam visą gyvenimą buvo dėkingas. La Skalos scenoje V.Daunoras debiutavo Monteronės vaidmeniu Džiuzepės Verdžio operoje „Rigoletas“, dvi partijas atliko ir Volfgango Amadėjaus Mocarto operoje „Idomenėjus“.Talentingam solistui prasidėjo gastrolės po SSRS ir užsienio šalis, netgi JAV. Po kelerių metų V. Daunoras laimėjo Didįjį prizą tarptautiniame vokalistų konkurse Tulūzoje, Prancūzijoje.

Nepamirštami vaidmenys

Trejus metus V.Daunoras dirbo Valstybinėje filharmonijoje – koncertavo su pianistu Gyčiu Trinkūnu, vėliau – su Robertu Bekioniu. Vėliau vėl grįžo į Operos ir baleto teatrą, tačiau kai teatro direktoriumi tapo Virgilijus Noreika, tarp dviejų solistų prasidėjo trintis.

„Jis pradėjo man skirti antraeilius, trečiaeilius vaidmenis, netinkančius mano balsui. Pradėjau bijoti, kad vėl neteksiu balso, kaip buvo atsitikę studijų metais.Todėl atsisakydavau tų vaidmenų, tada apskritai jų nebegaudavau. Vertinu Virgilijaus talentą, tačiau su žmonėmis jis elgėsi negerai. Pats LKPCK sekretorius Lionginas Šepetys buvo jo pusėje – mane išsikvietęs aiškino, kad trukdau Noreikai dirbti. Galiausiai mane ir mano brolį Ričardą, kuris irgi dainavo tame pačiame teatre, Noreika perkėlė į Kauno muzikinį teatrą – atseit Vilniaus operoje per daug Daunorų. Mat čia dirbo dar vienas mūsų bendrapavardis Arvydas, mums ne giminė, – apie nelengvą gyvenimo laikotarpį pasakoja solistas. – Dar ir Filharmonija man pasiūlė surengti per pusšimtį koncertų visoje Lietuvoje. Sutikau, bet buvo fiziškai sunku ištverti dažnas keliones, dainuoti nešildomose kultūros namų salėse.“

Netrukus Vaclovo brolis Ričardas pasiprašė politinio prieglobsčio Prancūzijoje. O Vaclovas parašė laišką tuometiniam SSRS gensekui Leonidui Brežnevui , prašydamas leidimo išvykti iš šalies. Tačiau solistas su pianistu R.Bekioniu buvo išleistas gastrolių į JAV, kur surengė įspūdingą rečitalį Carnegie Hall salėje Niujorke. Daug kas manė, kad jis liks JAV, tačiau V.Daunoras grįžo į Lietuvą ir vėl buvo priimtas į Operos ir baleto teatrą. Vyresnės kartos operos mėgėjai dar prisimena įstabų jo balsą ir įspūdingus vaidmenis: Don Bazilijų „Sevilijos kirpėjuje“, Mefistofelį „Fauste“, Karalių Pilypą „Don Karle“, Borisą Godunovą to paties pavadinimo operoje ir kitus. Jam buvo suteiktas aukščiausias to meto įvertinimas – TSRS liaudies artisto vardas. Maestro dėstė Konservatorijoje , tapo profesoriumi, kurį laiką vadovavo Dainavimo katedrai.

Svaiginama karjera JAV

Prasidėjus perestrojkai, V. Daunoras įsitraukė į Sąjūdžio veiklą, tapo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu, o jo karjera kilo aukštyn: stažavosi Hjustono (JAV) Grand Opera teatre. Grįžęs į Lietuvą sumanė pritaikyti įgytą patirtį – steigti Operos studiją. Deja, jo idėjai nebuvo pritarta, tad maestro pasijuto įskaudintas ir atstumtas.

„Kai atvykau laimės ieškoti į Ameriką, buvau 57-erių. Apsistojau pas pažįstamą Eglę Sodaitis, kurią jau buvau įsimylėjęs. Vėliau ji tapo mano žmona. Nors buvau puikiausios vokalinės formos, bet mane žinojo tik lietuvių bendruomenės. Pradžioje teko verstis dainavimo pamokomis – mokiau italų belcanto pagal G.Barros principus, turėjau daug mokinių, vos spėjau suktis, ir uždirbau neblogai. Tačiau ir pats norėjau dainuoti, taigi susiradau patyrusią agentę, kuri pasirūpino, kad mane priimtų į perklausą Niujorko „Metropolitan Opera“. Man pavyko – tapau nuolatiniu šio teatro solistu ir per dešimt sezonų sudainavau 205 spektaklius. Teatro kolektyvas mane juokais vadindavo dinozauru, mat tokio amžiaus dainininkų, kurie vis dar gerai dainuotų, – labai reta. Dainavau su žymiausiais pasaulio solistais. Operoje „Samsonas ir Dalila“ atlikau Seno Žydo vaidmenį su Placidu Domingu. Dainavau ariją atsisukęs veidu į jį, žiūrėdamas jam į akis. Baigęs dainuoti pamačiau susižavėjimo kupiną Domingo žvilgsnį, jis tyliai ištarė: „Beautiful“ (Nuostabu). Tai nepamirštama. Teko dainuoti ir su Michailu Chvorostovskiu, bendravau su Sergejumi Larinu. Deja, turėjau nutraukti karjerą dėl progresuojančios Parkinsono ligos“, – apgailestauja operos veteranas.

Vėl Lietuvoje

Grįžęs į gimtinę, V.Daunoras apsigyveno netoli Nemenčinės esančiuose globos namuose „Senevita“. Ramiai, be rūpesčių leidžia laiką, užsiima širdžiai miela veikla – klausosi muzikos, tapo. Jo paveikslai įdomūs, saviti, ne veltui Vilniuje, Antakalnio muzikos galerijoje, šiuo metu vyksta jau antroji personalinė V.Daunoro tapybos paroda.

Solisto pomėgis – tapyba. Žmonos Eglės portretas.

Solisto pomėgis – tapyba. Žmonos Eglės portretas.

„Mano žmona Eglė liko Amerikoje, tačiau mes susirašinėjame, bendraujame per skaipą. Ji su anūke pernai buvo atvažiavusi manęs aplankyti, jai labai patiko „Senevita“ – graži aplinka, aplink pušynas, sveikas maistas, už papildomą mokestį galiu ir paįvairinti savo valgiaraštį. Pas mane atvažiuoja ir sūnūs bei anūkai.

Maniau, kad Lietuvos operos gerbėjai mane seniai pamiršo. Buvau sujaudintas,kai kraštiečiai pakvietė į Žagarės vyšnių festivalį, dalyvavau ir savo mokyklos baigimo 50-mečio šventėje. Bendrauju su Kaune įsikūrusio Žagarės klubo nariais, praėjusią savaitę jie mane aplankė. Esu pamalonintas, kad Muzikų sąjunga išleido muzikologės Jūratės Katinaitės parengtą mano geriausių arijų kompaktinę plokštelę. R.Paknio leidykla išleido ir Jūratės parengtą puikią knygą „Karalių kuria aplinka. Operos solistas Vaclovas Daunoras“, – dėmesio ženklus vardija žymusis solistas. – Pernai gruodį įvyko įspūdingas šios knygos pristatymas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Salėje netilpo gerbėjai, draugai ir pažįstami, o didžiausia staigmena – man buvo suteiktas šio teatro Emerito garbės vardas. Džiaugiuosi tokiu dėmesiu ir pagarba.“